|
|
|
Apkabinti medį šiais laikais nebemadinga
Palangiškė Aušrinė Kasperavičiūtė – gamtos vaikas. Žemaičių tarmę išlaikiusi ir etnologijos studijas Klaipėdos universitete baigusi mergina galėtų ištisas dienas leisti gamtoje. Iš gamtos ir senolių dvasinio palikimo ji semiasi jėgų ir šiandien.
Neturėsi plaukų – neturėsi sveikatos „Seniau žmonės žinojo, kad plaukus reikia saugoti, nesidraikyti. Iš biologijos žinoma, kad plaukai sudaryti iš baltymų ir juose slypi visa DNR informacija. Todėl bet kam mėtyti, švaistyti savo plaukų nereikėtų, nes taip iššvaistoma geroji energija, esanti plaukuose. Visų Lietuvos etnografinių regionų vyrai slėpdavo galvą po kepure, merginos, moterys – po galvos apdangalais. Merginos įvairiomis šukuosenomis dabindavosi, nepasileisdavo plaukų. Dar senoliai sakydavo, kad jeigu paleisi plaukus, paleisi velnią, o tada prasidės vilionės ir gundymai. O jeigu supini kasą, vadinasi supini savo gyvenimą, nebesiblaškai. O jau ištekėjusi moteris galvą slėpdavo po apdangalu: Klaipėdos krašte po kyku, Žemaitijoje po skara, Aukštaitijoje po nuometu. Plaukų grožį parodydavo tik savo vyrui“,- pasakojo palangiškė Aušrinė Kasperavičiūtė, pridurdama, kad iš plaukų galima nuspėti ir žmogaus sveikatos būklę, o tai patvirtindama priminė senolių posakį: „Neturėsi plaukų-neturėsi sveikatos“. A. Kasperavičiūtė sakė, jog sveikos gyvensenos pagrindų ir liaudies medicinos ypatumų išmokusi svečiuodamasi pas senelius kaime, kartu su mama rinkdama žoleles. Mergina sakė, jog jai nebūtų sunku išgyventi gamtoje: iš joje esančių gėrybių be vargo galėtų pramisti. Rinkti augalų - iki Žolinių Paprastomis tiesomis, paremtomis gamtos dėsniais ir protėvių patirtimi, gyvenime besivadovaujanti mergina pasakojo, jog geriausia žoleles rinkti iki dvyliktos valandos dienos ir kai nelyja, kadangi palijus ar saulei stipriai šviečiant mažėja jų gydomosios savybės. „Valgant daržoves, žoleles privalu pajusti kiekvienos jos skonį ir ją suvalgyti su įsitikinimu, kad tai padės sveikatai gerinti. Daugiau kaip trijų žolelių nemaišyti, o esant galimybei iš viso to nedaryti“,- pasakojo mergina, pridurdama, jog ne veltui Žolinės švenčiamos rugpjūčio viduryje. Anot jos, iki šios šventės reikėtų prisirinkti atsargų žiemai, nes artėjant rudeniui, mažėja augalų gyvastis, todėl žolelėse mažėja gydomųjų savybių. „Dirvinį asiūklį galima naudoti plaukams stiprinti, pasigaminus iš jo nuovirą. Avietės lapai naudingi gydant peršalimą, bruknių lapai karščiuojant, ištroškus. Šeivamedžio lapai, uogos didina prakaitavimą persišaldžius. Dilgėlė turi daug geležies, todėl tinka karščiui mažinti, viduriavimui ir kraujavimui stabdyti. Čiobrelis lengvina atsikosėjimą, padeda užmigti. Mėlynės vartojamos nuo viduriavimo, virškinimui, regėjimui gerinti, mėlynių lapai – nuo pykinimo. Gervuogės padeda nusiraminti, taip pat – šlapimo takams. Jonažolė – nosies, gerklės skalavimams, pažeistoms vietoms, gerina širdies darbą. Pupelių ankščių nuoviras – nuo cukraligės, inkstų akmenligės, kmynas – nuo pilvo skausmo. Krapų lapai mažina kraujospūdį, o garstyčios gerina virškinimą, žadina apetitą, linų sėklos pralaisvina vidurius“, - patarimais dalijosi mergina, pati vos vieną kartą gyvenime vartojusi vaistų. A. Kasperavičiūtė taip pat nemažai žino ir natūralių grožio procedūrų receptų. „Vasarą nudegusią odą nuraminti geriausia rūgpieniu. Nebijoti sutarkuoti daržovių, vaisių ir juos užsidėti ant veido – tai palepins, sudrėkins odą. Jei sausa oda, galima įdėti į veido kaukę medaus, nerafinuoto aliejaus. Išsikasus molio, praskiedus jį su vandeniu – tepti ant odos ir palaukti, kol nudžius, tada nuplauti. Tinka visiems odos tipams, ypač riebiai odai, nes sutraukia riebalų perteklių, pašalina negyvas odos ląsteles. Uogų kaukės padeda išlaikyti odos elastingumą“, - kalbėjo jaunoji žolininkė. Daina buvo vaistas A. Kasperavičiūtė pajuokavo, jog ne vaistų reiktų gerti nuo nemigos, o pasakas vienas kitam prieš miegą sekti. Mergina pasakojo, kad jai nusiraminti padedanti liaudies daina. Pati smuiku, kanklėmis grojanti mergina priminė, jog protėviams daina buvo tas vaistas, nuo kurio jie pailsėdavo po sunkios darbo dienos, tai padėdavo išlikti žvaliems ir darbštiems. „Daina buvo jungianti grandis. Dainuojantis žmogus tarsi sustoja“,- apie dainos svarbą kalbėjo mergina, akcentuodama, jog begalinis skubėjimas yra šiuolaikinio žmogaus didžiausia visų ligų ir problemų priežastis. „Apkabinti medį šiais laikais nebemadinga“, - svarstė mergina, todėl, anot jos, nieko keisto, jog atitrūkimas nuo gamtos bei šilto tarpusavio bendravimo nebuvimas ir lemia vis didėjantį suvartojamų vaistų kiekį visuomenėje. „Reikia anksti keltis, kaip senoliai su šviesa kėlės, taip pat su šviesa eiti ir miegoti“, - apie vieną iš būdų, kaip gerai pradėti dieną, kalbėjo mergina. Jaunoji žolininkė pasidžiaugė, kad lietuviai dar visiškai nepraradę ryšio su gamta: „Susižeidę vaikai dar žino, kad ant žaizdos reikia dėti trauklapį, taip pat šeimininkių vaistinėlėse dar daug kur galima rasti vaistažolių, dar pakankamai daug tautiečių dirba nuosavuose soduose, daržuose“.
|
|
