|
|
|
Kokiomis priemonėmis galime išsaugoti lietuvių kultūros savitumą
Šiais globalizacijos laikais „Smiltys“ iškėlė klausimą: „Internacionali, globali kultūra – prieš tautinę: kokiomis priemonėmis galima išsaugoti lietuvių kultūros savitumą – vieną iš Europos kultūros politikos prioritetų?“.
Koks likimas laukia mūsų nacionalinės kultūros, kokiomis priemonėmis – priklausančiomis nuo pačių mūsų – galime išsaugoti tai, kuo dar esame įdomūs Europos šalių kontekste, kuo galime didžiuotis ir kuo būsime svarbūs ateities kartoms, „Smiltys“ paklausė: Kretingos kultūros centro Rūdaičių filialo meno vadovės Klaipėdos universtiteto Menų fakulteto magistrantės Sigitos Šimkutės; humanitarinių mokslų daktarės rajono Savivaldybės tarybos narės Švietimo komiteto pirmininko pavaduotojos Jūratės Laučiūtės; Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos pedagogių, puoselėjančių etnokultūrą, Audronės Burkauskienės ir Almos Daškevičienės; Jurgio Pabrėžos gimnazijos šokio mokytojos, šį darbą dirbančios jau 27 metus, Danutės Savčuk. Visa ko pradžia – šeima S.Šimkutė įsitikinusi: visų pirma kiekvienas turi žinoti savo tautos, po to – ir šeimos istoriją: tik šis žinojimas lems mūsų nacionalinės kultūros išlikimą. „Esu užaugusi tokioje šeimoje, kuriai nepaprastai svarbu yra šeimos tradicijos. Turime giminės muziejų, aš pati stengiuosi perimti visas giminės tradicijas, išklausyti visas istorijas, jas užrašyti. Vos tik įsigijau filmavimo kamerą, puoliau užfiksuoti visus močiutės, vietinių gyventojų pasakojimus – visa tai kažkada taps istorija. Mano mama – pirmoji mano mokytoja – visada mokė tautiškumo, ir tam mokymui parinkdavo tokias formas, kurios mums, vaikams, būdavo įdomios ir prasmingos“, - teigdama, jog kiekvienas turime pradėti nuo savęs, savo šeimos pažinimo, kalbėjo S.Šimkutė. Viso to prasmė – kad nesupanašėtume: juk kitoms šalims dar tebesame įdomūs savo tautiniu rūbu, nacionaliniais patiekalais, šokiu ir daina. To pavyzdys – vykstančios Europiados, į kurias susirinkę įvairių šalių šokių, folkloro kolektyvai vienas kitą stengiasi pažinti, stebėdami ir klausdami, o kuo gi kiekvienas jų yra išskirtinis. „Jeigu norime būti pastebėti – o to nori visos tautos – privalome išsaugoti tradicijas. Bet tai turime daryti, jas pateikdami įdomiau. Štai pradėjusi dirbti Rūdaičiuose, surengiau prijuosčių šventę. Labai jaudinausi ir išgyvenau - o kaipgi man pavyks. Nes sugalvojau renginį padaryti tokį, kad jame būtų kuo mažiau žiūrovų. Mano įsitikinimu, į renginį atėjęs žmogus turi būti jo dalyvis – tada ir į tradiciją jis pažvelgs kitu žvilgsniu“, - tai, jog reikia keisti požiūrį į tradicijų pateikimą, akcentavo S.Šimkutė. Anot jos, turėjimas žinių, netgi kitų tautų tradicijų pažinimas – tai mūsų skydas prieš globalizaciją. „Trumpai dirbau Airijoje ir labai gerai mačiau, ką airiams reiškia jų šokis, daina, tautinis charakteris. Pasimokykime iš kitų: vertinkime tai, ką turime. Ir – mažiau skepticizmo, ko mūsų tautiečių mąstyme netrūksta. Negi visa, ką turime, pradėsime vertinti to netekę. Geriau nesusilaukti tokio laiko“, - kalbėjo S.Šimkutė. „Turime išmokti Lietuvą“, - teigia „Smilčių“ pašnekovė J.Laučiūtė. Ir tą daryti, anot jos, turime pradėti jau mokykloje, kuo ankstyvesniame amžiuje. Išugdytas požiūris į Lietuvą, lietuviškumą – tai mūsų atsakas globalizacijai. „Rugsėjo 1-ąją Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama mokinius ir pedagogus, suformulavo šių mokslo metų prioritetą – puoselėti lietuvišką tapatybę. Matyt, mūsų valstybėje kažkas – ne taip. Prezidentei bei kitoms iškilioms mūsų asmenybėms rūpestį kelia tautos bėgimas iš Lietuvos. Paaiškinti šį reiškinį vien ekonominėmis paskatomis būtų primityvu. Tai tapo jau mada. Manau, jog atkūrus Nepriklausomybę pasirinktoji švietimo, kultūros kryptis buvo neteisinga. Prancūzų patarlė sako, jog višta, kuri vaikšto skersai, kiaušinių nededa. Mūsų tauta nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės dienų susiskersavo: juk Sausio 13-ąją, Baltijos kelyje stovėjome ne už tai, kad bėgtume į Vakarus. Stovėjome už lietuvių kalbos teises, lietuvių kultūros klestėjimą, puoselėjimą be svetimų įtakų, veržėmės iš Rusijos ne tik politinės, bet ir kultūrinės priklausomybės. Nespėjome apsižiūrėti, ką turėtume su visu tuo daryti, ūžt – į Europos Sąjungą. Taip daugeliui kojos ir susipynė“, - šių dienų problemas įvardino J.Laučiūtė. Tauta pasimetė, o tautos vedliai nusivijo aukso veršį – atvėrė kišenes monetoms. „Jie nė negirdi ES prioritetų, tarkim, kad ir raginimo išsaugoti savo tautos kultūros savitumą, - kalbėjo mokslininkė ir politikė. – Pasvarstykime, kokie yra dabartinio švietimo ministro „prioritetai“: jam – tragedija, kad per apklausą tik 50 proc. Lietuvos moksleivių pasisakė esą europiečiai. Kaip po tokios „tragedijos“ dirbti mokytojams? O ir lietuvybė mokyklose likusi vos ne popamokinė veikla“. Pašnekovė įsitikinusi, jog pilietiškumo ugdymas šiuo metu turi gulti ant ugdymo įstaigų pečių: ne tėvų kaltė, kad jie, įmetę į automobilį vaiką ir jį išmetę prie mokyklos, turi skubėti į darbus, važiuoti ilgą kelią. „Visą atsakomybę dėl tautiškumo, pilietiškumo turi prisiimti mokykla. Reikia iniciatyvos peržiūrėti programas: pavyzdžiui, mokome pasaulio pažinimo, o kiek jame – Lietuvos? Savo kaimo, savo rajono? Lietuvą išmokę mokyklose, vaikai nuo pasaulio niekur nesidės: jo reikia tiek, kad vaikas žinotų, kur eiti“, - akcentavo J.Laučiūtė. Ji apgailestavo, jog darosi nebemadinga dainuoti lietuviškai, kalbėti tarmiškai: tai vaikui turėtų būti įdomu ir išdidu. Keisti švietimo politiką – valstybės rūpestis. Mokytojo rūpestis – įdomiai ir patraukliai mokyti būti lietuviais. „Tautos tapatybės pagrindas yra kalba. Mokykloje galima patrauklia forma papasakoti, kuo lietuvių kalba yra išskirtinė, kuo ji labiau nusipelniusi pagarbos, teisės būti išsaugota, nekraipoma – nemodernizuojama, todėl, kad tai - viena seniausių kalbų Europoje“, - teigė humanitarinių mokslų daktarė, šią mintį pailiustravusi Imanuelio Kanto teiginiu, jog „Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, kuris padės atspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles“. Kaimas – etnokultūros lopšys Kasmet Kūlupėnų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Audronė Burkauskienė ir Alma Daškevičienė parengia programas, skirtas etnokultūrai puoselėti. Šios programos atspindi ir pasirinktąją mokyklos etnokultūros kryptį. „Mes kažko išskirtinio nedarome. Tiesiog ir pačioms įdomu dirbti, ir matome, kad vaikams tai yra įdomus užsiėmimas – patikėkite, nė vienas per etnokultūros užsiėmimus nenuobodžiauja, o atlikdami įvairias užduotis, dar ir šeimos narius į tai įtraukia“, - kalbėjo pedagogės. Kad etnokultūra vaikus sudomintų ankstyvame amžiuje, mokytojos ieško įvairių formų: kartu eina į kaimą, bendrauja su įdomiais žmonėmis, lankosi istorinėse vietose. „Netgi senesniems daiktams stengiamės suteikti kitą prasmę: vaikai patys turi sužinoti, iš kur tas daiktas atsirado, kokiems darbams jis buvo reikalingas, kodėl tėvai saugo senelių palikimą ir panašiai“, - darbo metodus apibūdino mokytojos. Jos pasidžiaugė, kad jų mokyklos vaikams nėra nemadinga sušokti tautinį šokį, vaikai išmoksta nešioti tautinį rūbą, ūgtelėję vaikai supranta, kad būtent tautiškumas juos gali išvesti į platesnes erdves – mokiniai nori išvykų, koncertų, dalyvavimo įvairiuose sambūriuose. „Nors naujovės labai vilioja jaunus žmones, vis dėlto gyvenant kaime tos globalizacijos pajaučiame kur kas mažiau. O ir kaimo aplinka yra dėkinga etnokultūrai puoselėti, tai – neišsemiamas lobynas, nes žmonės, reikia pripažinti, dar su pagarba žiūri į tradicijas, jas saugo, puoselėja. Vaikai atsaką randa ir šeimose, o mūsų, pedagogų, pasėta etnokultūros sėkla niekur nedingsta: savo išskirtinumą vaikai pajunta per aplinkinių reakciją, nuostabą, ir tai vaikus tarsi pakylėja“, - savo darbo prasmę apibūdino A.Burkauskienė ir A.Daškevičienė. Tautinis šokis reikalingas šiandien Tautinio šokio mokytojai išdrįso pasipriešinti naujoms ugdymo programoms, kurios orientuotos į šiuolaikinio šokio žanrus. „Į mūsų pastabas buvo atsižvelgta, bet vargu ar beišgyvensime tokį tautinio šokio pakilimą kaip 1990-aisiais, kada mokyklose buvo pradėta mokyti tautinio šokio pagrindų. Tai, kas tautiška, baigiama numarinti, ir tai daroma, keičiant ugdymo turinį“, - apgailestavo Jurgio Pabrėžos gimnazijos šokio mokytoja D.Savčuk, kuri yra ir Lietuvos šokio mokytojų asociacijos, susirūpinusios tautinio šokio išlikimu mokyklose, tarybos narė. Anot beveik tris dešimtmečius tautiniam šokiui atidavusios mokytojos, tautinis šokis reikalingas čia ir dabar: tai – skydas prieš nutautėjimą, kuris labai ryškus šiandieninio vaiko elgesyje, mąstyme – vaikai nebešoka ir nebežaidžia liaudies ratelių ir žaidimų, nebežino dainų žodžių, didžiųjų švenčių giluminės prasmės. „Žmogus, mokykloje supažindintas su tautinio šokio esme, papročiais, niekada be atodairos nepuls į naujovę, atskirs kičą nuo to, kas tikra. Kur liko tas laikas, kai iš tiesų didžiavomės esą lietuviai ir visur pabrėždavome savo išskirtinumą. Ar lietuvis, sušokęs brazilišką sambą, gali būti įdomus kitoms šalims? Juolab, kad lietuvis ne savo šokio geriau ir nesušoks“, - svarstė D.Savčuk, įžvelgusi dar vieną problemą – dažnas šokio mokytojas nueina lengviausiu keliu: tautinį šokį iškeičia į šiuolaikinį ritminį, kurio mokyti – ir paprasčiau, ir greičiau. Tautinio šokio šaknis kerta ir mokyklų pertvarka: mokiniams kraustantis iš vienos mokyklos į kitą, nebelieka tęstinumo, iš kaimų atvažiuojantys vaikai iš esmės yra išeliminuoti iš popamokinės veiklos. Mokyklose mažėja ir popamokinės veiklos valandų skaičius, kuris turi apimti didelį veiklos sričių spektrą. Tęstinumo neturi ir šokių pamokos: jeigu, kaip leidžia ugdymo programos, viena kūno kultūros pamoka neskiriama šokiui, tai bendrajame ugdyme choreografijos ir nelieka. D.Savčuk nuomone, lietuviams tautiškumo reikėtų pasimokyti iš latvių: kaimynynėje šalyje tautinio šokio vaikai pradedami mokyti nuo 3 metų. Latviai siekia masiškumo, lietuviai labiau linksta į intelektualiąją pusę – siekia kokybės ir rezultato. „Tačiau jeigu nebus koncertų, šokis liks akmens amžiuje“, - šiek tiek latviams oponuotų mokytoja. Tačiau apibendrindama savo išsakytas mintis, D.Savčuk vis dėlto pripažino, jog didžiausios grėsmės nacionalinei kultūrai slypi pačiuose mumyse: „Keikiame Lietuvą. O gal reikėtų keikti save? Pakeitus save ir savo mąstymą apie užmirštas tradicijas kalbėti nebereikėtų“.
|
|
