Pajūrio naujienos
Help
2017 Birželis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 3 %
Naktį12°C debesuotumas 37 %
Apklausa

Ar pritartumėte idėjai Savivaldybę ir visas valstybines institucijas Kretingoje sukelti po vienu stogu?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kretingiškės Gabijos Grikštaitės sukurtas logotipas

Žemės ūkio ministerijoje ją pasveikino ir planšetiniu kompiuteriu apdovanojo žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.

„Kai mums paskambino ir pakvietė į Žemės ūkio ministeriją atsiimti apdovanojimo, ministerijos atstovų komentaras buvo trumpas – jog komisija už Gabijos sukurtą logotipą balsavo vienbalsiai“, – sėkme pasidžiaugė Gabijos sesuo Vydmantų gimnazijos dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė.

Nors ji sesers ir nemoko dailės, tačiau abi bendrauja ir bendradarbiauja kūrybinėje plotmėje.

Žemės ūkio ministerijos, „Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro“ paskelbto konkurso Lietuvoje užauginto ir pagaminto žemės ūkio ir maisto produkto ženklo (logotipo) idėjai sukurti nugalėtoja tapo Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokė gimnazistė Gabija Grikštaitė.


Dovana Antano Mončio muziejui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-06-16

Kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio namai-muziejus Palangoje neseniai pasipildė itin vertinga dovana – jo vyriausias sūnus Žanas Kristofas padovanojo pirmąją tėvo sukurtą skulptūrą-grandinę „Pamatinė grandis“, davusią pradžią būsimai darbų serijai.


Ankstyvoji kurortų mada: kuo mažiau nuogos odos

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-06-16
Su paroda į Palangą atkeliavęs lagaminas priklausė paties Aleksandro Vasiljevo tėvui, tačiau kuo puikiausiai dera ir prie garsiosios Koko Šanel kurtos suknelės, kurioje galima įžvelgti slaviškos kultūros, perimtos iš dizainerės meilužių rusų, įtaką.

Iki spalio mėnesio Palangos kurorto muziejuje karaliausianti teatro dailininko interjero dizainerio menotyrininko mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Alexandre Vassiliev kolekcijos“ – ne tik pasakojimas apie madą, bet ir gyva kelionė istorijos vingiais, įtaisytais suknelių siūlėse, korsetų raiščiuose ar skrybėlių smeigtukuose. Šį kartą – apie vasaros kostiumus ir gyvenimą iki Pirmojo pasaulinio karo.

Nors, atrodytų, be saulės vonių ir maudynių neapsiėjo nė vienas laikmetis, pasak A. Vasiljevo, domėtis jūros voniomis Senojo žemyno gyventojai pradėjo tik XVIII a. antroje pusėje, o terapinė jūros maudyklių nauda atrasta XIX a.

Palyginti neseniai, vos prieš 100 metų, Europoje ėmė plisti ir paplūdimio apranga, kurios išpopuliarėjimą neabejotinai paskatino kurortų atsiradimas. Pamažu žmonės pamėgo keliauti tam, kad paatostogautų, o atsiradus geležinkeliui kurortai tapo dar lengviau pasiekiami.

Juostuoti ir uždari

Tokie, A. Vasiljevo teigimu, ir buvo pirmieji maudymosi kostiumai, kasdieninėje aprangoje atsiradę XIX a. II pusėje. XX a. pradžioje išpopuliarėjusiais trikotažiniais maudymosi kostiumėlius iš vilnos apsirėdžiusios damos puikuojasi ir į Palangos kurorto muziejų atkeliavusios parodos afišoje, kuria tapo 1900 m. užfiksuota fotografija.

Pasak A. Vasiljevo, joje plika akimi matyti senųjų maudymosi kostiumų bėdos: skurdus dizaino pasirinkimas, standartinė spalvų paletė ir raštas. „Visi maudymosi kostiumai buvo štai tokios formos, marginti horizontaliomis baltomis ir mėlynomis juostomis, pakankamai ilgi, todėl vizualiai stipriai trumpindavo moterų kojas, versdamos jas kostiumus raitotis“, – kalbėjo mados žinovas.

Tuo pačiu XIX-XX a. pr. moterys labai gėdijosi savo nuogų kojų, todėl net ir pliaže vilkėjo šilkinėmis kojinėmis ir medvilniniais ar šilkiniais aukštakulniais batais, kuriuos pritaisydavo kaspinais, kad nepasimestų smėlyje.


Pabrėžos žemės išsūpuota

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-06-16

Kretingiškė 86-erių buvusi ilgametė pedagogė-geografė Irena Zapalienė, krašto bei jo augalų įvairovės žinovė, gimė ir augo garsaus mokslininko botaniko pranciškono Jurgio Pabrėžos gimtinėje – Večių kaime. „Visas mūsų kaimas gerai pažinojo žoles ir jomis gydėsi. Vaikystėje tai stipriai veikė mane ir galbūt nulėmė, kad pasirinkau geografės profesiją“, – svarstė I. Zapalienė.


Prikėlė Kretingos bažnyčios istoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-06-16
„Per 400 bažnyčios gyvavimo metų įvykių, nuėjusių užmarštin, yra daugiau, negu bandėme surašyti šioje knygoje. Bet tikiuosi, kad joje surašyti vardai ir pirmtakų darbai įkvėps mus prisiimti daugiau atsakomybės tiek už gyvąją Bažnyčią, tiek jos buveines“, – sakė brolis pranciškonas Antanas Blužas.

Broliai pranciškonai pasirūpino, kad Švento Antano atlaidų dieną kretingiškius pasiektų brandi dovana miestui – ką tik iš spaustuvės atkeliavęs 9 autorių vaizdingai iliustruotas leidinys „Kretingos pranciškonų bažnyčiai – 400“. Ši knyga šiandieną pristatoma Kretingos muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje bei bažnyčios istorijai skirtoje parodoje.

Pranciškonai pasitelkė mokslininkus

Sudaryti leidinį, pakviečiant ne tik Kretingos krašto istorikus, bet ir garsius šalies mokslininkus, besidominčius bažnyčios istorija, broliai pranciškonai patikėjo ilgamečiui Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui, o nuotraukas atrinko ir leidinį maketavo muziejininkė Jolanta Klietkutė.

„Mintis, jog reikėtų atšvęsti Kretingos bažnyčios 400 metų jubiliejų prieš keletą metų kilo tuometiniam parapijos komiteto vadovui Antanui Lukauskui: jis atėjo pas mane pasitarti, kaip galėtume įamžinti šią datą. Tačiau tikrasis šio leidinio sumanytojas ir jos krikštatėvis yra Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas“, – pabrėžė J. Kanarskas.

„Nesinorėjo nei solidaus sauso akademinio leidinio, nei brošiūrėlės, o kad būtų gyva knyga žmonėms – ilgalaikė ir turinti išliekamąją vertę, kad būtų albumas-dovana ir į Kretingą atvykstantiems svečiams“, – patikino A. Blužas.

Pernai pavasarį, palaikant Pranciškonų provincijos kurijai ir pasitelkus Vilniaus bernardinų parapijos, išleidusios svarų jubiliejinį leidinį, pavyzdį, buvo nuspręsta neapsiriboti vien kretingiškiais autoriais – J. Kanarsku, J. Klietkute bei istoriku Vaidu Kupreliu.

Pasitelkus žinomus šalies bažnyčios istorijos bei meno tyrinėtojus – Reginą Laukaitytę, Rūtą Janonienę, Rasuolę Sabakonienę, varpų istorijos žinovą Povilą Šverebą, kraštietį Robertą Bitiną bei ilgametę Kretingos vienuolyno bibliotekos bibliotekininkę Nijolę Raudytę, ir gimė istorinę vertę turinti knyga.

Šis leidinys, J. Kanarsko žodžiais, yra svarbus ne tik vietos bendruomenei, o – visai šaliai. Jame atspindėta ne tik Kretingos bažnyčios ir parapijos, bet viso miesto kūrimosi bei vystymosi istorija, per 400 metų čia dirbę ir tarnavę žmonės.


Kretingiškiai karo pabėgėliai, Miunchenas, 1947 m. Priekyje (iš kairės) – Irena Vyliaudaitė, Viktoras Palubinskas, Vladas Palubinskas; stovi – Julius Veblaitis, Antanas Skridulis, Antanas Mončys, Ona Vilnonytė, Mečys Palubinskas, Pranas Dapkus.

1944 metų spalio 8 dieną skaudančia širdimi tolyn nuo artėjančios sovietinės kariuomenės ir gimtosios Žemaitijos Klaipėdos link į nežinią dviračiu išvažiavęs Kretingos pranciškonų gimnazijos auklėtinis Antanas Mončys (1921–1993) juo, o taip pat ir žemaičiu bei kretingiškiu, liko visam likusiam gyvenimui, kurį teko praleisti toli nuo savo gimtinės Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Sunkios ir varginančios kelionės metu patyręs bombardavimus ir apšaudymus, pasiekė Vokietiją, kur sutiko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Gyvendamas karo pabėgėlių, vadintų perkeltais asmenimis, stovykloje, Bavarijoje, prie Miuncheno, JAV okupacinėje zonoje čia 1946 m. susipažino su skulptoriumi Vytautu Kašuba, jam parodė peiliuku mažomis figūrėlėmis išdrožinėtą medinę dėžutę. Po ilgo pokalbio su juo ir keleto piešimo pamokų, jis nusprendė tolesnį savo gyvenimą sieti su skulptūra. Kad patektų į Prancūzijos okupacinę zoną, kurioje 1947 metais atsidarė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) įsteigta Freiburgo taikomosios dailės mokykla, draugo padedamas jis buvo priimtas į netoli Tiubingeno įsikūrusį M. K. Čiurlionio vardo tautinį ansamblį, jame dainavo ir grojo dūdele. To reikėjo, nes perkeltieji asmenys negalėjo laisvai keliauti tarp Vokietijos okupacinių zonų, kai ansamblio vadovas Alfonsas Mikulskis (1909–1983) kandidatus į jį galėjo laisvai pasirinkti iš visų trijų okupacinių zonų. Įstojęs į Freiburgo taikomosios dailės mokyklą, mokėsi profesoriaus Aleksandro Marčiulionio (1911–1998) vadovaujamojoje skulptūros studijoje. Norėdamas atsigriebti už veltui praleistus metus dirbo su įniršiu, tuo stebindamas ir dėstytojus, ir draugus. „Pasijutau kaip žuvis vandenyje. Su draugu parsivežėme iš miesto griuvėsių karučiu akmenų ir kalėme“, – prisiminė Antanas. 1950 metais, baigęs mokyklą, gauna skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos okupacinės valdžios stipendiją toliau studijuoti Paryžiuje.


Siekianti tautinio kostiumo tobulumo

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-05-19

Vaikystėje sau pasakiusi „arba siūsiu, arba piešiu“, kretingiškė Ieva Garjonienė, galima sakyti, išpranašavo sau ateitį – šiandien ji yra sertifikuota tautinių rūbų siuvėja, kurios darbai – visų šalies regionų tautiniai kostiumai – pasklidę po visą Lietuvą, vienetinių darbų yra iškeliavę ir pas užsienio lietuvius.


Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-05-19
Salantiškiai Aurimas Rapalis (kairėje) ir Arvydas Gurkšnis sakė, jog partizanų istorijomis susidomėję dar vaikystėje, iš savo senelių patyrę meilę žemei ir išgirdę, kaip už jos laisvę kovėsi paprasti vyrai.

Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais

Salantų žygeivių bei visuomeninės organizacijos „Ceklio kuršiai“ įkūrėjų Aurimo Rapalio ir Arvydo Gurkšnio iniciatyva rytoj Salantų kultūros centre bus netradiciškai – su dainomis ir naktišokiais – surengtas Žemaičių apygardos Kardo rintinės partizanų atminimo vakaras.

Siekia garsinti Salantų kraštą

„Pas mus įprasta apie partizanus kalbėt ašaringai. Bet ar jie patys, jauni ir energingi vyrai, būtų to norėję? Yra žinoma, kad 1947-ųjų vasarą Notėnuose, po atlaidų bažnyčioje, vyrai linksminosi gegužinėje. O prie Platelių, atėmę iš stribų alaus statines, patys pakėlė šokius kaimo jaunimui. Todėl ir mes švęsime naujoviškai – ne užsidarę, su verksmingais minėjimais, o su dainomis ir šokiais ligi pirmųjų gaidžių, kad bendrystėje pajaustume pokario dvasią“, – tvirtino A. Rapalis, su bendraminčiais pirmąkart Kretingos rajone sumanęs tokį renginį.

Rinkdami medžiagą apie Kardo rinktinės partizanus, A. Rapalis ir A. Gurkšnis tikino, užmezgą kontaktus ne tik su aplankytų vietovių žmonėmis, bet ir su bendraminčiais iš visos Lietuvos: taip susibičiuliavo su asociacija „Pilsots“, Klaipėdos tradicinių šokių kolektyvais bei grupe „Folks“, vilniečiu atlikėju Gyčiu Ambrazevičiumi, kurie taip pat ketina atvykti į jų šventę.

„Mes orientuojamės ne į dalyvių masiškumą, o siekiame naujų idėjų ir tradicijų sklaidos. Ir tuo norime parodyti, kad Salantų kraštas taip pat gali būti įdomus ir į jį verta atvykti“, – užtikrino salantiškiai.


Vyskupas T. Matulionis Mordovijoje, Potmos invalidų namuose 1955 m.

Šie – 2017 – metai Lietuvai išskirtiniai ne tik tuo, kad neseniai surastas vienas iš 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalų, bet ir tuo, kad birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis, ir tai bus pirmosios beatifikacijos apeigos Lietuvoje per visą jos krikščioniškąją istoriją.

T. Matulionis gimė 1873 metais birželio 22 dieną Alantos apylinkėse Kudoriškio vienkiemyje gausioje 11 vaikų šeimoje. Pakrikštytas Teofiliaus vardu, kas graikiškai reiškia „Dievo mylimas“, nuo pat mažens siekė mokslo, mokėsi savarankiškai ir padedamas vyresniųjų Antalieptės pradžios mokykloje, o 1887–1892 metais Daugpilio gimnazijoje. 1892 metais įstojo į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigęs 1900 metų kovo 4 dieną buvo įšventintas kunigu, nors po pirmo kurso baigimo buvo suabejojęs kunigystės pašaukimu ir laikinai palikęs akademiją, į kurią sugrįžo vėl po 3 metų.

Savo tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjęs Latvijoje Varaklianų parapijos vikaru, netrukus 1901 metais buvo paskirtas klebonu Bykavos katalikų parapijoje, kurioje tarnaudamas subrendo kunigo tarnystei ir pagarsėjo ne tik kaip geras sielovadininkas, bet ir statybų organizatorius. 1909 metais patekęs į carinės valdžios nemalonę už tai, kad pakrikštijo sergantį motinos katalikės ir stačiatikio tėvo vaiką, bausmę atliko Domininkonų vienuolyne Peterburge prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Po bausmės atlikimo 1911 metais paskirtas jos vikaru, o 1914 metais Švč. Jėzaus Širdies parapijos, kuriai priklausė apie 8 tūkstančiai įvairių tautybių katalikų, klebonu, intensyviai rinko aukas naujos bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose.


Tikisi, kad draugystė nuveš ir į „Euroviziją“

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21
Krepšinio aikštelėje susipažinusių Erikos Petrutytės (kairėje) ir Aistės Krušinskaitės draugystė nenutrūko ir tada, kai A. Krušinskaitė patyrė stuburo traumą, pasodinusią ją į neįgaliojo vežimėlį. Merginos ir toliau aktyviai leidžia laiką drauge.

Iš Kretingos kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Erika Petrutytė neabejojo, kad verta dalyvauti socialiniame projekte „Draugystė veža“, kai tai jai pasiūlė jos draugė Aistė Krušinskaitė, po stuburo traumos galinti judėti tik neįgaliojo vežimėlyje. Jei merginų duetas sulauks visuomenės palaikymo – jų laukia kelionė į „Euroviziją“.

Projekte „Draugystė veža“ dalyvauja tokios draugų poros, kurių vienas turi negalią, o kitas – ne. Laimėtojus – penkias draugų poras, kurioms atiteks kelialapis į „Euroviziją“, išrinks visuomenė, už dalyvius balsuodama projekto internetiniame puslapyje.

Šį projektą, kuriuo siekiama sumažinti socialinę atskirtį tarp neįgaliųjų ir sveikųjų, jau antrus metus organizuoja Baltijos ugdymo centras kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. „Kai Aistė pasiūlė dalyvauti – iš karto sutikau. Iš pradžių apie laimėjimą per daug negalvojome, bet dabar, kai laiko balsavimui lieka vis mažiau ir mudvi esame arti ribos – jaučiame didelį azartą“, – neslėpė E. Petrutytė.

Ji pasakojo, kad su A. Krušinskaite susipažino prieš 10 metų – tada, kai ši dar buvo sveika. „Aš žaidžiau Kretingos sporto mokyklos krepšinio komandoje, vėliau išvažiavau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjau žaisti universiteto komandoje. Į ją atėjo ir Aistė, kuri tuo metu dar buvo dvyliktokė. Vėliau ji įstojo į mūsų universitetą ir žaidė mūsų komandoje, vėliau mudvi kartu perėjome į krepšinio komandą Jonavoje, kurioje aš žaidžiu iki šiol“, – pasakojo E. Petrutytė, šiuo metu dirbanti teisininke.


TheATRIUM Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas