|
|
|
Paukščiai – jos broliai, liga – jos sesė
Vasarą ji kasdien keliasi 6 valandą, sėda ant dviračio ir skuba į parką ar prie jūros stebėti bundančią gamtą, pasiklausyti paukščių. Nuolatinis jos išvykų palydovas – fotoaparatas. Be gamtos savo gyvenimo neįsivaizduojanti moteris – „Pajūrio naujienų“ bičiulė Lidija Umbrasienė, skaitytojams pažįstama iš publikacijų apie gamtą. Ir tik nedaugeliui tėra žinoma, jog ši gyvenimo geismu deganti moteris jau šešerius metus serga limfoma.
Profesionali biologė ir mėgėja fotografė Plačiai šypsodamasi pasitikusi savo namuose, Palangoje, po ką tik pasibaigusio eilinio chemoterapijos kurso L.Umbrasienė pirmiausiai vedė aprodyti balkone įkurdintos oranžerijos. „O kitame balkone peri balandžiai – negalim jiems trukdyti“, - perspėjo, sodindama prie stalo, kur garavo žolelių arbata, kvietė vaišintis ką tik pagamintu šeivamedžio žiedų gėrimu, sūriu ir medumi. Sutikusi tapti „Sveikatos“ priedo heroje ir žinodama, jog mūsų susitikimo ašis – jos liga ir gebėjimas su ja susigyventi, Lidija neskuba apie tai šnekėti. Nes yra įdomesnių dalykų. Moteris traukė iš spintos knygas, kurios iliustruotos jos nuotraukomis. Dauguma knygų išleistos Klaipėdos Trečiojo amžiaus universiteto, kurio veikloje dalyvauja ir Lidija, kūrėjų iniciatyva. L.Umbrasienės užfiksuoti gamtos vaizdai - paukščiai, pajūris, kopos, gėlės, augalai - taip pat keliauja į Palangos fotomenininkų klubo, kurio narė ji yra, rengiamas parodas. „Jei reikia, tematiniuose pleneruose fotografuoju ir vaikus, duoną, kitus dalykus. Bet mieliausia man – gamta, ji mane tarsi pati susiranda ir įtraukia. Nedarau šimtų kadrų, kad išsirinkčiau vieną vienintelį: su savo skaitmenine „muilinyčia“ spragteliu ir yra - pati gėlė, smilga, vabalas ar paukštis pasigauna mano žvilgsnį“, - rodydama įstabius fotovaizdus, kalbėjo pašnekovė, pagal profesiją, beje, biologė - zoologė. Šį pavasarį, pasakojo užsidegusi, ji Rąžės upelyje aptikusi itin retą Tolimųjų Rytų paukštį – miškinės anties patelę: patinėliai jau buvo užfiksuoti Lietuvoje, o patelė - pirmąsyk. Nuotrauką pirmiausia palygino su kataloguose esančia, po to konsultavosi su ornitologais, šie, atvykę apžiūrėti, patvirtino. „Šis paukštis peri medžio uokse. Vaikydama didžiąsias antis, ji prasižioja, burna - kaip gyvatės, o ją pamėgdžiodama, dar kraipo galvą į šalis, kad išbaidytų įsibrovėlius iš lizdo“, - įspūdingą vaizdą piešė biologė. Užgrūdino likimo išbandymai Savo gamtos atradimus, pastebėjimus, vaizdelius ji mėgsta publikuoti spaudoje. Tačiau pirmiausiai L. Umbrasienė išsitraukė iš kažkur į rankas jai patekusį eilėraštį ir pacitavo: „Senatvė – aukso amžius, sako man dažnai. Ir guldama miegoti, aš susimąstau – o gal tikrai? „Ausis“ turiu dėžutėj, „dantis“ į vandenį merkiu, o „akys“ – ant staliuko, prie jų ir nubundu. Tik prieš užmiegant, kasdien susimąstau: ar viską išsitraukiau, ar ko neužmiršau. Aš senstantiems patarčiau, kad dantis sukąstų ir dėl gilios senatvės kantrybės neprarastų. O rytą atsikėlę „savo dalis“ surinktų ir laikraštį kasdienį į rankas paimtų. Ir jei užuojautų skilty tavosios pavardės nėra, - vadinas, dar gerai, vadinas, dar gyva“. Toks, juokėsi, esąs ir jos šiandienos gyvenimas, kurį ji brangina ir džiaugiasi kiekviena duota diena. Ji nepeikia likimo, kad jai, vienturtei teisininkės ir girininko dukrai, 5-erių netekusiai tėvo, nebuvo duota užbaigti mokslininkės pradėto kelio. Rašant daktarinę disertaciją, dvejus metus teko stažuotis Maskvos neurofizioligijos institute, tyrinėti varlių akies tinklainę. „Maskva mane praturtino savo kultūra – lankiau teatrus, spektaklius, operą, baletą, galėdavau pamatyti pačius naujausius necenzūruotus to meto kino filmus“, - prisiminė pašnekovė. Vėliau dėl motinos ligos mokslus jai teko mesti. Dar vienas likimo smūgis, kai vos pradėjus šeimyninį gyvenimą, ji liko našlė su 2 metų neįgaliais dvyniais. Šiandien jos suaugusiems sūnums Alfredui ir Valdui – 37-eri: Alfredas dirba Palangos bažnyčioje zakristijonu, o Valdas talkina jam. Nueitas kryžiaus kelias „Šešeri metai gyvenimo su paskutinės stadijos limfmazgių vėžiu. Gal tiek ilgai su šia liga esu tam, kad padėčiau kitiems. Verkia, draskosi moterys ligoninėje, - aš jas guodžiu, raminu, sakau: kas iš to, kad ir pati save plėšai į gabalus, ir savo artimuosius kankini. Nė vienas nežinome savo pabaigos, o mes bent nujaučiame, turime laiko ištaisyti klaidas, susitaikyti ir net pamilti savo ligą. Ne viena nusiramina ir ypatingai pamilsta tą gyvenimą, kurio dar turi“, - neslėpė palangiškė. L. Umbrasienė sakė kaip vakar ligi smulkmenų prisimenanti savo ligos pradžią, kai kakle užčiuopė pirmąjį mazgą. Praėjo visas pusmetis, kol liga buvo nustatyta ir pradėta gydyti. Vėžys naikina kūną ir sekina emociškai: gydytojams jis – kasdienybė, o ligoniui – nežinia ir laukimas. „Kol patenki pas gydytoją, praeina savaitė – mėnuo. Neiškentęs brauniesi į skyrių. Imami tyrimai, laukiama rezultatų. Vienur daryti tyrimai nebetinka, reikia kitų, - viena gydymo įstaiga kraujo ligų negydo, siunčia į kitą. Ieškai pažįstamų, per kuriuos gali greičiau patekti pas gydytoją. Laikas eina ne ligonio naudai. Kai nustatė, kad man limfoma ir pradėjo gydyti, kaklas jau buvo tarsi nusėtas karoliais, išsyk nustatyta IV stadija“, - nueitą kryžiaus kelią prisiminė Lidija, beje, pati tuomet dirbusi Palangos reabilitacinėje ligoninėje. Pasaulį dovanotų žmonėms Po gydymo trejus metus buvo remisija, vėliau vėžys atsinaujino – Lidija nuolatos buvo palaikoma chemoterapija. „Neseniai gavau pačią stipriausią chemiją – rašalo mėlynumo. Dabar jau viskas – išleido, gydymo nebėra, - kiek gyvensiu, tiek, - tačiau L. Ubrasienė tvirtino, kad atsigavusi po chemoterapijos, vėl jaučiasi neblogai. – Svarbiausia - nieko neskauda, kartais pritrūksta oro, o taip yra dėl žemo hemoglobino. Jei gulėsiu ir dejuosiu, kad blogai, - blogai ir bus. Negalvoju apie ligą, keliuosi, einu į gyvenimą, į gamtą, stebiu paukščius“, - išlydėjo Lidija po pažastimi pasikišusi šiaurietiško ėjimo lazdas, su kuriomis kas vakarą ji dar nueina po 2-3 km. „Mano gyvenimas baigiasi- aš dėkinga Dievui už jį, bet man taip norėtųsi, kad kiti žmonės pamatytų, koks jis nuostabus: pažiūrėkit, praskrenda gulbės, vieversys. Skubėdami žmonės to nemato ir negirdi. O aš dar skubu jiems parodyti tą grožį, dėl to ir rašau straipsnius, vedu ekskursijas į Ventės ragą, Vytauto Mačernio takais - į Žemaičių Kalvariją, kur prabėgo mano vaikystė“, - džiaugsmingai kalbėjo pašnekovė.
|
|
