|
|
|
Už ribos, kur baigiasi žinojimas
„Skaitau savo knygą ir galvoju, kad man tenka mažiausia jos dalis. Dievas toks visaapimantis, kad duoda patirtį ir žodžius, kuriems man beliko suteikti materialią formą – knygą. O gal kūryba tokia ir yra?“ - svarstė 34 metų kretingiškė Loreta Stonkutė, ką tik pasirodžius jos ezoterinio romano „Azahielle“ antrajai daliai.
Herojai, ieškodami atsakymų, kodėl jie vienas kitam jaučia nepaaiškinamą priešiškumą, persikelia į viduramžius – ten atskleidžiamos jų karmos paslaptys. Tokia antrosios romano „Azahielle“ dalies punktyrinė linija, vedanti per plačius žmogaus savasties pažinimo klodus. Paskutinioji dalis „Skaitytojai nejučia lygina abi romano dalis ir girdžiu atsiliepimus, kad antroji yra geresnė – joje daugiau veiksmo“,- šypsosi L. Stonkutė, kuri ir antrojoje knygos dalyje laikosi kūrybinio principo – suprantama simbolių kalba paaiškinti dvasinę, žmogaus protu neapimamą, gyvenimo pusę. „Nuo paauglystės sukuosi jogos srityje, kur reikšmės suteikiama karmai, todėl tai natūraliai perteikiau ir kūryboje“,- pasakojo L. Stonkutė. Antroji „Azahielle“ dalis išleista 300 egzempliorių tiražu, tačiau L.Stonkutė tikisi, kad ateityje pavyks pakartoti abiejų romano dalių, surištų į vieną knygą, leidimą. Taip, mano autorė, būtų patogiau, nes esama skaitytojų, kurie nespėjo įsigyti pirmosios „Azahielle“ dalies – jie ją gali paskaityti nebent pasiskolinę iš Kretingos bibliotekos. „Manęs jau klausinėja, kada bus trečioji dalis. Taip, šitą romaną galėčiau tęsti ir tęsti – man pačiai tai labai įdomu ir dar daug ką turėčiau papasakoti. Tačiau apsisprendžiau, kad kitą kartą tegu bus jau kita istorija“, - prisipažino L. Stonkutė. Šiuo metu L. Stonkutė vieši Indijoje, kur pati sau pasižadėjo sugerti kuo daugiau piligriminės kelionės įspūdžių – galbūt užrašų knygelėje užfiksuotos dienos mintys taps naujo literatūrinio kūrinio pradžia. Studijavo istorinę medžiagą Iš pirmosios romano dalies L. Stonkutė pagrindinius herojus perkėlė ir į antrąją – čia jie nukeliauja į viduramžius, kur, vaikščiodami Šveicarijos miesto Bazelio gatvėmis, stebi atsiveriant karmos paslaptims. L.Stonkutė teigė, jog norėdama perteikti tikrovišką viduramžiško miesto vaizdą, to meto žmonių elgesį, gyvenseną, turėjo semtis žinių iš knygų, filmų, įvairių istorinių šaltinių. Į siužetą įpynusi gydytoją, alchemiką ir filosofą Paracelsą, L.Stonkutė studijavo jo biografinę medžiagą ir darbus. „Kaip žinome, viduramžiais žmonės buvo gydomi nuleidžiant jų kraują, o Paracelsas buvo pirmasis, kuris pradėjo leisti vaistus. Jis laikėsi nuomonės, kad viskas gali būti vaistas arba nuodas – priklauso nuo dozės dydžio. Paracelsas pirmasis pradėjo skaityti paskaitas liaudies kalba. Šios ir kitos idėjos atspindi viduramžių pabaigos nuotaikas, kai gimsta naujovės, „nepatogios“ dogmatiškam mąstymui“,- pasakojo L.Stonkutė. Stengdamasi tikroviškai atskleisti Bazelio miestą, L.Stonkutė teigė ieškojusi ne tik šių laikų, tačiau ir viduramžiško Bazelio nuotraukų. „Tikiuosi, kad turėsiu progą aplankyti Bazelį ir pasitikrinti, ar tikrai taip įsivaizdavau, koks šis miestas ir yra“,- sakė L. Stonkutė. Taisykles gali laužyti ne visi Paklausta, kaip pati apibūdintų prieštaringai vertinamą viduramžių laiką, L.Stonkutė sakė: „Viduramžiais labai svarbu buvo taisyklės: nustatyta, kas galima, o kas – ne, ir žmonėms tereikėjo to laikytis. Šiuo požiūriu buvo paprasta gyventi. Už taisyklių ribos pažinimo nebuvo: jei susituokei, kelio atgal nebėra, privalai gyventi šeimoje ir net neturėti minties apie skyrybas. Tačiau tie, kam pavyksta laikytis taisyklių – kyla į aukštesnį lygmenį ir gali pasižvalgyti plačiau, už draudimų ribos. Tai tarsi Kelių eismo taisyklės – kad galėtum jų nesilaikyti, visų pirma turi būti jas išmokęs ir suprasti jų prasmę. Tik tada bus aišku, kad kai kuriose situacijose nieko neatsitiks, jei kokią taisyklę „apeisi“. Būtent XIX-XX amžiuje žmonės jau ir pradeda laužyti taisykles, tačiau, kaip minėjau, tai daryti gali tik tie, kurie supranta, kam jos buvo duotos. Jei neišlaikai gyvenimo taisyklių ir jas pradedi laužyti, tuomet veikia žemieji instinktai, aistros“. Taip L. Stonkutė paaiškina romano herojų situaciją – dėl praeities klaidų jie šiandieniniame gyvenime susiduria su problemomis – kalbasi kaip priešai, nors iš tikrųjų nieko bloga vienas kitam nepadarė. „Kadangi tas jausmas pradeda trukdyti, jie sugrįžta į praeitį ir pamato, kad buvo ne taip“,-sakė L. Stonkutė. Sulenktas laikas L.Stonkutė antrosios romano dalies rašymui skyrė dvejus metus – per šį laiką kaupėsi patirtis, žinios, idėjos, kurios natūraliai pynėsi į kuriamo teksto visumą. Ji pamena, kad pasirodžius pirmajai knygos daliai, pažįstami reagavo nuostaba – tarsi įvertinta paraiška būti rašytoja. Šįkart, pastebi L. Stonkutė, didesnis visų dėmesys krypsta į literatūros brandą. L.Stonkutė sakė siekusi savo kūryba atverti, jog žmogaus sąmonė yra mažytė ir ne visada gebanti paaiškinti tam tikrus įvykius, poelgius, jausmus. „Už žinojimo yra didelis nežinojimas. Atrodo, suskaičiavome žvaigždes, bet nukrito meteoritas – ir visi nustebę, supranta, kad gal ne viską buvo pažinę, - kalbėjo L. Stonkutė, kuriai suprantama, kodėl jos parašytą ezoterinį romaną perpranta netgi tie, kurie ezoterika, atrodo, nė nesidomi. – Ezoterika tampa vis populiaresnė – šia tema vis daugiau kalbama žiniasklaidoje, kuriami filmai. Ezoteriniai, nepaaiškinami dalykai persikelia ne tik į knygas, bet juos nagrinėja ir mokslas, pavyzdžiui, kvantinė fizika. Dar Einšteinas sakė, kad galima laiką sulenkti tarsi juostą ir taip praeitis susilieja su ateitimi. Tačiau tuomet žmonės buvo nepasiruošę to suprasti. O dabar šia linkme daromi bandymai, stebėjimai. Kas žino, gal po kurio laiko tai bus visiškai normalu ir paaiškinama?“.
|
|
