Žaismingais taškučiais nusėtas kambarys

Telefonu džiaugsmingai ištartas „taip“ bei padiktuotas adresas – ir jau po keliolikos minučių buvau maloniai pasitikta 17 metų kretingiškės Elenos Šopagaitės namuose. Vos įžengus pro duris, akys klaidžiojo vaivorykštės spalvų margumynu ištaškuotomis grindimis, spalvotomis durimis bei lankytojų aprašytomis sienomis. Kambarys neįprastas, bet jaukus, jame jautiesi tarsi visiškai kitoje erdvėje, o E. Šopagaitė prisipažįsta, kad jai kambarys, dvelkiantis įprasta kasdiene aplinka, būtų tiesiog nuobodus.

Elena Šopagaitė teigia, jog įprastame kambaryje ji negalėtų gyventi. Jai reikia laisvos erdvės, kurią galėtų kurti taip, kad jaustųsi tarsi savo pasaulyje.

- Kaip sugalvojai taip dekoruoti savo kambarį?

- Tiesiog viskas nusibodo – gyventi šešerius metus rudame kambaryje. Pakeisti aplinką paskatino ir pas mane apsilankiusi draugė, kuri pasiūlė nuplėšti tapetus ir nupiešti ką nors ant sienų. Užplūdo įkvėpimas ir nusprendžiau imtis kambario gražinimo – labai daug idėjų turėjau pati, be to, ką daryti, patardavo mano svečiai.

- Ar kas nors padėjo pertvarkyti kambarį?

- Visas sienas aprašinėjo draugai, o aš pati – gal tik kelis žodžius. Taip pat aš nudažiau spintas ir duris, taškučiais išmarginau grindis. Piešiniai ant lubų yra mano draugų darbai.

- Kiek laiko užtruko visa tai nudažyti?

- Mėnesį. Šią vasarą kaip tik ir yra dveji metai, kai gyvenu tokiame kambaryje. Vis dar daugėja užrašų ant sienų – tai tarsi tradicija: kad kiekvienas pirmą kartą apsilankęs svečias ką nors parašytų ar nupieštų ant sienos.

Kambario lubas puošia originalūs draugų piešiniai bei knygos ir seni daiktai.

- Ar daug priemonių prireikė, ar sunku buvo viską įsirengti?

- Turėjau nusipirkti tik vieną indą violetinių dažų, o kitų davė mama, nes ji yra dailininkė. Bet šių dažų jau nebeliko, nes visus sunaudojau. Atnaujinti kambarį man nebuvo sunki užduotis, nes jei reikia kažką daryti – tiesiog imi ir darai. Tarkime: paimi laikraštį, piešinį, žurnalą ir priklijuoji. Arba: draugai atnešė klaviatūrą, tai ją prisiklijavau ant sienos. Tas pats ir su senais telefonais. Nemanau, kad sunku nueiti į kitą gatvės pusę ir nusipirkti žiauriai stiprių klijų.

- Ar turi kitų daiktų, kuriuos esi dekoravusi?

- Esu išsipiešusi drabužius, bet daugelį jų dovanoju draugams. Dar turiu vieną švarkelį, kurį atsinaujinau pati. Bet nėra konkretaus tikslo kažką dekoruoti, tiesiog atėjo įkvėpimas ir išsidažiau kambarį ar drabužius.

- Ar buvo linksmų istorijų, nutikusių įsirengiant šį kambarį?

- Tas kelnes, pakabintas ant sienos, suplėšėme, kai buvau jas apsimovusi. Aš jas kokias tris valandas lopiau ir mano draugės ieškojo skylių, kurių nespėjau užsiūti, o radusios – nuplėšė tokį lopą ir išplėšė kelnes. Tada sukarpėme galus ir kelnes pasikabinau ant sienos.

- Ant violetinių durų yra kailiniai. Kaip jie čia atsirado?

- Jie yra mano draugės močiutės. Draugė atrado juos palėpėje, paklausė močiutės, ar gali padovanoti man, nes aš labai mėgstu kailinius.

- Ką sakė tėvai apie tavo tokias idėjas?

- Mano mama ateidavo, džiaugdavosi, jei pamatydavo ką nors kitaip - jai patiko. Tėvai čia beveik ekskursijas vedasi, kai ateina kokie nors svečiai. Gal tik močiutę labiausiai nustebinau, kad sugalvojau tokią kambario dekoravimo idėją, o senelis pastebi, jei atsiranda naujų dalykų.

- Kaip reagavo tavo draugai, pamatę kambarį?

- Vieni sako, kad išprotėtų gyvendami tokiame. Sako, kad čia – kaip beprotnamyje arba muziejuje. O man kaip tik, kai ateinu į kitų kambarius, kurie išklijuoti tvarkingais tapetais, tai labai norisi ką nors ant jų nupiešti. Tačiau stengiuosi susilaikyti ir nieko nepadaryti, nes daugeliui tai nepatinka. Bet galvojau, kad reikės slapta pradėti rašinėti kur nors...

Gintarė PAULAUSKAITĖ

"P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (3)