Pajūrio naujienos
Help
2018 Gegužė
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 56 %
Naktį10°C debesuotumas 9 %
Apklausa

Ar esama rajono sporto bazė tenkina sportuojančiųjų poreikius?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1254) 2018-05-18

Šiandien apie 12.30 val. kelyje Kretinga-Raguviškiai įvyko tragiška eismo nelaimė – automobilis „VW Passat“, įtariama, dideliu greičiu rėžėsi į vilkiką „Scania“. Lengvojo automobilio keleivė – 18 metų baubliškė žuvo vietoje, ją išvaduoti iš metalo krūva virtusios transporto priemonės prireikė ugniagesių pagalbos.

„VW Passat“ vairavo žuvusios merginos vaikinas (gim. 1998 m.), gyvenantis Kretingoje – pirminiais duomenimis, jis iš automobilio išlipo pats. Ant vaikino galvos ir rankos matėsi kraujo, tačiau, pirminiais duomenimis, sužalojimai nesunkūs. Supratus, kas įvyko, vaikiną apėmė panika, jam nuraminti prireikė medikų.

Pirminiais duomenimis vilkikas „Scania“ stovėjo dešinėje kelio pusėje, įjungęs avarinius žibintus. Šioje vietoje, prie kelio esančioje pievoje, buvo kertami menkaverčiai medžiai, tad vilkikas buvo reikalingas susmulkintai medienai pakrauti ir jis kelio dešinėje pusėje stovėjo nuo ryto.

Tačiau tuomet, kai vairuotojas jau įlipo į kabiną ir jau ketino pajudėti iš vietos, jis pastebėjo vieną lengvąjį automobilį, kuris jį aplenkė, o tada pajuto, kaip šiam iš paskos važiavęs „VW Passat“ rėžėsi į galą. Anot vairuotojo, smūgis buvęs toks stiprus, kad nukrito kabinoje buvusi navigacijos sistema, kiti daiktai.

Susidūrimo metu didžiausias smūgis teko automobilio „VW Passat“ priekio dešinei pusei – būtent ten, kur sėdėjo mergina. Nors išsiskleidė oro pagalvės, tačiau tai neišgelbėjo keleivės gyvybės. Netrukus į tragedijos vietą atvyko būrelis merginų baubliškių – jos pasakojo atsitiktinai važiavusios tuo pačiu keliu ir pamačiusios įvykį. Žiaurios žinios priblokštos merginos pasakojo, kad žuvusioji buvo jų geriausia draugė, besimokiusi Pranciškonų gimnazijoje, birželį jai būtų sukakę 19 metų.

„P.n.“ informacija


Kretinga geros sporto bazės neturi

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Pirmas puslapis
Prieš tris dešimtmečius gumine danga iškloti Kretingos stadiono bėgimo takai buvo didelė naujiena, tačiau dabar jie visiškai netenkina nei profesionalių sportininkų, nei kūno kultūra besirūpinančių sporto entuziastų.

Kretingoje nėra, kur sportuoti profesionalams ir kūno kultūra besirūpinantiems sporto entuziastams, – tokie ir daugiau pastebėjimų nuskambėjo per išvažiuojamąjį rajono Savivaldybės tarybos Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų bei Švietimo komitetų posėdį, per kurį komitetų pirmininkai ir dalis jų narių apžiūrėjo ir įvertino Kretingos miesto sporto infrastruktūrą.

Stadiono būklė – apgailėtina

Jau apžiūrint pagrindinę Kretingos miesto sporto bazę – Kretingos stadioną, pagrindinę ir treniruočių, krepšinio aikštes, treniruoklius, bėgimo takus, viena po kitos biro mintys, jog Kretingoje nėra, kur bėgioti, važinėti dviračiais ir riedučiais, iš esmės – nėra, kur užsiimti kūno kultūra, kuri, kaip ir Europoje, taip ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja ir plinta.

„Apie 1990-uosius Kretingos stadiono aikštė buvo viena geriausių šalyje ir atitinkanti tarptautinius standartus. Dabar ji – „nudrožta“, nes nesant treniruočių aikštės, neturint aikštės su dirbtine danga, kenčia pagrindinė, kurią irgi reikėtų pertvarkyti ir atnaujinti“, – kalbėjo Švietimo komiteto narys Vilius Adomaitis. Jis išreiškė nuomonę, jog Sporto ir sveikatingumo kompleksas statomas ne vietoje, kadangi atima iš stadiono ir sportuojančiųjų taip reikalingas erdves.

Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Vaidas Kuprelis pripažino: rajono tarybos nariai balsavę už Sporto ir sveikatingumo komplekso statybą stadiono pašonėje todėl, jog buvo pažadėta, be naujo komplekso statybos, sutvarkyti ir visą stadiono infrastruktūrą. „Pradžia bus – jau numatytos lėšos futbolo aikštei su dirbtine danga įrengti. Viską turime daryti kompleksiškai“, – teigė komiteto pirmininkas.

Posėdžio dalyviai savo akimis įsitikino, kokia apgailėtina yra Kretingos stadiono su jo pakraščiais būklė: bėgimo takai, kurie gumine danga buvo iškloti daugiau negu prieš tris dešimtmečius, – atsilaupę, tarp jų želia žolės, kliūva kojos, stadiono tribūnos neturi jokios pastogės, treniruočių aikštė, kurioje šią savaitę vyko ir tarpmokyklinės vaikų futbolo varžybos, – grumstėta, duobėta, pilna žolių kuokštų, kas gresia patirti traumą, o pavėsio vaikai ieško po medžiais, kuriuos, užbaigiant Sporto komplekso statybą ir rengiant aikšteles automobiliams, ketinama iškirsti. Krepšinį šios sporto šakos mėgėjai žaidžia ant kietos asfaltuotos nelygios dangos, vadinasi, traumos ir nualinti sąnariai – garantuoti. O tai, kad Kretinga iki šiol neturi futbolo treniruočių aikštės, turi didelės įtakos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų ir jaunimo komandų rezultatams bendrame regiono ir šalies kontekste.


Juozas ŠAMONSKIS:

– Nemanau. Politikai susitaikys ir viską užmirš, tarytum nieko nė nebuvo. Šis erzelis naudingas patiems politikams – kažkas kažkam kažką nori įrodyti, o žmonėms iš to – šnipštas. Aš iš pradžių galvojau, kad Prezidentė – nė prie ko, ji vertinama Lietuvos, Europos Sąjungos bei pasaulio mastu. Bet dabar manau, kad ir ji yra įmerkusi uodegą, – be jos žinios niekas nevyksta. Lietuvoje suaktyvėjo politiniai žaidimai, bet gi taip ir turi būti: politikams reikia peštis – antraip būsi užmirštas.

Genovaitė SKIRBAUSKIENĖ:

– Nieko negalėčiau blogo pasakyti apie mūsų Prezidentę – jos žodis tvirtas. Tie, kurie „iš kaimo“, kaišioja jai pagalius ir provokuoja. Dabar manoma, kad valdžia krypsta į Landsbergio pusę. Bet man nuo tos politikos, kaip ir kitiems Lietuvos žmonėms, – nei šilta, nei šalta. Man ir gyventi tiek beliko. Bet apmaudu, kad mūsų žmonės dabar negerbia vienas kito, ne taip buvo prieškariu, kai augau tarp Kretingos žydų. Seniems žmonėms – išvis jokios pagarbos: valdžiai mes nerūpime, ji paliko mus išgyventi iš menkos pensijos, kaip nori.

Rokas RIEPŠAS:

– Pasakysiu jums atvirai – aš visiškai nežiūriu televizoriaus, o ir politika nesidomiu. Kai mokiausi mokykloje, buvo privaloma domėtis politika, tuo, kas vyksta Lietuvoje. Bet šiandien man nesuprantama, kas ten – viršūnėse – verda, perdaug nė nesistengiu suprasti. O kam? Lietuvoje perspektyvų nematau, svarstau galimybę emigruoti.

Pranas VAIŠNORAS:

– Seku naujienas. Negerai, kad nėra Lietuvoje politinės kultūros, išskyrus Prezidentę – ji iškyla viršum tų, kurie riejasi. Ji kovoja už Lietuvos žmonių interesus, – ir aš galvoju, kad prieš artėjančius prezidento rinkimus specialiai visaip ją derglioja. Gal netgi vykdoma speciali puolimo kampanija. Galėtų gi visi politikai susitelkt ir dirbti vardan tos Lietuvos, kuri dar pasiliko. Antraip mes, senieji, išmirsime, o jaunosios Lietuvos nė nebeliks.

Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius Šypalis


Netrukus Kretingos rajono turizmo informacijos centre dirbs dar vienas vadybininkas – tam praėjusiame posėdyje pritarė Kretingos rajono taryba, nusprendusi, kad dviem specialistėms neįmanoma aprėpti tokio didelio darbo krūvio, kuris joms tenka.


Įkvėpimo šaltinis – vanduo

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Švietimas
Konkurso „Vandens ženklai“ rajoninio etapo dalyviai ir organizatoriai.

Per Baltijos šalių vandens tiekėjų asociacijų konferenciją, kuri gegužės 24 dieną įvyks Palangoje, bus pagerbta ir kretingiškė mokinė Emilija Varkojutė, kurios fotografijos pelnė specialųjį prizą konkurse „Vandens ženklai“. Šį prizą įsteigė Lietuvos vandens tiekėjų asociacija. Ji E. Varkojutę apibūdino kaip labai kruopščią, atidžią, gebančią ne tik pastebėti gamtą, bet ir jautriai išgyventi jos procesus. „Emilija yra bandžiusi fotografuoti žmones, bet vis dėlto gamta yra jos stichija, o ypač – vanduo. Kai pranešu fotografijos būreliui apie konkursą, kurio tematika susijusi su vandeniu, vaikai iš karto šaukia, kad tai – Emilijos sritis. Ji gyvena prie tvenkinio, tad jai vanduo yra tarsi natūrali aplinkos dalis, jos įkvėpimo šaltinis“, – pasakojo J. D. Šidlauskienė.

E. Varkojutės fotografijos į nacionalinį konkurso „Vandens ženklai“ etapą pateko visų pirma laimėjus I vietą rajoniniame konkurso etape. Tąkart darbus vertino komisija, kurioje dirbo ir fotografė Jolanta Klietkutė.

„Iš karto matėsi, kam skirti I vietą – nebuvo jokių abejonių, o dėl II ir II vietos diskutavome labai ilgai, – sakė J. Klietkutė, kurios manymu, konkurso tema yra nelengvai atskleidžiama. – Tema buvo tikrai labai sudėtinga, tad sveikinti reikia visus, kurie išdrįso dalyvauti. Yra sunku sugalvoti kažką naujo, kaip pavaizduoti vandenį: jūra, banga – įprasta, daug kartų matyta ir jau neįdomu. Tačiau stebėdama konkurse dalyvavusių mokinių darbus, pamačiau įdomių sprendimų, originalaus požiūrio“.


Kolektyvus suartina prasmingos išvykos

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Kultūra
Tapę konkurso „Giesmių giesmelė“ laureatais, mokyklos-darželio „Žibutė“ dainininkai, vadovaujami Aloyzo Žilio, pasirodė ir laureatų koncerte.

Kretingos rajono kultūros centro moterų choras „Svaja“, vadovaujamas Aloyzo Žilio, dalyvavo XIX tarptautiniame merginų ir moterų chorų festivalyje „Ave Maria“, kuris įvyko Kaune.

Festivalyje dalyvaujantys kolektyvai pristato savo programas, kuriose būtinai turi nuskambėti kūrinys, skirtas Švč. Mergelei Marijai. Kretingos „Svaja“ atliko „Ave Verum“ (muz. Elanche Gagnon), „Svaja“ (muz. A. Raudonikio, žodž. E. Selelionio, aranžuotas A. Žilio), „Mes linksmai dainas dainuojam“ (muz. V. A. Mocartas), jungtinėje programoje suskambo „Ave Maria“ (muz. C. Saint-Saens), o kūrinį „Brangioji mama“ (muz. A. Raudonikio, žodž. S. Žlibino) dirigavo A. Žilys.

Tradicinis festivalis yra išaugęs į tarptautinį – jame vis dalyvauja svečių tai iš Estijos, tai iš Latvijos, kolektyvų kaita suteikia festivaliui dinamikos, naujos patirties. „Dalyviai iš Lietuvos išlieka gana stabilūs, ir jau turime patyrimo, jog tenka pasirodyti tarp stiprių, aukšto profesionalumo chorų“, – neslėpė A. Žilys.

Choro „Svaja“ narės Martynos Uljavonos pastebėjimu, „Svajai“ festivalyje sekėsi labai gerai – žiūrovai labai dėmesingi, šiltai sutikę mūsų pasirodymą, kolegos ir kitų chorų dainininkai negailėjo „Svajai“ gerų žodžių už muzikalumą. „Mums dainuojant aktyvūs buvo ir klausytojai – kur reikėjo, plojo, kur reikėjo – pritarė“, – įspūdžius perteikė M. Uljanova.

Ir jos, ir „Svajos“ vadovo A. Žilio teigimu, kolektyvui reikia išvykų – kelionių choristės labai laukia, nes visada labai smagu pažinti kitus, palyginti save su kitais, be to, išvykos kolektyvą suartina, per jas skiriama daugiau laiko pabendrauti.


„Supratome klausimą, bet formaliai pažaisime“, – taip Kretingos rajono savivaldybės administracijos poziciją nusakė advokatas Karolis Gerbauskas, kuris teisme atstovavo šešiems Darbėnų gimnazijos darbuotojams, manantiems, kad jiems be pagrindo buvo nustatyti minimalūs darbo užmokesčio pastoviosios dalies koeficientai, ir taip jie yra diskriminuojami, palyginus su pedagogais.


Priešmokyklinukų komandų rikiuotė prieš varžybas.

Kretingos sporto mokykloje buvo surengtas Kretingos rajono priešmokyklinio ugdymo grupių vaikų sportinių varžybų IV, arba baigiamasis, etapas. Jame vaikai „Futboliuko“ principu žaidė mažąjį futbolą. Už šį varžybų etapą buvo atsakinga Kartenos mokykla-daugiafunkcis centras ir šios mokymo įstaigos kūno kultūros mokytojas Marius Meškauskas.

Varžytis susirinko komandos iš mokyklos-darželio „Žibutė“, Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro, lopšelių-darželių „Žilvitis“, „Pasaka“ „Ąžuoliukas“, Simono Daukanto progimnazijos, Kurmaičių pradinės ir Rūdaičių mokyklų.

Pirmą vietą iškovojo „Ąžuoliuko“ komanda, antrą – Rūdaičių mokyklos, trečią – Kurmaičių pradinės mokyklos atstovai.

Baigiamoji šventė mažųjų sportininkų, dalyvavusių sportinėse žaidynėse, laukia ant Kartenos piliakalnio.

„P. n.“ informacija


Kostas Razgaitis rodė, jog namukai stovės trinkelėmis išklotos aikštelės pakraštyje, palei Akmenos upę

Muziejaus aikštelėje – prekybiniai kioskai

Šį pavasarį baigiama tvarkyti Kretingos muziejaus aikštelė prie Amatų centro: teritorija išklota trinkelėmis, bus įrengtas apšvietimas, o birželį joje atsiras trys mediniai nameliai-kioskai.

Kretingos muziejaus ūkvedys Kostas Razgaitis teigė, jog estetiškus medinius namelius, derančius prie kuriamos dvaro aplinkos, yra patikėta pagaminti Prano Varkojo medienos įmonei. Dviejuose jų bus įrengti suvenyrų bei tautodailės dirbinių kioskai, o trečiasis tarnaus kaip malkinė. „Amatų centre vykdomi populiarūs edukaciniai duonos kepimo bei kiti užsiėmimai. Malkų jiems parūpiname patys, pašalindami parko medžius po vėjovartos ar senus ir paliegusius medžius“, – tvirtino K. Razgaitis.

Prie namelių bus įrengtas ir apšvietimas su LED lempomis. Jau įrengti lietaus nuotekų tinklai, sutvarkytos prieigos – trinkelėmis išklota visa 920 kv. m. ploto aikštelė tarp Amatų centro bei dvaro ratinės.

Šie darbai buvo atlikti, įgyvendinat Kaimo plėtros fondo finansuojamą projektą „Tradicinių amatų centro Kretingos dvaro pastatų ansamblyje plėtra“, – buvo vykdomas trečiasis jo etapas. Per pirmąjį ir antrąjį buvo atkurtas senasis dvaro šiltnamis, kuris ir tapo muziejaus edukacijai skirtu Amatų centru.

Pastarojo etapo darbams buvo skirta 109,47 tūkst. eurų, – iš jų Kretingos rajono savivaldybės dalis sudaro 10 proc.

„P. n“ informacija


Kretingoje, Vytauto g. Nr. 155, įsikūrusi bendrovė „Edvas“ neseniai pradėjo gaminti naują produktą, kurį pavadino „Sėdė“. Tai – originalūs ir žaismingi sėdmaišiai, kurių paskirtis – itin plati: nuo namų interjero iki kavinių, lauko terasų ir net – paplūdimių.


Šeimos gyvenimą sutraiškė sovietų režimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Visą gyvenimą felčere dirbusi salantiškė Marija Riepšienė sakė, jog sovietmečiu niekam negalėjusi atverti savo šeimos istorijos. Jos šeima kentėjo dėl to, kad tėvas Klemensas Alšauskas buvo atkurtos Lietuvos valstybės karys savanoris.

Buvusios ilgametės Salantų ligoninės felčerės 81-erių Marijos Riepšienės – Lietuvos kario savanorio Klemenso Alšausko dukters – šeimos gyvenimą, jos vaikystę negailestingai sutraiškė sovietinis režimas. Skaudžius išbandymus – motinos mirtį, tėvo netektį ir vaikystę Jakutsko vaiknamyje – išgyvenusi moteris šiandien itin brangina ramų gyvenimą laisvoje tėvynėje.

Ištremta su svetimais vaikais

Vartydama šeimos nuotraukas M. Riepšienė ramiai, be pykčio ir pagiežos, vien tramdydama ašaras, iš atminties traukė vaiko pasaulyje užstrigusius prisiminimus ir iš savo artimųjų pasakojimų dėliojo praeities paveikslą. Ji gimė Viliotų kaime, netoli Židikų, – jos tėvai Klemensas ir Bronislava Alšauskai susilaukė trijų vaikų – vyriausias buvo Juozas, po jo ėjo Antanas ir ji, jaunėlė Marija. Rodydama motinos laidotuvių nuotrauką, Marija atsidūsėjo: „Kai mirė mama, man tebuvo vos 9 mėnesiai.“

Jos tėvas vedė antrąkart – tai buvo Valerija Albinavičiūtė nuo Telšių ir su ja 1940-aisiais susilaukė vienintelio sūnaus Klemenso. Būtent ši moteris, M. Riepšienės žodžiais, buvo jai lyg tikroji motina, kuriai likimo buvo skirta vienai su svetimais vaikais išgyventi mirties ir kančių pragarą.

„Tėvas buvo savanoris, tarnavęs Telšiuose, – rodydama K. Alšausko 1920 m. namiškiams siųstą nuotrauką, pasakojo salantiškė. – Užėjus sovietams, kaltė už jo veiklą, atkuriant Lietuvos valstybę, krito ant visos mūsų šeimos: mes patekome į pirmų tremiamųjų sąrašą. 1941-ųjų birželio 14-osios naktį saugumiečiai įvirto į mūsų namus: tėvo namie nebuvo, o brolis Antanas slapčia išspruko jį įspėti. Sovietai visvien pamotę su trimis vaikais – Klemensėliui tuomet tebuvo vos vieneri, įgrūdo į gyvulinį vagoną ir išvežė į Krasnojarsko kraštą.“


Rosita Garškaitė – su parodos bendraautoriais architektu Justinu Dūdėnu (kairėje) ir istoriku dr. Norbertu Černiausku.

Jau tris mėnesius Valstybės pažinimo centre veikia paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“, kuri yra unikali ne tik savo tematika – pristato ryškiausias šimtmečio idėjas Lietuvoje, bet ir modernia pateikimo forma. Viena šios parodos kūrėjų – iš Kretingos kilusi žurnalistė Rosita Garškaitė, kuriai ekspozicija ypatinga tuo, kad tai yra tarsi kvietimas pažvelgti į modernią Lietuvą naujai.

R. Garškaitė šiuo metu gyvena Vilniuje ir yra interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, tačiau, be žurnalistinės veiklos, ji jau kurį laiką rimtai domisi ir muziejų veikla.

Nors anksčiau, prisipažino R. Garškaitė, ji nebuvo didelė muziejų gerbėja, tačiau dabar ji labai džiaugiasi neatsisakiusi pasiūlymo įsilieti į Valstybės pažinimo centro kūrėjų komandą – tuomet ir prasidėjęs, kaip pati juokauja, jos „romanas“ su ekspozicijomis. „Jaučiausi it atradusi naują žemyną! Kokia tai puiki vieta pramogauti, mokytis, pažinti, mąstyti apie save ir kitus“, – sakė R. Garškaitė.

„Nevadovėliškas“ požiūris į praeitį

Tarsi naujų atradimų žemė R. Garškaitei atsivėrė ir tuomet, kai vos 2016 metais LR Prezidento rūmų ansamblyje įsikūrus Valstybės pažinimo centrui, jo kūrėjai pradėjo mąstyti apie projektą, skirtą artėjančiam valstybės atkūrimo šimtmečiui.

„Tęsėme jau pasiteisinusią praktiką burti į komandą skirtingų sričių specialistus – politologus, istorikus, menotyrininkus, architektus, dizainerius ir t.t. Visi norėjome kažko netradiciško, nešabloniško, „nevadovėliško“, žvilgsnio ne tik į praeitį, bet ir į ateitį“, – kalbėjo R. Garškaitė.

Pasak jos, iš karto buvo apsispręsta ir dėl formos, labiausiai tinkamos parodos idėjai įgyvendinti – ji novatoriška tuo, kad primena kiną. „Per 45 minučių seansą lankytojai patiria visą šimtmetį per vaizdus ir garsus. Istorijos laikotarpių kaita perteikiama ant salės sienų suprojektuotomis vizualizacijomis, o konkrečios vizijos pristatomos atskirais objektais: muziejų eksponatais, maketais, meno kūriniais, trumpais videoklipais, nuotraukomis“, – parodą pristatė R. Garškaitė.


Kilmingųjų palikuonio pareiga – tarnauti Lietuvai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Kraštietis Paulius Vaniuchinas pernai gegužę Vilniaus universiteto kieme po inauguracijos į kilmingųjų bendriją su Šv. Adalberto-LDK-Riterių ordino riterio regalijomis.

Salantų krašto istorijos tyrinėtojas 40-metis Paulius Vaniuchinas, pernai įrodęs savo bajorišką kilmę, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kilmingųjų palikuonių bendrijos nariu, Šv. Adalberto-LDK -Riterių ordino riteriu, LDK Ponų tarybos signataru, o šių metų pradžioje buvo išrinktas Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleriu.

Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Vaniuchinas sutiko pasidalinti, ką jam reiškia šios garbingas pareigos bei papasakoti apie organizacijų, kurioms jis priklauso, veiklą.

– Jūs 20 metų tyrinėjate Salantų krašto istoriją. Ar šis savanoriškas darbas Lietuvos ir užsienio archyvuose, skaitant raštus rusų, lenkų, lotynų kalbomis, privedė prie savųjų šaknų paieškos?

– Taip. Rinkdamas medžiagą apie Salantus, kartu tyrinėjau ir savo giminės istoriją. Suradau kelių šimtų metų senumo savo giminės – bajorų Viskantų – šaknis pagal tėvo liniją iš motinos pusės, kurie turėjo herbą Vadvič. Šis lenkų bajorų herbas pirmą kartą paminėtas 1404 m. istorijos šaltiniuose, po 1413 m. Horodlės unijos lenkų bajorai lietuvių didikams suteikė šį herbą su teise jį paveldėti. Šis herbas – tai mano protėvių palikimas. LDK kilmingųjų palikuonių bendrija, Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisija bei LDK Atminties rūmai, išsamiai patikrinę mano dokumentus, šį faktą patvirtino pernai. Iškilmingas kilmės liudijimo įteikimas įvyko Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Beje, pirmasis Lietuvos bajoras, 1413 m. Horodlės seime už nuopelnus gavęs adaptuotą Vadvič herbą, buvo Šalčininkų ir Ašmenos žemių paveldėtojas, LDK didikas Petras Mangirdaitis, garsios Palangos ir Kretingos fotografės Paulinos Mongirdaitės protėvis.

– Kilmingieji turi savo giminės herbus, koks yra Jūsų herbas? Ir apskritai, be garbės, ką Jums reiškia būti kilmingos giminės palikuoniu?

– Naudoju du herbus – kilmingiems protėviams priklausiusį herbą Vadvič ir naujai įsteigtą Vaniuchino herbą. Kilmingųjų heraldika ir naujoji heraldika yra panašios sudėties, tačiau turi skirtumų, kurių pagrindinis – rango karūna. Ją naujuosiuose pakeičia heraldinis vainikėlis. Naująjį herbą, kuris yra patvirtintas ir įregistruotas, man sukūrė garsus šalies dailininkas, Lietuvos heraldikos kūrėjas Arvydas Stanislovas Každailis, o vėliavą pasiuvo jo žmona, žymi Lietuvos tekstilininkė Regina Irena Každailienė.

A. Každailis atkūrė ir sukūrė daugiau nei 40 miestų ir miestelių herbų bei vėliavų: istorinę valstybės vėliavą, Lietuvos valstybės herbą, LR Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą, taip pat Salantų miesto herbą ir vėliavą.

Aš turiu visus kilmės įrodymus – to neslepiu, bet ir nesipuikuoju. Tikras kilmingos giminės palikuonis niekuomet nesigiria ir nutyli šį faktą. Deja, dar klaidingai manoma, kad kilmė įpareigoja, manyčiau, jog įpareigoja ne kilmė, o – kilmingumas. Ir viena iš kilmingojo pareigų yra būti kukliam. Sutinku, jog tai – keista pareiga, tačiau kuklumas yra didelė žmogaus dorybė.


Istorijos potėpiai

  • Mūsų žmonės

Kretingos rajono policijos komisariatas išplatino pranešimą, kuriame pateikė 2018 metų I ketvirčio rezultatus – palyginus su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo eismo įvykių skaičius, surašyta 1,5 karto daugiau administracinių nusižengimų dėl padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų.


Šį savaitgalį, gegužės 20-ąją, Klaipėdoje startuoja tradicinis kasmetinis Vilties bėgimas, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į onkologinėmis ligomis sergančius žmones, jų artimuosius bei problemas, su kuriomis jie susiduria.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas