|
|
|
Stresas – iš vaikystės atbėgęs žvėris
Žodis „stresas“ gydytojų nuolat linksniuojamas, nurodant pačių įvairiausių susirgimų priežastis – nuo galvos skausmo, depresijos, priklausomybės ligų iki skrandžio opos, infarkto ar mikčiojimo. Atrodytų, į kokią ligą bedursi pirštu – visur rasi stresą. Ar iš tiesų aplinkui šitiek daug streso ir iš kur jis atsiranda – pokalbis su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Palangos skyriaus psichologu psichoterapeutu Evaldu Simučiu. E. Simučio įsitikinimu, nors stresas turi daug veidų, tačiau jo esmė yra viena – prasti santykiai su svarbiais žmonėmis. - Dažnai girdime žodį „stresas“, o ką jis iš tiesų reiškia? - Kalbant paprastai: žmogus negali patenkinti savo poreikių – socialinių, fiziologinių, saviraiškos, saugumo ir kt. Susidaro situacija, kai kažko nori, bet negauni, ir iš to „negauni“ gimsta stresas. Jei nepatenkinami kūdikio poreikiai – jis nepamaitintas, tėvai su juo nebendrauja, kūdikis ima verkti, nes patiria stresą. Ir suaugęs žmogus, kai patiria stresą, jaučiasi blogai – biochemijos mokslas yra įrodęs, kad neigiamos mintys, emocijos, išgyvenimai stipriai paveikia žmogaus organizmą, atsiranda sveikatos sutrikimų, ligų. - Tai kaip to išvengti? - Vienas nori artimesnių santykių, kitas - daugiau daiktų, o ir milijardierius svajoja apie antrą milijardą. Bet ne kiekvienas turi tokius fizinius duomenis, jog galėtų tapti bėgiku, kad ir kaip apie tai svajoja. Reikia susitaikyti, jog iš gyvenimo negausi pilnos stiklinės – gausi tik pusę. - Kodėl vieni žmonės labai išgyvena dėl menkiausio nesklandumo, o kiti moka „neimti į galvą“ net ir, atrodytų, rimtų problemų? - Stresas yra naudingas žmogui, nes jis padeda įveikti kliūtį. Stresą pajaučiame ir fiziškai: išsiskiria adrenalinas, greičiau pradeda plaktis širdis, įsitempia raumenys tarsi prieš šuolį, suprakaituoja delnai - kūnas pasirengia įveikti pavojų, pavyzdžiui, greitai pabėgti nuo žvėries. Šiuolaikiniame gyvenime mes sutinkame „žvėris“, nuo kurių nepabėgsi, kuriuos reikia kitaip įveikti. Todėl tie, kurie nemoka tvarkytis su stresu, ir puola trankytis, muštis ir taip išlieja savo pyktį. Pavyzdys – šeimoje nepatenkinami poreikiai, todėl vyras muša žmoną. Reakcija į stresą priklauso nuo asmenybės brandos, kuri nepriklauso nuo žmogaus amžiaus ar išsilavinimo. Nebrandus žmogus neturi, kaip aš mėgstu sakyti, emocijų rezervo, kuris ir padėtų tinkamai reaguoti į stresinę situaciją. - Ką Jūs vadinate emocijų rezervu? - Jei vaikystėje tėvai nebuvo pakankamai dėmesingi, vaikui lieka nepatenkintas emocijų alkis. Ir užaugęs žmogus vis dar jaučia dvasinę tuštumą, kurią gali bandyti patenkinti naujais daiktais, naujais partneriais ar priklausomybėmis, tačiau jaučia, kad vis tiek šie dalykai nepatenkina jo alkio. Emociškai alkani žmonės, atėję į psichologinę terapiją, dėl savo nesėkmių kaltina visą pasaulį, visus vadina suskiais, bet galiausiai pamato, kad jis pats yra dvasinis invalidas. Tai yra didelis siaubas – suprasti, kad aklai siekei visko, jog būtų užpildytas emocinis alkis, ir tuo pačiu sukūrei kankinančias sąlygas ir sau, ir aplinkiniams žmonėms, kad nuo jo beprotybių viskas griūna. Brandesnių žmonių emocinis alkis yra mažesnis ir jie jį moka perkelti į kitas sritis. Pavyzdžiui, jei trūksta rūpesčio, pasirenka profesiją, kur jis galėtų būti reikalingas, laukiamas, mylimas – tarkime, tampa gydytoju ar psichoterapeutu. Tai, ką toks žmogus daro kitam, yra perkeltas jo asmeninis poreikis. Visgi tai iki galo užpildyti emocinio alkio negali, vis tiek žmogus turi stengtis susikurti darbinius santykius su artimaisiais. Kitaip toks žmogus labai jautriai reaguos į netektis – darbo, sveikatos ar žmonių. Jei žmogus savo asmeninius poreikius buvo perkėlęs į kitą žmogų ir šis miršta, – labai sunku susitaikyti su netektimi, atsigauti. Tie, kurie vaikystėje jautė darnius šeimos santykius, įgyja emocijų rezervą, todėl gyvenime pasitaikiusi nesėkmė jų taip stipriai nepaveikia – tie žmonės jaučia brangių žmonių palaikymą, savo vertę, todėl žino, kad vienas ar kartu su kitais sugebės įveikti kliūtį. - Jūs kalbate apie santykius, bet juk kartais stresą gali sukelti ir išoriniai dalykai – žmogų įsuka darbų ir reikalų, problemų gausa ir darosi baisu visko nesuspėti. - Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Jei žmogus turi be galo daug darbų, kad ir pats nespėja paskui juos, galiu numanyti, kad juo labai mažai džiaugėsi vaikystėje. Tokie žmonės gali susižavėti „pupytėmis“, įvairiais šou ir panašiais dalykais, kurie reprezentuoja visuomenės dalį, kaip iš nieko galima gauti įvertinimą. Įsivaizduoja save aukštuose rūmuose ir nori, kad juos garbintų. Vaikystėje negavę dėmesio žmonės savo viduje laiko princesę ir patys jai ploja, kol nualpsta. O jei kas nors pakritikuoja – neatlaiko. Iš to ir išplaukia ta darbų gausybė – tai noras būti visur įvertintam ir reikalingam. Savo viduje turėdamas sostą – žavesio deficitą, žmogus daro viską, kad jį patenkintų. Jei žmogus savo šeimoje, namuose jaučiasi gerai, jį supa harmoningi santykiai, gyvenime atsiradusi kliūtis jo neišmes iš balno – jis gerai žino, kad nesėkmė nėra viso pasaulio pabaiga.
|
|
