|
|
|
Iš naujo suradusi Vydūną
Savo tėviškėje, Budriuose, gyvenanti ilgametė pedagogė Vida Paulauskienė, pabuvojusi tarptautinėje-praktinėje konferencijoje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“, prisipažino gavusi ne tik naujų žinių. „Tai man buvo postūmis iš naujo surasti Vydūną, kurio priesakų, mokymų laikėsi mano tėvas Juozas Liaudinskis. Tik laikas buvo gerokai aptrynęs tuos prisiminimus, kurie buvo susiję būtent su vydūniškuoju mokymu“, - teigė mokytoja.
Šiandien, jau praėjus daugybei metų po tėvo mirties, V.Paulauskienė turi išskirtinę galimybę: tai, kas patirta vaikystėje ar jaunystėje, tai, ką nutrynė laikas, ji gali susigrąžinti per tėvo užrašus. „Man tai – pats didžiausias palikimas, kokį tėvai gali palikti vaikui. Aš vėl mintimis galiu grįžti ten, iš kur atėjau. Dar daugiau – tėvo užrašai nukelia ir į tuos laikus, kai tėvas pats buvo vaikas, paauglys, po to – jaunas vyras, ant savo pečių nešęs visus gyvenimo išbandymus, - kalbėjo V.Paulauskienė, kuri turi nuostatą neatsiminti savo artimųjų mirties datų. – Taip – lengviau emociškai, o visi mirusieji man – kaip gyvi. Jų sielos – šalia, apsigyvenusios miško ir sodybos medžiuose. Ir mano tėvas tikėjo, jog Budrių kapinaitėse palaidotųjų vėlės gyvena ąžuolyno šakose. Gerbė ąžuolą, kaip medį, grąžinantį sveikatą, skatinantį drąsą“. Sunkus fizinis darbas nuo pat ankstyvos vaikystės, nepritekliai, didžiulis noras mokytis, paauglystės išdaigos, karinė mokykla, darbo paieškos, motinos slauga, nuovargis, nuo kurio gelbėjo jaunystė, Klaipėdos pedagoginis institutas, pirmosios simpatijos, ryškiausi gimtosiose apylinkėse – Budriuose, Kartenoje – įvykę įvykiai, darbas Vilniaus krašte, kur lenkų vaikus mokė lietuvių kalbos, po to – jau ir šeimos rūpesčiai, pedagoginė veikla – visa tai šviesaus atminimo J.Liaudinskis fiksavo savo dienoraščiuose, kuriuose suminėtos svarbiausios gyvenimo datos, mintys, pastebėjimai. „Mokydamasis Plungės gimnazijoje, aštuntoje klasėje, tėvas, kuris buvo gabus matematikai, prisipažįsta, jog ją truputį apleidęs – matematikos mokytoja netgi mažino pažymį, taip norėdama pakelti ūpą dirbti, - nes pradėjęs linkti į filosofinius apgalvojimus ir pradėjęs skaityti Vydūno raštus. Filosofas taip paveikęs, kad lietuvių kalbos mokytojas Tarvydas, perskaitęs rašinį, užrašė pastabą „Per daug vydūniškai“, - prisiminimais apie tėvą dalijosi V.Paulauskienė. – Prisiskaitęs Vydūno – tai buvo 1929-aisiais - tėvas pradėjo daryti kvėpavimo pratimus, kurie, tėvas rašo, „paveikė širdį ir vietoj kvėpavimo valdymo pasąmonės veiksmų kvėpavimas virto lyg sąmoningo veikimo veiksmais“. V.Paulauskienė savo tėvams – J.Liaudinskis vedė ūkio samdinę Karoliną, be galo darbščią merginą, su kuria draugavo 11 metų, - buvo vyriausias vaikas šeimoje. „Galvoju, kad netgi mano vardas tam tikra prasme susijęs su Vydūnu, kurio idėjas kadaise skelbė ir praktiškai pritaikė mano tėvas. Maniškis vardas kilęs nuo „vydėti – matyti“, tad gal todėl iš viso būrio filosofų, kurių vardai man, dar paauglei, tėvo dėka buvo žinomi, labiausiai patiko ir patinka Vydūnas. Jo filosofija man suprantamiausia, nes yra susijusi su žmogaus sveikata bei darnia socialine struktūra“, - kalbėjo pašnekovė. Moteris pripažino, jog su tėvu ją siejęs ypatingas ryšys: tėvas mokė dirbti visus ūkio darbus – netgi ją, paauglę, vesdavosi pjauti šieno su dalgiu. Mokydamasis J.Liaudinskis praleido 20 savo gyvenimo metų, o savo bei svetimus vaikus mokė gyvenimo išminties, remdamasis posakiu „dirbsi – turėsi“. Todėl tėvui ant antkapio duktė iškalė tokius žodžius: „Esu darbštus ir kieto būdo/ Kaip augalota ši giria/ Iš vieno dešimtmečio į kitą/ Ėjau su dalge ir knyga“. J.Liaudinskis per darbą, fizinį aktyvumą grūdino kūną, to mokė ir kitus. Pamėgęs čiuožinėti ant ledo dar ankstyvoje jaunystėje, pačiūžas išsaugojo iki pat 70 metų, ir būdamas tokio amžiaus dar atlikdavęs mirties kilpas. Žiemą neapleisdavo slidžių, kuriomis leisdavosi nuo didžiausių apylinkės kalvų, vasarą – mėgdavęs plaukioti, nesislėpdavo nuo saulės.
„Vasaromis ir aš, dar vaikas, gražiai įdegdavau – man netgi buvo specialiai numegztos lininės kelnės su petnešomis, su jomis ir vaikščiodavau, o nusivedęs prie Minijos, tėvas mane sodindavosi ant nugaros ir taip plaukiodavo. Klykdavau, nes nebūdavo kur įsikibti, bet, matyt, tėvas taip mokė drąsos. Grūdino, nes buvau silpnų plaučių, o tėvas manė, kad saulė ir vanduo padeda“, - į vaikystę mintimis sugrįžo V.Paulauskienė. J.Liaudinskis, sekdamas Vydūnu, vengė mėsos, tačiau vartojo nemažai pieno produktų – varškės, rauginto pieno, sūrio, gerdavo ir saldų pieną. Todėl manė, kad kiekviena šeima būtinai turi turėti karvę. „Gi tarybiniais laikais mokytojams neleisdavo laikyti karvės, neskirdavo ganyklų. Tad karvę laikėme paslapčia, su tėvu šienaudavome pamiškėse, paupiuose, ir taip prisiruošdavome šieno. Pamenu, kaip tėvas liūdėjo, kai kolūkyje iš bado nudvėsė jo mylima kumelaitė – ją kurį laiką tėvas dar slapstė, bet vis tiek gyvulį teko atiduoti kolūkiui“, - prisiminė V.Paulauskienė. Kiekvieną rytą jos tėvas spirdavosi į medines klumpes – manė, kad tai labai sveika kojoms, saulei tekant atlikdavo kvėpavimo pratimus. Valgė reguliariai, labiau – vegetarišką maistą. Labiausiai mėgo bulves ir įvairias kruopų sriubas. Per gyvenimą nebuvo suvalgęs nė vieno saldainio, jokio pyragaičio, užtat iki mirties turėjo sveikiausius dantis. Paklusdamas Vydūnui neskubėdavo gerti daug vandens, ir dukrai sakydavęs: „Pažvelk, kokios ištižusios yra varlės, o voverė, kuri kremta riešutus ir negeria tiek vandens, liuoksi iš medžio į medį“. Anot V.Paulauskienės, ir Vydūnas mažai vandens tegerdavęs, greičiausiai dėl to, jog labai mažai valgydavęs – kartais tik 5 riešutus per dieną. „O psichoemocinę sveikatą tėvas, manau, išsaugojo kurdamas bendravimo atmosferą: padėdavo kolegoms mokytojams, turėjo daug draugų, lankydavo gimines. Aš taip ir atsimenu: apvalus stalas, kuris ir dabar dar stovi mano namuose – jį ir kėdes tėvas nupirko iš vienos lenkų šeimos, matau prie to stalo giminės ir draugų susitikimus, savo tėvą, su pieštuku rankoje žymintį atskiras pastraipas knygose, darantį įrašus“, - kalbėjo mokytoja. Būdams Lietuvos patriotas, jos tėvas tikėjo ir perfrazuodamas Vydūną kalbėjo, jog ateis šviesūs laikai, bet jo karta to nebepamatysianti, ir kad pasaulis prakeiks komunizmą, kuris padarė pačius baisiausius dalykus. Vardan sveikos gyvensenos V.Paulauskienė iš naujo gilinasi į Vydūno priesakus, sveikuolių išmintį, domisi vaistinių augalų gydomosiomis savybėmis, bitininkauja, augina ožkas ir vartoja jų pieną. „Turiu idėją aprašyti visus sodyboje esančius medžius, jų energetinį poveikį žmogaus organizmui, jų įtaką sveikatai“, - savo sumanymus išpasakojo V.Paulauskienė, gyvenanti gimtinės sodyboje, kuri, perduodama iš kartos į kartą, be abejonės, ne kartą ir atstatyta, skaičiuoja jau 300 metų. * VYDŪNO MINTYS * Žmogus savo kvapu yra sutuoktas su gimtuoju kraštu. * Gerai ir giliai kvėpuodamas, žmogus žymiai grožėja ir jaunėja. * Žmonės tiki, sergančiam reikia stiprių valgių. O tai didis kvailumas. * Žmonės per daug, per dažnai ir per daug visko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu, ir kiek jie jo praryja. * Su saldumu atsargiai! Saldumas yra tasai geriausias, kurs meduje randamas. Jis visas patenka į kraują. * Sveikam žmogui, kurs maitinasi tikslingai, vandens gerti reikia tiktai kaitroje, kada jis daug prakaituoja. * Virti valgiai nėra tiek verti kaip nevirti. * Nevalgykime ir negerkime karštų valgių ir gėralų. Nevalgykime greitai. * Ištvirkimui daug reiškia netikęs mitimas. * Miklus judesys palaiko sveikatą ir kūno jaunumą bei grožę.
|
|
