Donoras siekia būti naudingas ir po mirties

Kretingiškis 35-erių Ramūnas Korsakas, pirmiausiai tapęs neatlygintinu kraujo donoru, prieš 6 metus apsisprendė tapti ir organų donoru, - tai šiandien paliudija ir geltona kortelė, kurią jis kasdien nešiojasi kartu su kitais asmens dokumentais.

Apsisprendęs tapti kraujo ir organų donoru Ramūnas Korsakas mano, kad geri darbai turi kalbėti apie žmogų, o ne žmogus apie savo darbus.

Žmogaus misija - padėti kitam

Vienoje pusėje geltonos organų donoro kortelės yra pavaizduotas žmogaus delnas ir jame – maža širdis, o užrašas skelbia: „Priimk mano meilę ir saugok mane“. Kitoje pusėje nurodytas tik asmens kodas ir identifikavimo numeris.

„Šią kortelę reikia nešiotis visuomet, nes įvykus nelaimei medikai išsyk žinotų, jog mano organus gali panaudoti transplantacijai. Tokiu atveju brangi kiekviena minutė: žinau, kad po nelaimingo atsitikimo medikų brigados skuba gelbėti bent dar funkcionuojančius organus. Kai kurie jų gal net ir nepasilieka Lietuvoje. Tačiau man – jokio skirtumo, kam jie atitektų – turtingam ar vargšui, juodaodžiui ar baltam žmogui“, - akcentavo kretingiškis.

Jis labai paprastai išdėstė ir priežastį, lėmusią jo apsisprendimą tapti organų donoru: „Aš galvoju: jeigu gyvas būdamas gali pagelbėti kitam, tai kodėl negali, kai tau lemta iškeliauti anapus. Iš esmės kritiniu momentu nuo tavęs niekas nebepriklauso, tačiau priklauso nuo valios, kurią gali išreikšti dar būdamas gyvas. Arba mąstau dar kitaip: jeigu aš gyvas būdamas neturėjau progos išgelbėti kitam žmogui gyvybę, tad kodėl negalėčiau to padaryti mirdamas?“.

Prieš kelerius metus kartu su kitais draugais Ramūnui teko paaukoti kraujo sunkiai sergančiam vieno draugo tėvui. Vėliau kartu su buvusiais Elektros tinklų bendradarbiais patys surengė donorystės akciją, kurios metu dovanojo kraujo.

Dabar R.Korsako duomenys yra pateikti Nacionalinio kraujo centro duomenų bazei, ir jį kelissyk per metus pakviečia duoti kraujo.

Požiūrį formavo skautai

Visai atsitiktinai per televiziją išgirdęs žinią apie organų donorystę, R.Korsakas ėmėsi konkrečių žygių. Internete sakė suradęs ir užsipildęs anketą, nunešęs ją savo šeimos gydytojai, kuri papildė kitais duomenimis ir išsiuntė į Nacionalinį organų transplantacijos biurą.

Maždaug po dviejų mėnesių iš ten buvusi atsiųsta organų donoro kortelė.

R.Korsakas sakė esąs įsitikinęs, jog savo donorystės poelgiu jis pasitarnauja humaniškam tikslui, kuris neprasilenkia su krikščionių tikėjimu: “Tikiu gyvenimu po mirties, ir nemanau, kad Dievui mažiau patiksiu be akių, inkstų ar širdies - tos pačios, kurioje gimė meilė kitam žmogui. Manau, kad organų donorystė yra aukščiausias pagalbos artimui suvokimas, o Dievas meilę artimui iškelia kaip pagrindinę vertybę“, - pabrėžė jis.

Tokį suvokimą, neslėpė R.Korsakas, jam suformavo skautų judėjimas, į kurį jis įsijungė nuo paauglystės. Pagrindinis skautų devizas yra meilė tėvynei, Dievui, artimui.

„Ir dabar priklausau skautams – mano amžiaus vyrai ligi mirties yra vyčiai. Kretingoje šios skautų judėjimo atšakos nėra, tačiau palaikau ryšį su bendraminčiais iš kitų Žemaitijos vietų, vasarą renkamės į stovyklas. Mano skautiškam gyvenimo būdui pritaria ir abu vaikai – sūnus Domantas ir duktė Emilija.

Donorystė nekainuoja pinigų

R.Korsakas sakė, kad jo donorystės pavyzdžiu pasekė ir jaunėlis brolis Evaldas. Jis taip pat yra skautas. „Tėvų nuomonės nė vienas nesiklausėme, šiuo požiūriu esame blogi vaikai, - juokavo kretingiškis. – Nors nemanau, kad jie būtų prieštaravę“.

Jiedu abu su broliu - dar ir motociklininkai mėgėjai. „Nesame iš tų „britvininkų“, kuriuos liaudis pašiepdama pavadina organų donorais. Mudu donorais tapome iš tikrųjų, vedini gerų paskatų“, - pabrėžė Ramūnas.

Tačiau nei savo artimiesiems, nei draugams, jis sakė, savo sprendimų neprimetąs: kaip kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į tikėjimą ir savo santykį su Dievu, taip ir čia – apsispręsti turi pats. Darbai turi kalbėti apie žmogų, o ne - žmogus apie darbus.

R.Korsakas mano, kad šiandien žmonės yra labai sumaterialėję ir abejingi, - o reikėtų labiau pasirūpinti vieni kitais, ir pasaulis taptų šviesesnis. „Juolab, kad organų donorystė nieko nekainuoja, o gali išgelbėti žmogui gyvybę. O, be to, ir artimuosius išvaduoji iš abejonių“, - pabrėžė jis.

Netgi tas, kuris visame kame įžvelgia tik naudą, įsitikinęs pašnekovas, ir šiuo atveju gali paskaičiuoti, kad išgelbėtas žmogus dar gali tapti visuomenei naudingas – neįgalieji šiandien integruojami į visuomenę ir gali kurti produktą.

Blogi pavyzdžiai įaudrina ir užkrečia visuomenę – tai pastebėta po savižudybių. Bet R.Korsakui įdomu sužinoti, ar po verslininkės Irenos Matijošaitienės žūties Lietuvoje padaugėjo organų donorų, ar visuomenė pasekė teigiamu jos donorystės pavyzdžiu.

Nacionalinio organų transplantacijos biuro Komunikacijų skyriaus vadovės Rasos Pekarskienės teigimu, šiuo metu Lietuvoje laukiama šių organų transplantacijos: 213 – ragenos, 197 – inksto, 50 – kepenų, 25 – širdies. Iš jų laukia vaikai: 2 – inksto, po 6 – kepenų ir širdies, 4 – ragenos. Per 2012-2013 metus 5 kretingiškiams buvo persodinti donorų inkstai.

84-tiek organų donorų yra Kretingos rajone.

Kretingos katalikų parapijos klebono Antano Blužo komentaras:

- Bažnyčia donorystės ne tik nedraudžia, bet atvirkščiai - netgi skatina. Ji drąsina ir žuvusiojo artimuosius, kad šie nebijotų dovanoti organų ir taip išgelbėtų kito gyvybę. Artimojo netekties skausme tai yra itin didelė ir neįkainojama jų auka.

Jeigu žmogus mokslo ar medicinos tikslais pasiryžta paaukoti visą savo kūną, tai – vėlgi taurus meilės darbas. Dievui nėra negalimų dalykų: Paskutiniojo teismo dieną bus prikeltas kiekvienas kūnas - ir jūroje paskendę, ir žvėrių sudraskyti – taip dažnas apaštalas buvo pasiųstas myriop. Prisikėlimą galima būtų palyginti su grūdu, pasėtu į žemę: šis sunyksta, bet iš jo išauga varpa su gausybe grūdų. Iš teologinės pusės nėra jokių abejonių, kad toks poelgis – giliai krikščioniškas, tačiau mirusiojo artimiesiems kyla problemų iš psichologinės pusės: sunku gedėti, kai kūnas nėra palaidotas.

Tačiau apsisprendusio žmogaus valią reikia gerbti. Man pačiam Kauno kunigų seminarijoje teko laimė pažinoti dvasios tėvą Arvydą Žygą, kuris ligi kunigystės buvo biochemijos mokslų daktaras, dėstė antropologiją, ir turėjo tikslą išrasti vaistus nuo išsėtinės sklerozės. Jis yra prasitaręs, kad po mirties savo kūną atiduos mokslo tyrinėjimams. Jo celėje kabojo biologinis žmogaus kūno atvaizdas, o po juo - užrašas: „Ir žodis tapo kūnu“.

• Rašyti komentarą (3)