Pajūrio naujienos
Help
2018 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke181522
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną-1°C debesuotumas 89 %
Naktį-5°C debesuotumas 38 %
Apklausa

Ar prieš valstybės 100-mečio šventę padoru buvo pakelti vėliavų kainą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Atgimę pirmieji, šiandien nebeskamba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Statytojų brigada prie pačių nulietų varpų: antras iš kairės – A. Stonys, ketvirtas – P. Šoblinskas, viduryje – klebonas B. Burneikis.

Kretingiškį 73-jų Povilą Šoblinską galėtume vadinti paskutiniuoju Kretingos bažnyčios varpų liejiku-mohikanu: jis mano belikęs vienintelis iš tos komandos, kuri kone prieš keturis dešimtmečius, vadovaujama klebono Broniaus Burneikio, Kadagynės kaime įsirengė fabriką ir vienintelė Sovietų Sąjungoje ryžosi lieti varpus Lietuvos bažnyčioms.

Tačiau P. Šoblinskas apgailestauja, kad Kretingos bažnyčios varpai, kurie tarsi laisvės šaukliai buvo nulieti pirmieji, jų kūrėjams nebijant galimų represijų, šiandieną nebylūs. Jie nepateko tarp 100 Lietuvoje skambančių varpų į Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga kūrėjų komandos rengiamą projektą „Gloria Lietuvai“.

Svajonė – 6 tonų varpas

Pirmuosius tris varpus, sveriančius 900 kg, pusantros ir dvi tonas, kretingiškiai išliejo savajai bažnyčiai. O per dešimtmetį – nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – meistrai suspėjo iš viso nulieti apie 20 varpų, kurie buvo įkelti ne tik į Kretingos, bet ir į – Klaipėdos Marijos Taikos karalienės, Skuodo rajono Lenkimų, Raseinių raj. Nemakščių bei kitas bažnyčias.

„Tose bažnyčiose ir šiandien tebeskambina mūsų varpais, išskyrus – Kretingos. Nuo svambalų dūžių neva įtrūkę du didieji varpai. Pranciškonai vietoj jų pasirinko elektroninius varpus, kurie dūzgia tarsi pravažiuojantys traukiniai“, – apmaudo dėl nebeskambančių varpų neslėpė P. Šoblinskas.


Kretingos pranciškonams ir Jurgiui Pabrėžai skirtas stendas Kretingos muziejuje.

Jurgis Ambraziejus Pabrėža – vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs vienoje gretoje su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864 m.) ir vyskupu rašytoju bei blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875 m.).

J. Pabrėža gimė 1771 metų sausio 15 d. Lenkimų parapijos Večių kaime, dabartiniame Skuodo rajone. Mokėsi Kretingoje, nuo 1792 m. studijavo Vilniaus universitete. M. Valančius apie šias studijas yra rašęs, kad J. Pabrėža, „nuvažiavęs į Vilniaus akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Rašto švento.“ Kiti autoriai tvirtina, kad jis gamtos mokslus ir mediciną studijavęs ypač kruopščiai, nes norėjęs ir gamtos, ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms.

Po 1794 m. Tado Kostiuškos vadovaujamo sukilimo prieš Rusijos imperijos įsigalėjimą pralaimėjimo, J. Pabrėža grįžo į Žemaitiją, rugpjūčio 1 d. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kur 1796 metais, kaip pavyzdingas klierikas, anksčiau laiko buvo įšventintas kunigu, paskirtas Šiluvos vikaru, o nuo 1798 metų Raudėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) bažnyčios administratoriumi, kur teko rūpintis ne tik dvasiniais, bet ir ūkiniais reikalais. 1800 m. perkeltas į Tverus vikaru čia išbuvo iki 1802 m., kai buvo paskirtas Plungės vikaru. Būdamas jau subrendęs kunigu ir jausdamas didelę atsakomybę už sielų išganymą, daug dirbo, garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas. Iš Plungės laikotarpio (1802–1807 m.) yra daugiau išlikusių pamokslų, sielovadinių raštų ir pasiryžimų, atskleidžiančių jo apaštalavimą ir kunigišką asmenybę.



Nuo gaisro išgelbėtas albumas saugo tėvo atminimą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Kretingiškės Stanislavos Jankauskienės išsaugotose šeimos nuotraukose atsispindi ir Lietuvos istorija. „Kai mano tėvas žuvo, Lietuva tik kūrėsi“, – sakė moteris.

Kretingiškė tautodailininkė 97-erių Stanislava Jankauskienė dažnai pavarto seną savo šeimos albumą, kurį jai pavyko išsaugoti per įvairius laiko išbandymus ir kuris sugrąžina į tolimą vaikystę, kai ji, vos pustrečių metų likusi našlaitė, apie savo tėvą Vladislovą Songailą, Lietuvos kariuomenės savanorį, dalyvavusį kovose prieš bermontininkus, tepažino iš savo motinos Julijonos Songailienės pasakojimų.

Tėvo nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su Lietuvos policininko uniforma, S. Jankauskienei – viena brangiausių. Kai tarybiniais laikais ji nunešė perfotografuoti seną nuotrauką, fotografai pamanę, kad jis – miškininkas... „Pritariau. Niekas gi tada ir nebūtų išdrįsęs prisipažinti, kad esi Lietuvos kariuomenės savanorio ar policininko vaikas“, – kalbėjo S. Jankauskienė.

Gimęs Raseinių apskrities Nemakščiūnų valsčiaus Gudų kaime V. Songaila augo 5 vaikų šeimoje. Motina, užauginta Balčios dvare ir ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko, buvo mokyta, tad dviejų galų name įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė ganiavą baigusius kaimo vaikus. „Mamos mokyklą“ baigė ir S. Jankauskienės tėvas. Motina anksti susirgo, suprato, jog vaikai liks našlaičiais. „Teta pasakojo, jog motina vis gododavusi „kur tas mano Vladelis dings, kaip gyvens...“. Tiek ji mylėjo savo vyresnėlį...“ – giminės prisiminimais dalijosi moteris.


Kretingiškės Gedvilienė ir Eitavičienė prie angelo-sargo skulptūros. XX a. IV deš. Pranciškonų archyvas.

Kretingiškiai, atsigręždami į savo praeitį, atranda vis naujus praėjusio laiko bei okupacijų ištrintus ir beveik pamirštus savo krašto istorijos puslapius. Grafų Tiškevičių buvimas Kretingoje įamžintas ne tik išlikusiais jų dvaro rūmais, parku, pastatais, kultūriniu bei istoriniu paveldu, bet ir Kretingos senosiomis II kapinėmis, kuriose nuo 1893 m. stovi ne tik pajūrio neogotikos perlas – Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, bet ir šalia jos palaidoti dvaro aplinkoje gyvenę žmonės, turėję įdomias savo gyvenimo istorijas bei likimus.

Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės. Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.


Paminėti Vydūno metai

  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Daug žymių asmenybių, Lietuvos kultūros, meno ir mokslo veikėjų yra siejami su Mažąja Lietuva.


Kretingos draugijai „Bitė“ – amžiaus jubiliejus

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Šie, 2018-ieji, metai – jubiliejiniai Kretingos bitininkų draugijai, kuri, prieš 100 metų įkurta brolio pranciškono Jeronimo Pečkaičio, buvo iki dabar veiklą tebevystančios Lietuvos bitininkų sąjungos užuomazga.


Kazio Grižo kapą saugos valstybė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Kretingą pasiekė gera žinia, jog, artėjant atkurtos Lietuvos 100-mečiui, Kultūros paveldo departamentas (KPD į vertybių registrą įtraukė Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Kretingos apskrities viešosios policijos nuovados viršininko Kazio Grižo kapą, suteikdamas jam teisinę valstybės apsaugą.


„Salanto“ skautai garsina savąjį kraštą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19
Dalyvaudami įvairiose akcijose, tradiciškai Salantų skautai pirmieji po Kretingos rajoną paskleidžia ir atgabentą Betliejaus ugnį.

Lietuvos skautijos „Salanto“ draugovė, laimėjusi regioninę atranką, rytoj išvyks į Vilniuje surengtą respublikinį skautų patriotinių dainų konkursą, skirtą šiemet išvien su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu švenčiamam ir Lietuvos skautų judėjimo 100-mečiui.

„Salanto“ draugovės įkūrėja ir vadovė Salantų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Aušra Kundrotienė teigė, jog skautų dainų konkursai yra tradiciniai, vyksta kasmet, ir salantiškiai iš jo grįžta laimėję prizines vietas, o 2010-aisiais – prestižinį Didįjį prizą.

Konkursai yra skirti anapilin iškeliavusiam garsiam Lietuvos vyriausiajam skautininkui Feliksui Šakaliui, kuris įdėjo daug pastangų, populiarinant lietuvių liaudies muziką, atminti. Todėl jo vaikai savo tėvo atminimui kone prieš du dešimtmečius ir įsteigė šį konkursą, skautai jį pamėgo ir šis tapo tradiciniu“, – teigė A. Kundrotienė.

Jos žodžiais, tam, kad patektų į respublikinį konkursą, pirmiausiai tenka praeiti Klaipėdos regiono atranką, – šiemet ji įvyko Priekulėje. Salantiškiai laimėjo tarp 6 draugovių, o respublikiniame konkurse iš viso susirungs per 50 solistų bei ansamblių.



Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas