Kasdienybė, apsivilkusi fantazijų paltą

„Nuo mažens turiu lakią vaizduotę ir labai patiko rašyti. Gal šiek tiek keistas žmogus esu: vis ką nors pradedu ir metu neužbaigusi. Taip nutiko su muzikavimu, piešimu. Bet rašymo niekuomet nenorėjau palikti. Sukaupiu minčių, jas ilgai nešiojuosi, brandinu, kol „sprogstu“ – viską surašau“,- pasakojo Kretingos Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos aštuntokė Kristina Viršilaitė, su kurios rašomo romano ištrauka gali susipažinti ir „Smilčių“ skaitytojai.

Laisvalaikiu skaityti mėgstanti Kristina Viršilaitė ir pati išbando rašytojos plunksną – taip ji kasdieniškiems įvykiams suteikia magiškos reikšmės.

Prisipažinusi, kad knygų skaitymas yra neatskiriama jos gyvenimo dalis, K.Viršilaitė sakė, kad jai arčiausiai širdies – magiškojo realizmo stilistika: kai kasdieniškiems reiškiniams, daiktams įkvepiama nauja prasmė. Štai kodėl nemėgstančiai „grynosios“ fantastikos, K.Viršilaitei mielos istorijos, kurios, atrodytų, rutuliojasi tarsi realiame gyvenime, tačiau yra mistiškos.

Mėgdama rašyti pasakas, legendas, mitus, išbandžiusi ir poezijos žanrą, šiuo metu trylikametė K.Viršilaitė daugiausiai dėmesio skiria savo naujojo romano kūrybai. „Tai – pasakojimas apie paauglę Rūtą, kuriai nepatinka, kaip naujosios technologijos vis labiau užgožia natūralią gamtą. Ji geriausiai jaučiasi nuvažiavusi į kaimą, pas močiutę. Matydama, kaip dūmai vis labiau alina žemę, Rūta supranta, kad žemė baigiasi, ir perpranta jau pirmuosius šios baigties ženklus, pavyzdžiui, žemės drebėjimą. Tai – istorija apie pasaulio pabaigą, po kurios liks tik dalis žmonių, kuriems pavyks išgyventi per katastrofiškas sąlygas. Kartu su bręstančios apokalipsės įvykiais augs, bręs ir Rūta – ji iš paauglės taps moterimi,- romano siužetą punktyrais nupasakojo K.Viršilaitė, kuriai temą kūriniui pasufleravo jos susapnuotas sapnas. – Sapne išgyvenau pasaulio pabaigos kataklizmus. Atsibudusi pamaniau, kad tai būtų puiki idėja romanui.“

Nors ir numananti, kaip baigsis romanas, tačiau K.Viršilaitė sakė neskubinanti jo rašymo: išlaukia, kol natūraliai susiguli mintys apie naują siužeto posūkį, apgalvoja, kaip jį būtų geriausia pateikti, o vėliau prie parašyto teksto dar sugrįžta, jį pataiso. „Stengiuosi būti nuosekli. Norėčiau, kad siužetas būtų originalus, įdomus, kad skaitytojas pagrindinio herojaus veiksmus išgyventų tarsi savo paties. Kartais sėdu rašyti, kai prisikaupia minčių perskaičius knygų – kilusias emocijas perteikiu savais vaizdiniais“,- sakė K.Viršilaitė, kuri savo parašytus tekstus pirmiausiai leidžia įvertinti savo mamai, jai padėjusiai atrasti knygų skaitymo malonumą, draugėms bei lietuvių kalbos mokytojai Aldonai Bruzdeilinienei, negailinčiai vertingų patarimų.

Neatsitiktinai K. Viršilaitė romanui pasirinko pasaulio pabaigos temą – jai yra artimos gamtosauginės, ekologinės idėjos ir ji nuoširdžiai domisi, kaip technologijos veikia gamtos procesus. „Mašinų išmetomosios dujos, fabrikų dūmai, garai...

Žmogus, norėdamas gyventi kuo patogiau ir paprasčiau, jau peržengė tam tikrą ribą. Žemė dūsta. Kartais pagalvoju, kad neatsakingai elgdamiesi labai rizikuojame – kas žino, ar taip neprisišauksime katastrofos, kokia buvo nutikusi sprogus Černobylio atominei elektrinei,- kalbėjo K. Viršilaitė. – Man ir pačiai patinka technologijos, jomis naudojuosi, tačiau manau, kad svarbu į gamtą neįsikišti pernelyg daug: jei nyksta tam tikros gyvūnų ar augalų rūšys, jau yra blogai. Visgi tikiu, kad yra išeitis – tos pačios technologijos gali ir pasitarnauti aplinkai. Pavyzdžiui, yra sukurti elektra varomi bei aplinką tausojantys automobiliai, tačiau žmonės neskuba jų pirkti – ir dėl didelės kainos, ir dėl to, kad reiktų keisti savo įpročius.“

• Rašyti komentarą (0)