Virkštininkų žemę dabina daina ir šokiu

Vydmantuose kultūros malūno girnos sukasi gerokai per 60 metų: pradžią prieš kelis dešimtmečius gavęs kaip klubas-skaitykla, šiandien Kretingos kultūros centro Vydmantų skyrius į kultūrinės veiklos visumą sieja 8 saviveiklos kolektyvus, kurie neleidžia išnykti dainai ir šokiui, dramai ir muzikai – toms tradicijoms, kurios ir garsino, ir tebegarsina pajūrio kraštą.

Vydmantų kaimo kultūros puoselėtojos: stovi (iš kairės) meno vadovė Aurelija Galdikienė, saviveiklininkė Daiva Matušauskienė ir choreografė Soneta Baltmiškienė; priekyje - saviveiklininkė Zita Balsienė ir Vydmantų skyriaus vedėja kolektyvų vadovė Jolanta Japertienė.

Vydmantų skyriui jau 10 metų vadovauja Jolanta Japertienė: čia gimusi, čia užaugusi, čia per tėvus saviveiklininkus Birutą ir Benjaminą Paulauskus pamilusi muziką ir dainą, čionai sugrįžusi po mokslų dabartinėje Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Saviveiklos mastas, anot jos, priklauso tik nuo vydmantiškių: „Vietos žmonės yra išsiugdę didžiulį poreikį saviveiklai. Tuo nesistebiu – čia gilios kultūros tradicijos, kurias žmonės atsinešė dar iš ūkio laikų, kai kultūrai buvo skiriamas ypatingas dėmesys“.

Himnas – 100 metų senumo daina

Galima sakyti, jog Vydmantų skyriaus vizitinė kortelė – folkloro ansamblis „Žemčiūga“, kuriam – jau trys dešimtys: 1981-aisiais įkurtas Nijolės Rimkienės, dabar vadovaujamas J.Japertienės, šis kolektyvas šiuo metu – „ant bangos“.

„Buvo laikas, kai etnokultūra žmonių kaip ir netraukė. Bet ir etnokultūrai išaušo gera diena – pagaliau supratome, kad be jos pasauliui esame neįdomūs. Manau, kad pastaraisiais metais rengiami projektai, festivaliai ne tik prisideda prie etnokultūros išsaugojimo, bet ir įprasmina mūsų, saviveiklininkų, darbą“, - kalbėjo J.Japertienė, kurios žinioje – dar ir vokalinis moterų, vaikų folkloro ansambliai, Vydmantų kaimo kapela.

Etnokultūra – ta darbo dalis, kuriai nekyla problemų dėl repertuaro: tautos atmintis tiek gyva, kad etnokultūros lobiai – dar vis neišsemti.

„Trejus metus ėjau per kaimą, lankiau senuosius Virkštininkų – taip seniau vadinosi Vydmantai – gyventojus, kad išgirsčiau ir užrašyčiau pasakojimus, žaidimus, senąsias krašto dainas. Suradome 100 metų senumo dainą „Vasarelė graži...“, kurią padainavo Bronė Tiškutė. Jos tėvai buvo Virkštininkų dvaro darbininkai, kurie dukteriai papasakojo, kaip, nuėmę derlių ir nusipynę pabaigtuvių vainiką, jie visu būriu keliaudavę pas grafus Tiškevičius. Štai jiems ir sudainuodavę apie vasarėlę“, - dainos, kuri tarsi tapo „Žemčiūgos“ himnu, istoriją papasakojo J.Japertienė.

Ji įsitikinusi, jog gerai suskambėjusi daina, išvykos, bendravimas tarpusavyje ir su kito krašto kolektyvais, įvertinimai konkursuose ir festivaliuose – pati didžiausia motyvacija žmonėms, pasirinkusiems saviveiklą, kaip saviraiškos, laisvalaikio, netgi – gyvenimo būdą.

Atlieka sociokultūrinį darbą

Tai, jog dalyvauti saviveikloje visų pirma reiškia bendravimą, patvirtino ir Vydmantų skyriaus dramos studijos bei edukacinių „Vaikų meno dirbtuvių“ vadovė Aurelija Galdikienė ir vaikų šokių kolektyvui „Vėjūnai“ bei šiuolaikinių jaunimo šokių studijai vadovaujanti Soneta Baltmiškienė.

Kai 1964-aisiais buvo nupirktas pučiamųjų instrumentų komplektas, vadovas Augustas Juška subūrė dūdų orkestrą, kuris laikui bėgant tapo stipriu kolektyvu, žinomu ir respublikos mastu.

„Nesvarbu, kad vaikai lanko mokyklą, kur, atrodo, ir kartu pabūna, ir būrelių turėtų užtekti: vaikai iš tikrųjų labai nori bendrauti, kalbėtis, būti išklausyti, matyti rezultatą, kaip įrodymą, jog jie kažką gali ir sugeba“, - teigė A.Galdikienė ir jos kolegė S.Baltmiškienė, kurių nuomone, kultūros darbuotojai kaime visų pirma dar atlieka ir sociokultūrinį darbą, suteikdami galimybę kaimo vaikų užimtumui, saviraiškai, pasaulio pažinimui.

Daugybę dalykų kultūros darbuotojos sprendžia savo jėgomis: trūkstant finansų, tenka pasukti galvą, kaip prasimanyti lėšų priemonėms, rūbams. Yra ir svajonių – štai repetuojant šokius labai norėtųsi veidrodžių, kad jaunieji šokėjai matytų ir savo klaidas, ir pasiekimus.

„Idėjų netrūksta, ir tai nulemia aplinkybės. Trūkstant lėšų priemonėms bandome užsidirbti rengdami rankdarbių muges, rūbus perkame, pasitardami su vaikų tėvais, kurie remia ir išvykas. Netgi dėl spektaklių scenarijų turime pasukti galvas, nes pjesių vaikams labai trūksta“, - kalbėjo A.Galdikienė, pasidžiaugusi, jog štai vieną scenarijų parašyti įveikė netgi jaunosios dramos studijos aktorės – Gintė Preikšaitytė ir Janina Alšauskytė.

Kasmet dramos studijos vaikai pastato po du spektaklius: didžiųjų metų šventėms – po spektaklį mažiesiems žiūrovams bei po tokį spektaklį, kokio norisi patiems vaikams.

Agitmeninė vydmantiškių brigada (vad. Nijolė Rimkienė) 1980 m. su programa „Ieškau rezervų“ rajone užėmė I v., zonoje – III v. Beje, tai – jau išnykęs humoro žanras.

Šokių kolektyvų vaikai rezultato siekia, dalyvaudami pačiuose įvairiausiuose konkursuose, festivaliuose - štai Klaipėdos apskrities konkurse „Šokio ritmu“ vydmantiškiai dviejose šokių kategorijose užėmė trečiąsias vietas, Vydmantų vaikų ir jaunimo šokių kolektyvai – nuolatiniai Palangos miesto renginių dalyviai.

„Man, kaip vadovei, atrodo, jog vaikų saviraiškai pakaktų festivalių, tačiau vaikams to neužtenka – jiems reikia varžytis, įrodymo, jog jie – ne blogesni už kitus. Vaikams užtenka gebėjimų ir proto analizuoti, pastebėti klaidas bei noro jas ištaisyti“, - remdamasi darbo patirtimi sakė S.Baltmiškienė.

Ji bei kolegė A.Galdikienė dirba pagal principą, jog saviveikloje turi pritapti visi vaikai – jokių atskirų kriterijų, priimti ar ne į kolektyvą, jos netaiko. „Tik vaikai atsiskleidžia ne vienu metu: vieni anksčiau, kiti – vėliau, tačiau vis dėlto rezultato jie siekia kartu“, - pastebėjo vaikų kolektyvų vadovės.

Be saviveiklos būtų liūdna

Vydmantų kaimo seniūnaitė Daiva Matušauskienė teigė, jog Vydmantų ji neįsivaizduoja be saviveiklos ir be aktyvios Vydmantų skyriaus veiklos. Pati saviveiklininkė, mama Genovaitė Grasilda Puplesienė irgi dainavo „Žemčiūgoje“, vaidina bei šoka ir duktė Ieva. „Suskaičiavome, jog mano šeimos jau šešios kartos čia, Vydmantuose. Visi šeimoje buvo dainingi, tad poreikis dainai, muzikai yra perduodamas iš kartos į kartą, - prisipažino D.Matušauskienė, kurios nuomone, Vydmantuose be saviveiklos būtų liūdna. – Ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, kaip pasikalbame, saviveikla yra savęs realizacija, o kai žmogus turi gamtos dovaną – balsą arba klausą, nuodėmė būtų jos neišnaudoti. Ir, ko gero, ne vienas yra patyręs, kaip saviraiška išlaisvina žmogų, nebeužaštrina psichologinių problemų“.

Seniūnaitei pritarė ir Zita Balsienė, A.Galdikienės mama: atsikėlusi iš Klaipėdos prieš 10 metų ji irgi įsiliejo į saviveiklininkų gretas, čia rado „patieką“, naujų draugų, atrodo, kad ir ligos nebekimba, ir bėdos nebe tokios didelės ant pečių gula. „O išsišnekėti, gyvenimo patarimais pasidalinti, kažko naujo išmokti susirenkame į moterų klubą, kurį kultūros darbuotojos subūrė kartu su bibliotekininkėmis“, - sakė moteris.

„Visko mums Vydmantuose užtenka, tačiau labai norėtųsi rekreacinės zonos. Kad savo dainą, šokį, muziką perkeltume į kitą erdvę, kad suskambėtų visi buvę Virkštininkai“, - kad Vydmantų saviveiklininkų užaugintas ąžuoliukas atiteks kažkada atsirasiančiam parkui, vylėsi Vydmantų skyriaus vedėja J.Japertienė.

• Rašyti komentarą (2)