Pajūrio naujienos
Help
2018 Lapkritis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 4 %
Naktį6°C debesuotumas 93 %
Apklausa

Ar reikėtų išrauti daugiamečius gėlynus Rotušės aikštėje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Akimirka iš pasivažinėjimo dviračiais po Metelių apylinkes.

Per pastaruosius metus aplankiau daug regionų, tačiau mane visada viliojo Dzūkija – gana tolimas, paslaptingas kraštas. Laimei, atsirado proga ją aplankyti veltui: mūsų mokykla, Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija, vykdo respublikinį projektą ,,Žvilgsnis į Lietuvą – Dzūkija“.

Mokytoja Valdonija Karaliūnienė paaiškino, kad projekte numatyti renginiai skirti jaunimo kultūrinei raiškai, meninei veiklai puoselėti. Mokiniai, dalyvaujantys projekte, susipažins su mokyklų, muziejų, nacionalinių parkų vertybėmis, istorija, žymiomis Dzūkijos asmenybėmis, taip pat regiono papročiais ir tradicijomis, bendraus ir bendradarbiaus vykdydami veiklas.

Kelionė į Dzūkiją turėjo specifinį pavadinimą – pleneras. Nors pleneras – tai tapymas gamtoje, bet dėl laiko stokos, didelių atstumų ir ore tvyrančios drėgmės mūsų kelionės tikslas buvo sukaupti nuotraukų galeriją, kad vėliau galėtume jomis naudotis, kurdami kūrybines kompozicijas.

Į Seirijus atvykome valanda anksčiau, todėl nusprendėme pasivaikščioti. Pirmasis kelionės-plenero objektas – Seirijų gimnazija, kuriai suteiktas Antano Žmuidzinavičiaus vardas, nes dailininkas gimė šiose apylinkėse. Apžiūrėjome gimnazijos muziejų, skirtą dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui. Jame pamatėme skulptoriaus Roberto Antinio (tėvo) lipdytą A. Žmuidzinavičiaus biustą. Taip pat perskaitėme dailininko padėkos laišką, ranka rašytą gimnazijos mokiniams. Vėliau pastebėjome, kad tame miestelyje yra nemažai vėžlių skulptūrų ir paveikslų.


Renginyje netrūko šmaikščių užduočių.

Kiekvieną rudenį Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje rengiamos naujokų priimtuvės. Šiais metais krikštynų tema – „Vaikų darželis“.

„Krikštynų“ rytą gimnazijoje buvo matyti dešimtokų–organizatorių pastangos: ant fojė lubų kabėjo debesėliai, laiptų turėklai papuošti įvairiaspalviais balionais, aktų salėje pilna pliušinių žaislų, kuriančių žaismingą nuotaiką ir skatinančių sugrįžti į vaikystės pasaulį.

Iš pat ryto antrokai gimnazistai pirmokus pasitiko išbandymų lauke: vandens šautuvų čiurkšlės prie įėjimo, keistos išvaizdos ir dar keistesnio skonio tyrelės, bučiniai su silke ir ne tik... Žinoma, naujokus antrokai tuoj papuošė „fux“ ženklu ir čiulptuku ant kaklo. Bet tai – dar ne pabaiga. Mankšta per ilgąją pertrauką mokyklos kiemelyje, netikėtos fizinės užduotys koridoriuose...

Vėliau prasidėjo oficiali šventė „KJPUG fuxų darželis“. Pirmiausia sveikinimo žodį tarė mūsų gimnazijos direktorė Asta Burbienė ir naujai išrinktas Mokinių parlamento prezidentas Jokūbas Jankauskas. Šventėje siautė gera nuotaika, juokas, kurį kėlė žaismingi pirmokų pasirodymai. Tada naujokų laukė įvairios užduotys: klasės draugą paversti mumija, sukurti eilėraštį, šokti valsą pagal šiuolaikinę muziką, užrištomis akimis pamaitinti draugą, pakartoti rodomus mankštos pratimus. Nedingo šypsenos nuo žiūrovų veidų, ypač mokytojų, kurie irgi prisiminė savo vaikystę.

Šventės pabaigoje naujokai pabrėžiečiai prisiekė: ,,Su smartphon‘u nesukčiausiu, pažymius gerus aš gausiu./ Gerbsiu mokytoją aš kiekvieną ir sakysiu labą dieną./ Ir nešoksiu į akis, nors ir dvoikę įpaišys./ Dešimtokas liks man dievas, nes be jo aš juk gi niekas./ Dešimtokus aš gerbiu, nors pirmokas aš esu!“ Taip visas būrys naujokų tapo visaverčiais Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokiniais.

Kamilė GRIGALIŪTĖ ir Evelina KUPŠYTĖ

Jurgio Pabrėžosuniversitetinės gimnazijos IIc klasės mokinės


Milda Šukienė teigė, kad, kai pati buvo mokinė, jai sekėsi daug dalykų, o didžiausia išdaiga, jei galima taip pasakyti, buvęs juokas.

Mokiniai sunkiai gali įsivaizduoti, kokie mokytojai buvo jaunystėje, kokios buvo jų svajonės, santykiai su bendraklasiais, mokytojais. Apie tai papasakojo jau 39-intus metus Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Milda Šukienė, kuri renginyje „Skrendantys ant pašaukimo sparnų“, skirtame rajono mokytojams Tarptautinės mokytojų dienos proga, gavo „100-mečio mokytojo“ nominaciją.

– Kokie jausmai užplūdo sužinojus apie tai, kad laimėjote apdovanojimą? Kaip jį vertinate?

– Šiemet nominacija pavadinta ,,100–mečio mokytojas“ ir skamba labai didingai. Mokytojo darbas nepamatuojamas, daug mokytojų dirba gerai. Žinoma, džiugu, bet tai ir mano buvusių mokinių nuopelnas.

– Kas Jus, kaip mokytoją, motyvuoja gerai dirbti?

– Man darbas yra kaip gyvenimo būdas. Labiausiai įkvepia mokiniai, kurie nori mokytis, stengiasi, yra smalsūs, nuoširdūs. Labai vertinu atsakomybę ir pareigingumą. Su tokiais mokiniais galima kalnus nuversti.


Vos užėjus į patalpą, kurioje žmonės daro savanoriškus darbus, jaučiasi harmonija, kuri susikuria, kai darbas yra nepriverstinis.

Peržengus „Šv. Antano dienos centro“ slenkstį, pas tave atbėga besišypsantys ir rankutes ištiesę vaikai, nuo kurių negali apsiginti, jie tiesiog pavergia tavo širdį ir priverčia užmiršti apie visas problemas, likusias anapus durų.

„Šv. Antano dienos centro“ darbuotojų Adomo Smalakio ir Simos Vaitkevičiūtės paklausus, kaip jie susidoroja su visais vaikų „ožiukais“, šie atsako, jog svarbiausia yra su vaiku susidraugauti ir atrasti abipusį kontaktą. O ilgametis savanoris Viktoras Jašinskas juokauja, kad savanoriauti vaikų būryje yra tikras ištvermės išbandymas, mat vaikams labiau rūpi savos veiklos negu savanorio nurodymai.

Viktoras stengiasi savanoriauti visur, jis savanoriauja stovyklose, gelbsti sutvirtinimo sakramentui besiruošiantiems vaikams skirtuose kursuose, padedančiuose pažinti Dievą.


Pakilus į dangoraižio viršų, atsivėrė stulbinantys Čikagos horizontai –kretingiškis Danas Nikontas mano, kad šito įspūdžio niekada nepamirš.

Visai neseniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs Pranciškonų gimnazijos VIII klasės mokinys Danas Nikontas papasakojo savo įspūdžius, patirtus viename didžiausių miestų – Čikagoje. Jis ir dabar prisimena tuos malonius žmones, aukštus dangoraižius, kurie maišydavosi su debesimis ir nuo kurių aukščio net galva apsvaigdavo…

– Dėl kokios priežasties skridai į Ameriką?

– Amerikoje svečiavausi tris savaites. Ten skridau su močiute, kad aplankytume jos seserį, kuri ten nemažai laiko gyvena. Nors mintis nuvykti į Ameriką, tą stulbinančią šalį, mane buvo aplankiusi jau seniau…

– Kur apsistojai?

– Apsistojome pas močiutės seserį, jos nuosavame name, Homer Glen rajone. Šiame rajone butų nėra, yra tik nuosavi namai. Teko girdėti, kad butuose, ten vadinamuose apartamentuose, gyvena tik turtingi žmonės. Ogi gyvena ten todėl, kad būtų mažiau tvarkymosi, mažiau rūpesčių buityje. Apartamentų vidų jie stengiasi tvarkyti patys, o lauko aplinkai tvarkyti samdo darbuotojus. Tai mane nustebino. Dar labiau nustebino tai, kad žmonės ten labai tausoja savo aplinką ir stengiasi ją vis labiau gražinti, puoselėti.

– Ką Čikagoje aplankei?

– Aplankiau Willis Tower. Tai – pats aukščiausias dangoraižis šiaurės ir pietų Amerikoje! Kėlėmės į 103 aukštą. Iš šio dangoraižio matėsi didžioji dalis Čikagos, atsivėrė stulbinančio grožio horizontai. Taip pat matėsi kiti žymūs dangoraižiai. Šio vaizdo aš tikrai jau nepamiršiu...

Teko aplankyti garsųjį veidrodį – „Dangaus vartus“, dar kitaip vadinamus „Čikagos pupa“, nes jis yra pupos formos. Ši skulptūra stovi Tūkstantmečio parke.

Nepaprasto grožio augalų, vietovių mačiau ir Čikagos botanikos sode.

Aplankiau indų tikėjimo šventyklą. Ji išpuošta didelėmis dievų, dramblių statulomis. Taip pat sienas puošė įvairiausi raštai, ornamentai.

– Kas labiausiai Tau paliko įsimintino?

– Žmonės ten yra nepaprasto draugiškumo, jie ypač laikosi etiketo taisyklių. Nors žmogus neš didelius maišus, jis pro duris pasiūlys eiti kitam. Tai patyriau ir aš. Žmonės ten labai daug šypsosi, nėra paniurę… Jie priima visus ir visada. Tekdavo nueiti į parduotuvę – visada mane kalbino pardavėjai. Su jais galima pasikalbėti apie viską.. Pavyzdžiui, viena pardavėja manęs klausė, iš kur aš, į kelintą klasę einu... Ji ne vien uždavinėjo klausimus, tačiau dar ir spėjome šmaikščiai pajuokauti. Žmonių kasdienybė ten nėra pilka ir tikrai žmonės yra nusiteikę pozityviai.

Įspūdžius labai sunku perteikti. Nors ir ilgai juos pasakočiau, vis tiek visko neišsakyčiau. Čikaga – tai visai kitas pasaulis. Šiuo metu tai yra mano didžiausia gyvenimo kelionė, kuri tikrai praplėtė mano akiratį ir žinias.

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


„Ateikite pas mane visi...“ (Mt 11, 28), – šiais žodžiais Jėzus kviečia visus pavargusius ir prislėgtuosius, žadėdamas jiems atgaivą. Šiais žodžiais prasidėjo ir jau septintus metus vykstanti, ir jau tradicija tapusi, Pranciškonų gimnazijos IIIG– IVG klasių mokinių viktorina apie šv. Pranciškų.


Vydmantiškė abiturientė Evelina Panumytė įsitikinusi, kad matematikos egzaminas yra per daug sureikšmintas ir būtų prasmingiau, jei ateities su tiksliaisiais mokslais nesiesiantys abiturientai daugiau laiko galėtų skirti tiems dalykams, kurių jiems prireiks studijuojant.

Viena švietimo sistemos naujovių – privalomasis matematikos valstybinis egzaminas, kuris reikalingas stojant į bet kokią studijų programą, išskyrus menus. Ir šis reikalavimas galioja netgi stojantiesiems į mokamas studijų vietas. LR švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) tokį sprendimą argumentuoja siekiu suvienodinti reikalavimus ir sąlygas, tačiau abiturientai šias permainas vertina nevienareikšmiškai.

„Didžiausia nesąmonė, kad stojant į valstybės apmokamas ir neapmokamas vietas būtinai reikia laikyti valstybinį matematikos brandos egzaminą, net kai, pavyzdžiui, studijų programoje tokių aukštų matematikos žinių nereikia. Mano nuomone, matematikos egzaminą reiktų padaryti neprivalomuoju stojant į valstybės nefinansuojamą vietą, išskyrus, jei tas dalykas bus reikalingas studijų metu“, – savo nuomonę išsakė Vydmantų gimnazijos abiturientė Evelina Panumytė.

Tokiomis nuotaikomis gyvena didelė dalis abiturientų: rengęsi ateitį sieti su humanitariniais mokslais, dabar jie priversti daugiau laiko skirti matematikai. Nuogąstaudami, kad gali neperlipti valstybinio egzamino slenksčio, kai kurie mokiniai samdo korepetitorius – šios paslaugos kainuoja apie 15 Eur už val.


Apie laikraščių spausdinimo procesą „Pajūrio naujienų“ jauniesiems žurnalistams išsamiai papasakojo „Vakarų spaustuvės“ vadovas rinkodarai Raimundas Vaitiekūnas.

„Pajūrio naujienų“ jaunieji žurnalistai neseniai aplankė Kretingoje veikiančią „Vakarų spaustuvę“ ir turėjo galimybę savo akimis pamatyti, kaip jų darbas yra įamžinamas popieriaus lape. Šioje ekskursijoje galėjome sužinoti įdomybių ne tik apie laikraščių presavimą, bet ir apie tai, kodėl popierius pranašesnis už virtualią dokumentiką ir ar galima silkę vynioti į laikraščius.

Įėję į spaustuvę pamatėme dvi skirtingas laikraščių spausdinimo mašinas, kurias mums pristatė „Vakarų spaustuvės“ vadovas rinkodarai Raimundas Vaitiekūnas.

Viena mašinų buvo skaitmeninė, kuri yra tarsi įkalinta mediniame garde, ji atskirta nuo mechaninės laikraščių spausdinimo mašinos, nes jų darbui reikalinga skirtinga temperatūra ir oro drėgnumas. Mechaninės mašinos darbui reikia drėgnos ir vėsios terpės, o skaitmeninei – tikrų tropikų, nes šios mašinos darbui reikia sausos 38 laipsnių temperatūros.

Tarp žmonių yra paplitęs mitas, kad laikraštiniame popieriuje yra daug švino, deja, šis mitas nėra teisingas: šio popieriaus sunkumas atsiranda dėl drėgmės, esančios ore, mat tam, kad laikraščių spausdinimo mašinos darbas eitųsi sklandžiai, reikalingas drėgnos ir vėsios temperatūros sąlygos. Popierius, ant kurio spausdinami laikraščiai, yra visiškai organiškos kilmės, todėl juokaujama, kad į juos galima ir silkę vynioti.


„Blogeris“ Linas Kecorius šią savaitę pradėjo savanorišką tarnybą kariuomenėje.

Garsus „blogeris“, socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ žvaigždė Linas Kecorius baigęs mokslus mokykloje keliauja į kariuomenę. Jo savanoriška tarnyba prasidėjo nuo rugsėjo 24 dienos.

Socialiniame tinkle „Instagram“ daugiau kaip 50 tūkstančių sekėjų turintis Linas Kecorius yra turbūt žinomiausias jaunuolis visoje Kretingoje. Linas kuria „blogus“ (videotinklaraščius – aut. past.) savo kanale „YouTube“, dalinasi savo gyvenimu virtualioje erdvėje. Taip pat šis žmogus turi savo fotografijos puslapį @linaskecorius_photography ir save įvardija kaip asmenybę, kuri vieną dieną spėja viską, kitą dieną spėja mažiau.

Linas sakė, kad jau nuo mažens domėjosi kameromis, iš pradžių filmuodavo kitus, įvairias varžybas. Laikui bėgant, pradėjo filmuoti ir save – jam tai labai patiko, todėl šio pomėgio neatsisako iki šiol.

„Blogų“ kūrimu Linas užsiima jau daug metų, tačiau šįmet pradėjo į šią veiklą žiūrėti rimčiau, jo kuriami video peraugo į profesionalų lygį.

Vaikinas, sulaukiantis nemažai publikos dėmesio, gauna ir riebesnių komentarų: yra tokių žmonių, kurie galbūt iš pavydo rašo neigiamus atsiliepimus ir žinutes. Linas teigė, kad buvimas žinomu žmogumi kartais tikrai yra nemalonus – apie save galima išgirsti gandų, kurių net pats nežinojai. Be to, žmonės iš anksto yra susidarę nuomonę apie tave, nors asmeniškai ir nepažįsta.

Linas atkreipė dėmesį ir į tai, kad turi prisiimti atsakomybę už savo žodžius, nes kiekvieną dieną tavo nuomonę išgirsta tūkstančiai žmonių.

Šiuo metu garsusis Linas pradeda savanorišką tarnybą kariuomenėje, todėl jam teks visas kitas veiklas stipriai pristabdyti.

Ateities planų Linas „Kuprinei“ neišduoda, bet prižada, kad apie viską sužinosime sekdami jį socialiniuose tinkluose.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n." akademijos narys


Rytas ant dviračio

  • Kuprinė
  • 2018-09-28
Kai geras oras, Pranciškonų gimnazijos geografijos mokytoja Alina Gagytė į darbą važiuoja dviračiu – tai nuteikia pozityviai visai dienai.

Ne vienam pravažiavus pro mokyklą pamokų metu pirmiausia dėmesį patraukia lyg automobiliai priparkuoti dviračiai. Ir nors gatvėse pamatyti daug dviratininkų yra retenybė, į mokyklą keliauti dviračiu pasirenka vis daugiau ne tik mokinių, bet ir mokytojų.

Rytais, kai anksti keltis ir vėl važiuoti į mokyklą ar darbą daugeliui tampa kasdieniu iššūkiu, abiturientei Viktorijai Levinger ši kelionė dažnai būna lyg poilsis. Mergina pasakoja dažnai į mokyklą specialiai važiuojanti ilgesniu keliu pro parkelį. Rytiniam rūkui dar gaubiant geležinkelį, laukus, upę, saulės spinduliams skverbiantis pro medžių kamienus, ant retro stiliaus dviračio važiuojanti mergina, besigerėdama Kretingos peizažu, net užsimiršta keliaujanti į mokyklą.

V. Levinger sakė dviračiu į mokyklą pradėjusi važinėti prieš kelerius metus, kai baigė meno mokyklą ir nebereikia su savim nešiotis smuiko.

Pranciškonų gimnazijos mokinė prisipažįsta, kad ne kasdien pavyksta išvažiuoti su mėgstama transporto priemone, nes pirmiausia tam turi būti palankios oro sąlygos. Mergina mielai prisimena vasarą, kai pasivažinėti dviračiu galėdavo beveik kiekvieną dieną. Paklausta, kas jai labiausiai patinka važiuojant dviračiu, V. Levinger daug negalvodama atsako, kad tai tiesiog geras jausmas. Be to, keliauti dviračiu yra daug greičiau nei pėsčiomis ir tai visiškai neteršia gamtos. Tiesa, mergina pastebi, kad Kretingoje labai trūksta dviračių takų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas