Pajūrio naujienos
Help
2018 Lapkritis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 4 %
Naktį6°C debesuotumas 93 %
Apklausa

Ar reikėtų išrauti daugiamečius gėlynus Rotušės aikštėje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Kretingoje padaugės šiukšliadėžių šunų išmatoms

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-10-26
Lašeliais žemėlapyje pažymėtose Kretingos miesto vietose bus įrengtos šiukšlių dėžės augintinių ekskrementams rinkti.

Kretingos rajono savivaldybė, reaguodama į miestiečių pageidavimus ir užsienio šalių pavyzdžius, šią vasarą panaikino draudimą po parkus vedžiotis šunis. Dėl to viešosiose miesto erdvėse buvo įrengta 11 raudonų šiukšliadėžių šunų ekskrementams surinkti, o netrukus, gyventojams pageidaujant, jų dar pasipildys antra tiek.

Dėžė kainuoja 160 eurų

Kretingos rajono savivaldybės atstovės ryšiams su visuomene Gintarės Benaitytės teigimu, jau nupirkta 10 naujų žalios spalvos šiukšlių dėžių, ant kurių pažymėta, kad jos skirtos šunų ekskrementams.

Dėžės pirktos iš Savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios rėmimo programos lėšų, – jos kainavo kone 1,6 tūkst. eurų. Į kainą įskaičiuota ne vien dėžė, bet ir stovas bei sriegtiniai jos pamatai.

Šios dėžės jau pristatytos komunalininkams. Pasak bendrovės „Kretingos komunalininkas“ vadovės Renatos Surblytės, iš anksto numatytose vietose šiukšliadėžės bus įrengtos dar šį rudenį. Jos stovės: dvi – Kretingos muziejaus teritorijoje, netoli Akmenos upės ir dvaro parke, po vieną – Žemaitės alėjos parke, Birutės gatvėje bei žaliuosiuose plotuose J. K. Chodkevičiaus gatvėje, netoli naujosios bibliotekos, ir Savanorių g., netoli Savivaldybės.

Dar 4 šiukšlių dėžės šunų ekskrementams papildomai bus įrengtos Pastauninko parke, palei miestiečių pamėgtą pagrindinį taką. Vasarą jau buvo įrengtos 3 dėžės, – iš viso tame parke jų bus 7.

Dvi dėžes numatyta pastatyti žvyrduobėje įrengtame „Šeimų slėnyje“ iš tikslinio projekto lėšų.


Paskelbti konkurso „Metų ūkis 2018“ nugalėtojai

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-10-26
Vydmantiškis Stasys Šmaižys komisijos dėmesį patraukė ir sumanumu, ir idealia ūkio tvarka.

Šiemet 25-ąjį kartą Lietuvos savivaldybėse įvyko Ūkininkų sąjungos inicijuojamas tradicinis „Metų ūkio“ konkursas. Įsimintinas jis bus ir trims mūsų rajono ūkininkų – I vietą užėmusio Stasio Šmaižio iš Vydmantų, II ir III vietas pelniusių Vidmanto Milašiaus iš Raguviškių bei Adomo Poškio iš Darbėnų – šeimoms.

Žvilgsnis į kuklesnius

Pasak Ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininko Antano Stonkaus, daugelis rajono žemdirbių tiek jam pačiam, tiek kitiems vertinimo komisijos nariams – Žemės ūkio skyriaus vedėjai Ženetai Seniūnienei, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėjai Gražinai Poškienei, „Metų ūkio“ konkurse praėjusiais metais pirmąją vietą užėmusiam Gintarų kaimo ūkininkui Jonui Drungilui – pažįstami kaip penki pirštai, todėl, tarpusavyje pasitarus, buvo nuspręsta šiemet aplankyti tuos, kurie galbūt šiek tiek mažesni ir kuklesni, kurie šiek tiek rečiau figūruoja viešumoje, tačiau atitinka konkurso kriterijus: išsilavinę, įsiregistravę ūkius, išradingai tvarkosi.

V. Milašius dirba apie 170 ha ploto laukus, augina įvairias grūdines kultūras, A. Poškys puoselėja didžiulius sodus, kuriuose dera ypač skanūs ir dėl to tarp pirkėjų paklausūs obuoliai, taip pat laiko bičių, prisuka medaus.

„O pirmąją vietą nutarėme skirti vydmantiškiui Stasiui Šmaižiui. Šis žmogus gali būti puikiausias pavyzdys, kaip gyvenvietėje galima kompaktiškai susitvarkyti ūkį: keliu važiuodamas pro šalį, nė nepagalvosi, kad šioje sodyboje gyvena ūkininkas“, – teigė A. Stonkus.


Audra aplaužė medžius, dalį vartotojų paliko be elektros

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-10-26
Per audrą prie vasaros estrados nulūžus medžio šakai, komunalininkai nusprendė pašalinti visą medį.

Trečiadienį stiprus vėjas išvertė medį prie Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokyklos – jis krisdamas apgadino tvorą ir šalia stovėjusį automobilį. Ugniagesių pagalbos prireikė pašalinant ant garažo stogo grėsmingai pasvirusį kaminą. Tai – kol kas didžiausi žinomi įvykiai Kretingos rajone, kuriuos atnešė šiomis dienomis pajūryje siautusi audra.

Sinoptikai buvo įspėję, kad trečiadienį Lietuvoje siautės šiaurės, šiaurės vakarų krypčių vėjas, o smarkiausi gūsiai – 28–30 metrų per sekundę – buvo numatomi pajūryje.

Nors audringi vėjai tądien šėlo ir Kretingos rajone, tačiau vakar kalbinti Kretingos rajono seniūnai ir specialiųjų tarnybų atstovai „Pajūrio naujienoms“ tvirtino, kad šįkart didelių nuostolių išvengta.

Nuvirtęs medis apgadino automobilį

Bene didžiausiu įvykiu tapo prie Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokyklos nuvirtęs medis, kuris nestipriai apgadino tvorą ir šalia buvusį automobilį. Reaguodamas į šį pranešimą, Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas paragino visų biudžetinių įstaigų, įmonių, organizacijų vadovus įvertinti medžių būklę ir, esant reikalui, kreiptis į Savivaldybės specialistus dėl jų pašalinimo.

Kretingos miesto seniūnijos seniūno pavaduotoja Alma Patamsienė, paklausta apie audros padarinius, sakė: „Palaikome ryšį su komunalininkais – jų teigimu, ekstremalių įvykių nenutiko, daugiausiai prilaužyta šakų, išdraskyti lapai. Tik prie tvenkinio Pastauninko parke yra nulūžusi didelė šaka.

Pasak A. Patamsienės, įvertinti, ar medis kelia grėsmę – ne visada įmanoma, nes kai kurie medžiai iš išvaizdos atrodo tvirti ir sveiki, tačiau jų vidus – pažeistas. „Kartais išgriūva tas, kurio visai nesitiki“, – teigė pašnekovė.

Ji pakvietė žmones, išgirdus apie prognozuojamą audrą, būti atsargesnius – nepalikti automobilių prie medžių ar senų pastatų, pasirūpinti, kad jų privačioje valdoje neliktų daiktų, kuriuos vėjas galėtų pakelti.


Fazanus augina dėl grožio

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-10-26
Jonas Macenis savo fazanus ne tik pašnekina, bet ir batono gabaliukais pamalonina.

„O kodėl jums patinka rožės?“ – klausimu į klausimą, kodėl susidomėjo egzotiškaisiais fazanais, atsakė Drumulio kaime šiuos vištinius paukščius daug metų auginantis ir parduodantis Jonas Macenis.

Ne tik lesina, bet ir pasišneka

Erdviuose kruopščiai iškuoptuose voljeruose – apie 30 ar 40 aštuonių rūšių fazanų, tarp kurių: svaino, deimantiniai, sidabriniai, karališkieji, Nepalo, auksiniai, ausytieji, laukiniai (arba medžiokliniai).

Pirmuosius kokius tris laukinius fazanus J. Maceniui dar tuomet, kai jis gyveno Palangoje ir turėjo kolektyvinį sodą bei nedidelį paukščiams laikyti tinkamą voljerą jame, padovanojo pažįstami medžiotojai. „O kitus išsiperinau arba pirkau iš tokių pat „nenormalių“ entuziastų, kaip aš“, – juokėsi 70-metį perkopęs pašnekovas.

Jo fazanai – įspūdingi. Tikrasis grožis išryškėja pavasariais, kai ateina metas poruotis. Ypač patrauklūs patinėliai, kurių plunksnos – ryškių spalvų, uodega didelė ir ilga. Anot Jono, ne visi „vyriškiai“ yra taikaus charakterio, kai kurie – karingi, tikri peštukai, neretai mėgstantys skriausti silpnesnį tame pačiame voljere gyvenantį gentainį. Viename voljere paprastai galima įkurdinti vieną patiną ir tris ar keturias pateles. Šios – smulkesnės, pilkos ar rudos spalvos, nėra tolios puošnios, kaip patinėliai.

Fazanų lesalams per metus 200 eurų Jonui niekaip neužtenka. „Bet nei alkoholį aš geriu, nei rūkau, todėl numylėtiniams išgaliu nupirkti pakankamai ne tik kviečių ir kombinuotųjų pašarų ar grūdų, kukurūzų ir žirnių mišinio, bet pamaloninti skanėstais – varške, kąsneliu batono, obuoliais, burokais“, – sakė pašnekovas. Jam atrodo, kad paukščiai šeimininką atpažįsta, reaguoja į balsą, kalbinami atsiliepia.

Raibąsias išparduoda

J. Macenis su savo fazanais jokiose entuziastų organizuojamose paukščių parodose nedalyvauja. Dėl ko, priežastis – paprasta: kelionė reikalautų ypatingo atsargumo, mat judrūs sutvėrimai į narvus gali gerokai apsidaužyti snapus. Pašnekovo žodžiais, pakanka, kad gyvais eksponatais pasigroži į sodybą su šeimomis užsukantys bičiuliai ar draugai. Statybos inžinieriaus specialybę turintis, įvairius darbus iki pensijos Palangos mieste dirbęs J. Macenis Drumulyje apsigyveno, kai 1994-aisiais nusipirko ir restauravo šiame kaime esančią miško apsuptą sodybą ir įsikūrė joje. „Šiuo metu visos mano dienos nuo ryto lig vakaro – su paukščiais, kurių turiu net per daug“, – atviravo Jonas. Mat jo sodyboje ūbauja du didingi povai, į 14-a lizdų pavasariais parskrenda kregždės, o svarbiausia – aptvaruose kudakuoja maždaug 500 vištų dedeklių, kurias pats sodybos šeimininkas užsiaugino iš vienadienių vištaičių. Dabar į laikraštį vis deda skelbimus ir stengiasi kuo daugiau raibųjų dedeklių parduoti.

„Turėjau du šiltnamius daržovėms auginti, bet vieną teko nugriauti vien dėl to, kad vištidei vietos pritrūkau“, – teigė juokais paukščių direktoriumi save tituluojantis Jonas.


Seniūnijų kiemeliai atvers duris

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-09-28
Rudens derliaus šventės metu kiekviena kaimo vietovėje esanti seniūnija savo kiemelius Rotušės aikštėje stengiasi įsirengti kuo išradingiau.

Rytoj Kretingos miesto Rotušės aikštė prisipildys garsų – 9 valandą čia prasidės šventinė rudens gėrybių mugė, skirta pasidžiaugti ir pasidalyti tuo, ką šiemet užaugino ir subrandino gamta, už įdėtą triūsą padėkoti žemdirbiams.

Duoklė tautiškumui

„Palapines pasiruošim iš vakaro, o rytą sugužėsime gerokai anksčiau negu atsikels miestiečiai“, – teigė „Pajūrio naujienų“ pakalbinti kaimiškųjų vietovių seniūnai ir bendruomenių atstovai. Devitą valandą ryto seniūnijos praeiviams jau turės būti atvėrusios kuo originaliau įrengtų savo kiemelių duris.

Visos seniūnijos Lietuvos valstybės 100-mečio proga išskirtinį dėmesį parodys tautiškumui: pasidaryti asmenukių, nusifotografuoti prisiminimui prie specialiai įrengtos „laiko širmos“ kvies Imbarės seniūnija, Kartenos seniūnija atkreips dėmesį Lietuvos 100-metį žyminčiu akcentu iš obuolių, lapų ir moliūgų, o Darbėnų seniūnijos kiemelyje bus galima pamatyti bibliotekininkių parengtą stendą, pasakojantį apie šio miestelio istorijos kūrėjus 1918–2018-ųjų metų laikotarpiu. Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyrius padovanos dar ir įspūdingą reginį – šimto spalvingų popierinių balandžių pievą.

„Nežinau, ar visas paslaptis galima iš anksto išduoti?“ – pokštavo Žalgirio seniūną pavaduojantis Valdevinas Navajauskas. Šįkart scenarijus būsiąs kitoks negu visada. Į tris dalis padalintame kiemelyje kretingiškiai ir miesto svečiai pabuvos tarsi muziejuje: viename dvelks senove, kitame – tarybiniais metais, trečiame –dabartimi. Kiekvienoje dalyje bus galima paragauti tų laikų tradicinių valgių, susipažinti su tų laikų papročiais.


Duonos kepėjų amatas – iš kartos į kartą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-09-28
Anot verslininko Dariaus Gaučiaus, ankstyvais rytais ir vėlyvais vakarais, kai nėra darbininkų, duonos tešlą jam tenka pamaišyti ir pačiam.

Į baltus pyragus žvelgia atsargiai

Verslininkas nesistebi, kad pyragų paklausa sumenko – esą tai viešojoje erdvėje sklindančių diskusijų apie sveiką ir nesveiką mitybą rezultatas. Anksčiau savaitgaliams nedidukė kepykla iškepdavo po šimtą pyragų, o dabar, nors jie ir paskaninti, pagerinti gamybos procese vietoj margarino naudojant sviestą, – gerokai mažiau. „Pirkėjai gaminių iš baltų miltų apskritai vengia. Kai kurios šeimos ir didžiausioms metų šventėms artėjant tenkinasi kukliu skanėsto ketvirčiu“, – atviravo Darius. Tačiau į šią situaciją jis žvelgia paprastai – sako, jog žmogaus reikalas pasirinkti, o kepyklos – būti lanksčiai, pasiūlyti naują produktą, pavyzdžiui, sveikuoliškų, sėklomis pagardintų sausainių, ruginės duonos tešlos kramsnukų.

Dariaus dešinioji ranka kepykloje – jo žmona Asta, be to, nuo 8-erių metų, kol baigė Vydmantų gimnaziją, tarsi „prilipusi“ būdavo šiuo metu renginių organizavimą Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijuojanti jų dukra Karolina. Tačiau pašnekovas svarstė, ar, baigusi studijas, ji apsispręs dirbti kepykloje – esą tai nelengvas, juodas darbas. „Kaip ūkininkai nė dienai negali atsitraukti nuo gyvulių, taip mes – nuo savo duonos“, – juokėsi pašnekovas.

Anksti rytą atsikėlęs, kol nėra darbininkų, 10-yje katilų tešlos pamaišyti jis eina pats, vėlai vakare – taip pat. Dirba ir 4 samdomi darbininkai, gebantys atlikti visus reikalingus darbus. „Svarbiausia, mes visi čia turime būti kaip laikrodžiai – tiksliai sekti temperatūros režimą ir rūgimo laiką, kas tris valandas maišyti tešlą“, – pasakojo D. Gaučius. Visa duona kepama be mielių, o dalis, pagal paskutinį mados šauksmą, – dar ir be cukraus.

„Dėl cukraus yra buvę ir kuriozų. Klaipėdoje, prie „Akropolio“ esančiame ūkininkų turgelyje, pirkėjai vis klausinėdavo, kada atvešime juodos ruginės duonos ne tik be mielių, bet ir be cukraus. Specialiai tokios užmaišėme, iškepėme, keletą kepalų pirmąsyk atvežėme – apsidžiaugė, gyrė, pirko, ragavo... Nustebau, kad kitą šeštadienį, atėję į turgų, tie pirkėjai vis dėlto dairėsi pasaldintos duonos “, – juokėsi pašnekovas. Jis atviravo, jog ir pačiam becukrė nėra tokia gardi. Tačiau kepa, nes norinčių pasitaiko.


Vasarą surinktų žolelių arbata kvepės visą žiemą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
Anot Imbarės krašto žmonių, kartais ne tiek tos žolelės būna svarbu, kiek kaimynams su kaimynais kartu pasibūti.

Ir esant didžiuliam karščiui, kepinant saulei, aktyviausi Imbarės krašto žmonės neatsisakė tradicijos kartu pažoliauti ir pasidžiaugti vasara. Tam savo sodybos vartus trečiąkart iš eilės atvėrė šio užsiėmimo propaguotoja Andžela Dvarionienė ir jos vyras Pranas.

Pasak Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėjos Vitalijos Valančiutės, viskas prasidėjo nuo „biednystės“, nuo to, kai, dar dirbdama šio skyriaus renginių organizatore, ji neturėjo pinigų nei kavai, nei arbatai, nebuvo, kuo pavaišinti į renginius atėjusių svečių.

„Dabar mūsų pačių surinktų ir čia pat, Žvainių skyriuje, bendruomenės patalpose, sudžiovintų žolelių arbata, kaip mes sakome, padedanti atgauti jėgas ir apsisaugoti nuo 100 ligų, tapo tarsi skyriaus vizitinė kortelė – ne tik patys susėdę ta arbata pasimėgaujame, atvykėlius pamaloniname, bet dar ir lauktuvių įdedame“, – sakė V. Valančiutė.


Racionalizacinės idėjos – ūkio darbams palengvinti

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
„Tinginystė, kai nesinori dirbti rankomis, ir yra racionalizacijos esmė“, – juokavo Audrius Petkevičius, ūkio darbus siekiantis palengvinti įvairiais išradimais. Vienas jų – vištų pešimo mašina.

„Visos idėjos gimsta iš tingumo – kam dirbti rankomis, jeigu už tave tai gali padaryti mašina“, – pusiau juokais kalbėjo 58-erių Audrius Petkevičius, kuris, pamėgęs meistrauti dar vaikystėje, iš nebetinkamų naudoti daiktų sukuria įdomių dalykų.

Pats naujausias Kluonalių kaime gyvenančio meistro išradimas – vištų pešimo mašina, kurią jis sumeistravo iš sugedusios ir naudoti nebetinkamos automatinės skalbyklės būgno: pritaisius elektrinį variklį, įmontavus paukštynų pramonėje naudojamus guminius pešimo pirštus, tinklelį plunksnoms rinkti, pavyko sukurti mašiną, kuri mėsinį broilerį nupeša per 30 sek.

„Taip taip – iki 30 suskaičiuoji, ir dorok vištą toliau, – pamatęs nustebimą patvirtino iš Lazdijų kilęs Kretingos rajone jau trisdešimt metų gyvenantis ir dirbantis vyras. – Svarbu tik tinkamai nuplikyti paukštį, kad mašina nesudraskytų odos.“


Savo ūkį nausodiškių pora lipdo kaip bitės korį

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-07-27
Nedirbsi – neturėsi. Tokiu principu gyvena Nausodyje ūkininkaujantys Anė ir Edmundas Viršilai.

Medikė už traktoriaus vairo

Su Sibire gimusia žmona Ane, draugų ir pažįstamų dažniausiai vadinama Ona arba Onute, 8-erius metus turėjo ekologinį ūkį, kuriame abu plušėjo tik laisvu nuo tiesioginių darbų metu, taip prisidurdavo prie algų. Tuomet ir žemės – savo bei išsinuomotos – turėjo daugiau, apie 50 ha. Plotą iki 32 ha susimažinti ir ekologinio ūkininkavimo atsisakyti teko dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pagal ekologinio ūkininkavimo taisyklę dirbamos žemės ploto ribų ūkininkai įsipareigoja nekeisti, o niekada negali būti tikras, kad nuomininkas nesugalvos sklypo parduoti arba išnuomoti kitam. Antra – jau nebe jaunikliai, jėgos nebe tos. Išaugino, į savarankiškus gyvenimus išleido sūnų ir dukrą, tačiau šie su žemdirbyste neturi nieko bendro. Kristina, kaip ir žentas Justas, – muzikos pedagogai, augina du berniukus, gyvena Gargžduose. Kęstutis kad ir daugiau išmano, darbymečiu nieko prieš padėti, tačiau spėja ne visada, mat antri metai, kai su žmona Laura ir dviem jųdviejų berniukais įsitvirtino sostinėje – šalia tėvų namo Nausodyje liko tik sodyba bei juoda katė Mimi, prie kurios, ypač Anė, taip priprato, kad į Vilnių, sakė, jau ir prašoma neatiduotų.

Pasak A. Viršilienės, turint ekologinį ūkį, pasėlių negalima purkšti jokiais chemikalais. Kai taip, tai piktžolės stypsta tarsi pašėlusios, o nuo jų drėksta derlius. Dėl tos bėdos Anė pati išmoko vairuoti traktorių – jai, į Kretingos ligoninę, kur lig šiol dirba bendruomenės slaugytoja, daug metų važinėjančiai automobiliu, tai nebuvo sunku.

„Edmundas kombainą burzgina žirnių plote, aš pro traktoriaus langą dairausi, klausausi, kaip tie žirniai šiugždena, o sulaukusi, kai priekaba jau pilna, greitai spaudžiu namo – kad nedrėktų, reikia kuo skubiau išvalyti“, – pasakojo pašnekovė. Sykį ir į vieną respublikinį laikraštį jos nuotrauka pateko, kai pro šalį važiuojantis pažįstamas, matyt, vis dar retai pasitaikantį kadrą – moterį už traktoriaus vairo – fotoaparatu užfiksavo.


Žaliuojantis ir mėlynuojantis birželio turgus

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-06-22
Ant Aloyzos Čiunkienės prekystalio – pirmosios mėlynės.

Kretingos turguje ant prekystalių žaliuoja pirmosios lauko sąlygomis užaugintos daržovės – salotos, krapai, burokėlių lapai, petražolės, svogūnlaiškiai, kai kur krepšiuose sveiku raudoniu sublyksi braškės, tik nesuprasi: vienur skelbia, kad jos lietuviškos, kitur – kad lenkiškos, o kainą rašo vienodą.

Kam pirmųjų mėlynių, kam – žirnių?

„Mūsų braškės – pačių užaugintos, tikrai lietuviškos, skanios, saldžios, – tikino prisistatyti nepanorusi jauna prekeivė. – Trys eurai už kilogramą.“

O kretingiškį Rimantą Stonkų sutikome „prisimėlyniavusį“. „Antai ten, už kampo, moterėlė parduoda“, – mostelėjo jis. Tačiau pirmosiomis mėlynėmis prekiaujančiųjų turguje buvo ir daugiau. „Ankstus rytas, iš kitų, kurie arčiau, uogas išgraibstys, ir tada ateis mano eilė“, – juokėsi Aloyza Čiunkienė iš Juodupėnų kaimo. Už litrą šių sveikatai naudingų uogų, išvakarėse kruopščiai surinktų Daubėnų miške, kaip ir kiti prekeiviai, Aloyza prašė 5 Eur, o už puslitrį – 2,50 Eur. Pirkėjai galbūt kartais paniurna: „Et, brangoka“, tačiau tiems, kas kelias valandas per dieną nugarą lenkia, tokia kaina – į pigiąją pusę.

„Skabai po vieną uogą, dedi į saują, kad būtų švarios, išrenki lapelius ar šakeles. Uodai apie ausis zyzia, puola, kanda, erkės įsisiurbti grasina – toks darbas toli gražu ne pyragai“, – sakė A. Čiunkienė. Tris litrus uogų ji, sakė, prirenka per 4 valandas, ilgiau nesikankina.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas