Pajūrio naujienos
Help
2018 Balandis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 10 %
Naktį4°C debesuotumas 27 %
Apklausa

Ar dalyvaujate aplinkos švarinimo talkose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės


Juozas Gedgaudas (centre) su talkininkais ir svečiais restauruojant Kretingos bažnyčią 1937 m. Antras iš kairės stovi bažnyčios klebonas Leonas Jocas, ketvirtas iš dešinės – Butkų Juzė.

Kretingoje 1933 m. Lietuvos pranciškonams įsteigus Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, jos vadovybė iš visos Lietuvos kvietėsi aukštos kvalifikacijos pedagogus, kurie, būdami katalikai, savo auklėtiniams turėjo diegti ne tik švietimo ir mokslo žinias, bet ir krikščioniškas vertybes. Vienas jų buvo žinomas Žemaitijos pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949 m.).

J. Gedgaudas gimė 1893 m. rugsėjo 24 d. Kuliuose, dabartiniame Plungės r., gausioje 14 vaikų staliaus šeimoje. Vaikystėje patyrė vargą ir nepriteklius. Pradžios mokslus išėjo Plungėje, o baigė Liepojoje, kur, ieškodami darbo, buvo įsikūrę vyresnieji broliai ir seserys. 1905 m. jį į Peterburgą pasiėmė dvi vyresnės seserys, čia tarnavusios virėjomis. Jų išlaikomas ir remiamas įstojo į Šv. Kotrynos gimnaziją, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu. Gabus, prie meno linkęs jaunuolis, tuo pat metu 1909–1912 m. mokėsi ir Peterburgo dekoratyvinio meno mokykloje, kurią baigęs įgijo pastatų dekoratoriaus kvalifikaciją. Kaip aukso medalininkas lengvai įstojo į Peterburgo medicinos akademiją, kurią, kaip pats rašė, už kelių mėnesių paliko „nepakeldamas darbo prie lavonų.“ Tuo metu nuo šiltinės mirus broliui Povilui, skaudžiai išgyvendamas jo netektį, 1912 m. lapkritį J. Gedgaudas nusprendė žengti dvasininko keliu ir buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos II kursą. Bet ir dvasininko kelias netapo jo gyvenimo profesija, nes 1915 m. balandžio mėn., būdamas penktame kurse, dėl pašaukimo stokos iš jos buvo atleistas. Nusprendęs žengti pedagogo keliu ir dirbti dėl savo krašto, kuriam labai reikėjo išsilavinusių žmonių, persikėlė į Šiaulius, kur kartu su keletu lietuvių 1915 m. rugsėjo mėn. pradėjo darbą jų įkurtoje lietuviškoje progimnazijoje, kurią okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia po metų uždarė. Pradėjęs dirbti Šiaulių burmistro įstaigoje, 1917 m. rugsėjo 18–22 d., kaip Šiaulių apygardos atstovas, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri numatė Lietuvos valstybės atkūrimą, steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą. 1917 m. rudenį, vėl įsisteigus Šiaulių gimnazijai, čia pradėjo dirbti mokytoju, tais pačiais metais sukūrė šeimą su šiauliete Sofija Bielskyte (1893–1969 m.). 1918 m. vėl dirbo miesto valdyboje, kur 1919 m. rudenį buvo pakviestas steigti gimnaziją Plungėje, kuri buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Jos direktoriumi išbuvo iki 1923 m., kai dėl nesutarimų su „Saulės“ draugijos skyriaus valdyba ją paliko ir tais pačiais metais pradėjo vadovauti Skuodo progimnazijai. Čia dirbo iki 1926 m. gruodžio mėn., kai išvyko į Joniškį ir iki pat 1936 m. tęsė pedagoginį darbą vietos progimnazijoje. 1936 m. vasarą pakviestas mokytojauti Kretingos pranciškonų gimnazijoje čia atvyko su šeima: žmona Sofija bei sūnumis Eugenijumi (gim. 1924 m.) ir Edmundu (gim. 1933 m.), kai vyresnieji vaikai Viktoras (gim. 1917 m.), Irena (gim. 1919 m.) ir Stefa (gim. 1920 m.) jau gyveno atskirai, mokėsi įvairiose šalies švietimo įstaigose.


„Žemaičių vyskupystei“ – 170 metų

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-03-16
Muziejui Nasrėnuose dovanotą knygą puošia paties vyskupo Motiejaus Valančiaus įrašas.

Dar nebūdamas vyskupu Motiejus Valančius prieš 170 metų, 1848-aisiais, parašė ir Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1,5 tūkst. egzempliorių tiražu išleido dviejų dalių istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Dvitomis šio svarbaus krašto kultūrai leidinio saugomas ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose.

Muziejaus direktorės Violetos Čėsnienės teigimu, ši vyskupo knyga nepraranda aktualumo ir šiandien: ji parašyta ir išleista lietuviškai ir skirta tam tikrai bažnytinei teritorijai – Žemaičių vyskupijai – nagrinėti. „Lietuviškai parašytas mokslinis istorinis darbas daugiausia buvo skirtas besiformuojančiai lietuviškajai inteligentijai, o knygos tiražo skaičius parodo gan didelį apsišvietusių, lietuviškai skaitančių ir rašančių inteligentų skaičių“, – pastebėjo muziejaus direktorė.

„Žemaičių vyskupystės“ I tomą 2012 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui padovanojo mūsų kraštietė poetė Marija Meilė Kudarauskaitė. Iki tol muziejuje Nasrėnuose buvo eksponuojamas Kretingos muziejui priklausantis leidinio egzempliorius.

Poetės dovanotąją knygą puošia paties autoriaus 1864 m. lotynų ir lenkų kalbomis užrašyti žodžiai, leidžiantys pasidžiaugti kaligrafine vyskupo rašysena.

Pati poetė Marija Meilė Kudarauskaitė atsimena tokią knygos jų šeimoje atsiradimo istoriją: „1948 m. mūsų šeima gyveno Dusetose.


Ko Kretinga nežino apie miesto įkūrėjus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-03-16
Domėtis Chodkevičių giminės istorija Juozas Pelionis sakė pradėjęs dar studijų metais, kai į jo rankas pateko garsusis Motiejaus Valančiaus leidinys „Žemaičių vyskupystė“.

Krašto istorija besidomintis 61-erių Juozas Pelionis sukaupė itin gausiai žinių apie Kretingos miesto įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių: prieš dešimtmetį jis dviračiu leidosi į piligriminę kelionę Chodkevičių giminės pėdsakais iki Ukrainos, po to įniko tyrinėti dokumentus apie šią garsiąją Lietuvos didikų šeimą.

Vadina mūsų Romeo ir Džuljeta

„Šiąnakt beveik nemiegojau: studijavau 1627 m. gotišku šriftu senąja lenkų kalba išspausdintą dominikonų dvasininko Fabijano Birkovskio pamokslą, pasakytą laidojant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių“, – susitikimo pradžioje prasitarė J. Pelionis. Medžiagos, jis sakė, randąs Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos muziejų ir bibliotekų suskaitmenintuose archyvuose.

Kretingiškį ypač domina J. K. Chodkevičiaus ir jo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės asmenybės ir jų indėlis, kuriant Kretingos miestą, įtvirtinant jo gerovę, o taip pat – sutuoktinių tarpusavio santykiai. „Italų tauta turi savo Romeo ir Džiuljetą, o Kretingos miestui tokios įkvepiančios meilės liudininkai galėtų būti jo statytojai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai. Skaičiau jų laiškus: jie kupini meilės, švelnumo, yra netgi intymių užuominų. Jonas Karolis vadino savo žmoną Zosele, širdele, vienintele savo paguoda.

Susirašinėdavo jiedu lenkiškai, tačiau intarpuose būdavo užkoduoto teksto, nes Jonas Karolis prašydavo, kad konfidencialią informaciją žmona užrašytų tik jiedviem žinomu šriftu. Ir ligi šiol tie tekstai tebėra neiššifruoti“, – kalbėjo J. Pelionis.

Istorikų pastebėjimu, Sofija, kuri buvo Radvilos Juodojo anūkė, kaip ir dauguma to laikmečio didikių moterų, nebuvo labai raštinga, – ji darydavo daug gramatinių klaidų, o vyras užsimindavo, kad daugelio jo pavartotų lotyniškų posakių ji nesupras.

Kreipsis dėl Garbės pilietės vardo

Sofija buvo ne tik didžiojo Lietuvos etmono gyvenimo meilė, bet ir jo bendramintė: „Jiedu sykiu aptardavo statybų rėmimo, labdaros, vaikų auklėjimo klausimus. Ji dažnai lankydavosi vyro karo stovyklose, ligoninėse, kur buvo gydomi mūšiuose sužeisti kariai“, – tvirtino J. Pelionis.

O Kretingos miestui, įsitikinęs jis, Sofija nusipelnė netgi daugiau, negu pats Jonas Karolis, stačia galva paniręs į karo reikalus. „Sofija rūpinosi švietimu, labdara, ji įsteigė pirmąją miesto špitolę, kuri, manoma, stovėjo dabartinės vietoje. Abu buvo labai pamaldūs: etmonas kas šeštadienį eidavo išpažinties, o prieš kiekvieną mūšį būdavo aukojamos šv. Mišios. Dalį savo asmeninių pajamų jiedu kasmet skirdavo išlaikyti pačių Kretingoje įkurtą pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Jiedu taip pat įsteigė Kražių jėzuitų bažnyčią ir kolegiją“, – pasakojo J. Pelionis.

Pareigą tėvynei jiedu laikė būtinybe ir taip auklėjo sūnų Joną Jeronimą Krizostomą, kuris, beje, mirė labai jaunas, būdamas vos 14-kos. „Sofija rašė: sūnau, gerai mokykis, kad galėtum naudingai ir ištikimai tarnauti tėvynei. Kažin, ar daug motinų šiandien Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją taip kalbėjosi su savo vaikais“, – pasvarstė pašnekovas.

Todėl dėl S. Mieleckaitės-Chodkevičienės nuopelnų, jis sakė, ketinąs kreiptis į rajono tarybą, kad ši moteris, kaip ir jos vyras, būtų įtraukta į Kretingos rajono Garbės piliečių sąrašą.


Atgimę pirmieji, šiandien nebeskamba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Statytojų brigada prie pačių nulietų varpų: antras iš kairės – A. Stonys, ketvirtas – P. Šoblinskas, viduryje – klebonas B. Burneikis.

Kretingiškį 73-jų Povilą Šoblinską galėtume vadinti paskutiniuoju Kretingos bažnyčios varpų liejiku-mohikanu: jis mano belikęs vienintelis iš tos komandos, kuri kone prieš keturis dešimtmečius, vadovaujama klebono Broniaus Burneikio, Kadagynės kaime įsirengė fabriką ir vienintelė Sovietų Sąjungoje ryžosi lieti varpus Lietuvos bažnyčioms.

Tačiau P. Šoblinskas apgailestauja, kad Kretingos bažnyčios varpai, kurie tarsi laisvės šaukliai buvo nulieti pirmieji, jų kūrėjams nebijant galimų represijų, šiandieną nebylūs. Jie nepateko tarp 100 Lietuvoje skambančių varpų į Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga kūrėjų komandos rengiamą projektą „Gloria Lietuvai“.

Svajonė – 6 tonų varpas

Pirmuosius tris varpus, sveriančius 900 kg, pusantros ir dvi tonas, kretingiškiai išliejo savajai bažnyčiai. O per dešimtmetį – nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – meistrai suspėjo iš viso nulieti apie 20 varpų, kurie buvo įkelti ne tik į Kretingos, bet ir į – Klaipėdos Marijos Taikos karalienės, Skuodo rajono Lenkimų, Raseinių raj. Nemakščių bei kitas bažnyčias.

„Tose bažnyčiose ir šiandien tebeskambina mūsų varpais, išskyrus – Kretingos. Nuo svambalų dūžių neva įtrūkę du didieji varpai. Pranciškonai vietoj jų pasirinko elektroninius varpus, kurie dūzgia tarsi pravažiuojantys traukiniai“, – apmaudo dėl nebeskambančių varpų neslėpė P. Šoblinskas.


Kretingos pranciškonams ir Jurgiui Pabrėžai skirtas stendas Kretingos muziejuje.

Jurgis Ambraziejus Pabrėža – vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs vienoje gretoje su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864 m.) ir vyskupu rašytoju bei blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875 m.).

J. Pabrėža gimė 1771 metų sausio 15 d. Lenkimų parapijos Večių kaime, dabartiniame Skuodo rajone. Mokėsi Kretingoje, nuo 1792 m. studijavo Vilniaus universitete. M. Valančius apie šias studijas yra rašęs, kad J. Pabrėža, „nuvažiavęs į Vilniaus akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Rašto švento.“ Kiti autoriai tvirtina, kad jis gamtos mokslus ir mediciną studijavęs ypač kruopščiai, nes norėjęs ir gamtos, ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms.

Po 1794 m. Tado Kostiuškos vadovaujamo sukilimo prieš Rusijos imperijos įsigalėjimą pralaimėjimo, J. Pabrėža grįžo į Žemaitiją, rugpjūčio 1 d. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kur 1796 metais, kaip pavyzdingas klierikas, anksčiau laiko buvo įšventintas kunigu, paskirtas Šiluvos vikaru, o nuo 1798 metų Raudėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) bažnyčios administratoriumi, kur teko rūpintis ne tik dvasiniais, bet ir ūkiniais reikalais. 1800 m. perkeltas į Tverus vikaru čia išbuvo iki 1802 m., kai buvo paskirtas Plungės vikaru. Būdamas jau subrendęs kunigu ir jausdamas didelę atsakomybę už sielų išganymą, daug dirbo, garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas. Iš Plungės laikotarpio (1802–1807 m.) yra daugiau išlikusių pamokslų, sielovadinių raštų ir pasiryžimų, atskleidžiančių jo apaštalavimą ir kunigišką asmenybę.



Nuo gaisro išgelbėtas albumas saugo tėvo atminimą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Kretingiškės Stanislavos Jankauskienės išsaugotose šeimos nuotraukose atsispindi ir Lietuvos istorija. „Kai mano tėvas žuvo, Lietuva tik kūrėsi“, – sakė moteris.

Kretingiškė tautodailininkė 97-erių Stanislava Jankauskienė dažnai pavarto seną savo šeimos albumą, kurį jai pavyko išsaugoti per įvairius laiko išbandymus ir kuris sugrąžina į tolimą vaikystę, kai ji, vos pustrečių metų likusi našlaitė, apie savo tėvą Vladislovą Songailą, Lietuvos kariuomenės savanorį, dalyvavusį kovose prieš bermontininkus, tepažino iš savo motinos Julijonos Songailienės pasakojimų.

Tėvo nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su Lietuvos policininko uniforma, S. Jankauskienei – viena brangiausių. Kai tarybiniais laikais ji nunešė perfotografuoti seną nuotrauką, fotografai pamanę, kad jis – miškininkas... „Pritariau. Niekas gi tada ir nebūtų išdrįsęs prisipažinti, kad esi Lietuvos kariuomenės savanorio ar policininko vaikas“, – kalbėjo S. Jankauskienė.

Gimęs Raseinių apskrities Nemakščiūnų valsčiaus Gudų kaime V. Songaila augo 5 vaikų šeimoje. Motina, užauginta Balčios dvare ir ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko, buvo mokyta, tad dviejų galų name įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė ganiavą baigusius kaimo vaikus. „Mamos mokyklą“ baigė ir S. Jankauskienės tėvas. Motina anksti susirgo, suprato, jog vaikai liks našlaičiais. „Teta pasakojo, jog motina vis gododavusi „kur tas mano Vladelis dings, kaip gyvens...“. Tiek ji mylėjo savo vyresnėlį...“ – giminės prisiminimais dalijosi moteris.


Kretingiškės Gedvilienė ir Eitavičienė prie angelo-sargo skulptūros. XX a. IV deš. Pranciškonų archyvas.

Kretingiškiai, atsigręždami į savo praeitį, atranda vis naujus praėjusio laiko bei okupacijų ištrintus ir beveik pamirštus savo krašto istorijos puslapius. Grafų Tiškevičių buvimas Kretingoje įamžintas ne tik išlikusiais jų dvaro rūmais, parku, pastatais, kultūriniu bei istoriniu paveldu, bet ir Kretingos senosiomis II kapinėmis, kuriose nuo 1893 m. stovi ne tik pajūrio neogotikos perlas – Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, bet ir šalia jos palaidoti dvaro aplinkoje gyvenę žmonės, turėję įdomias savo gyvenimo istorijas bei likimus.

Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės. Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.


Paminėti Vydūno metai

  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Daug žymių asmenybių, Lietuvos kultūros, meno ir mokslo veikėjų yra siejami su Mažąja Lietuva.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas