Vietoj pasivažinėjimo dviračiu – skrydis į dangų

Kartą, kai 27-erių žvainiškis Alvydas Daukšas šiek tiek nesėkmingai su savo parasparniu nusileido ant žemės, kaimynas juokaudamas paklausė: „Karlsonai, bene uogienės per mažai pavalgei?“ Nuo tada visą gyvenimą skraidyti svajojęs jaunas vyras pajuokauja, kad turi tikrai karlsonišką laisvalaikio užsiėmimą: užuot po apylinkes važinėjęs dviračiu, ant nugaros jis užsideda propelerį ir išskrenda pasižiūrėti, kas įdomesnio šiame pasaulyje bevyks

Alvydas Daukšas pasakojo, kad parasparnis gali kainuoti iki 8 tūkst. litų.

Tada savo kaimynui atsakiau – tikrai būsiu uogienės mažai pavalgęs, tuoj užkąsiu ir skrisiu toliau. O jei rimčiau, mano sparnams reikia ne uogienės – jiems reikia dviejų litrų benzino ir sparnai visą valandą mane neša ten, kur tik noriu“ – pasakojo A.Daukšas.

Jis, kaip ir daugelis vaikų vaikystėje, svajojo skraidyti. Ir nenurimo tol, kol jo svajonė neišsipildė. Būdamas paauglys, A.Daukšas nepraleisdavo nė vienos televizijos laidos apie netradicines sporto šakas. Šios laidos buvo pirmasis žvainiškio žinių šaltinis – kai 13 metų jam pirmą kartą pasiūlė paskraidyti parasparniu, teorines žinias beliko pritaikyti praktiškai.

„Rimtai skraidyti pradėjau prieš septynerius metus. Ko tik neprisigalvodavau – propelerį ir prie rogių buvau pritaisęs, ir prie dviračio. Žiemą labai smagu nuo kalno su vėjeliu prašvilpti. Tačiau vis norėjosi pakilti nuo žemės. Taip atsirado parasparnis – iš pirktinių detalių susikonstravau sau patogų. Parasparnis geras tuo, kad jo, kaip sklandytuvo, nereikia užtempti. Parasparnį užsidedi ant pečių ir bėgi, kol sparnus pagauna vėjas ir pakelia kvapą užgniaužiančiam skrydžiui“, - kalbėjo A.Daukšas.

Jo surinktas parasparnis sveria 22 kilogramus ir gali pakelti iki 75 kilogramų sveriantį žmogų. Penkiolikos arklio jėgų variklio varomas parasparnis išvysto iki 50 kilometrų per valandą greitį ir nekelia beveik jokio pavojaus.

„Nėra tekę nukristi – parasparnis sklendžia tarsi parašiutas ir ant žemės nusileidi lengvai, be smūgio. Tik kartą teko leistis ekstremaliai – į Kretingos rūką. O šiaip nusileisti nėra sudėtinga, nes visos apylinkės pažįstamos, be to, naudoju navigaciją“, - sakė A.Daukšas.

Jis su parasparniu nuskrenda iki Darbėnų, Kretingos. Kartą atvykusiam draugui, kuris taip pat turi parasparnį, žvainiškis ekskursiją vedė iš oro. Pasak A.Daukšos, parasparnis – labai patogi transporto priemonė: užsimanei apžiūrėti kokį nors kraštą iš paukščio skrydžio, įsimetei parasparnį į mašiną, nuvažiavai, pasileidai su juo ristele ir jau kybai.

„Kiekvienas turi savo pomėgių – vieni važinėjasi dviračiu, kiti – motoroleriu. Aš renkuosi parasparnį. Iš aukštai pasaulį pamatai visai kitokį ir kitaip. Pakilęs į orą mėgstu fotografuoti, įamžinti įspūdžius. Kartą skrisdamas pamačiau 14 stirnų bandą. Prisiartinau prie jų ir sklęsdamas ore ėjau su jomis lenktynių. Tai – nepakartojama“, - kalbėjo A.Daukšas.

Jis įsitikinęs, kad siekiant kuo didesnių įspūdžių, skrydžiui svarbiausia yra pasirinkti tinkamą greitį ir aukštį. Didžiausią greitį renkasi siekiantys ekstremalių pojūčių. Norint stebėti aplinką, reikia kiek mažesnio greičio, tačiau ne per lėto – tada atrodo, kad tiesiog kybai vietoje ir aplinkui niekas nesikeičia.

Parasparniams leidžiama pakilti iki 200 metrų aukščio – pakilę aukščiau parasparniai jau trukdytų lėktuvams.

„Pakilti per aukštai neįdomu ne tik dėl pavojaus. Jei esi labai toli nuo žemės, atrodo, kad sėdi prie stalo ir žiūri į žemėlapį. Taip neįdomu. Kai sklendi žemiau, gali pakibti virš medžio ir jį apžiūrėti, sklęsti aplink pasirinktą objektą. Ypač įdomu skraidyti žiemą, kai visa gamta sukaustyta speigo. Kartą teko sklandyti, kai oras stingo nuo 25 laipsnių šalčio. Spėjau padaryti vos kelias nuotraukas – užšalo ne tik pirštai, bet ir fotoaparatas. Net ir vasarą ore per ilgai neužsibūsi – gali pasklandyti dvi valandas daugiausiai, po to pasijauti pavargęs. Tačiau kai tik po darbo turiu laisvo laiko, deduosi propelerį ant pečių ir kylu į orą – kaip sakau, išmaunu į trasą, aplinkui tiek visko yra pamatyti“, - sakė A.Daukšas.

Vyras pasakojo besidomintis viskuo, kas susiję su propeleriais. Pasikinkęs vėją sau lyg dviratį, prieš keletą metų A.Daukšas sugalvojo, kad reikėtų vėją dar ir įdarbinti. Taip jo sodyboje atsirado nedidelė vėjo jėgainė, kurios pagaminamos elektros užtenka visam namui apšviesti.

„Kai pradėjau dirbti, susitaupiau pinigų specialiam jėgainės sparnui. Visa kita pritaikiau iš to, ką žmonės paprastai išmeta į šiukšlyną. Vėjo jėgainė sukonstruota iš nenaudojamo automobilio generatoriaus, o elektros skydinė įrengta neveikiančiame šaldytuve. Stengiuosi naudingai panaudoti daiktus, nors jie jau lyg ir savo atitarnavę. Iš to, ką žmonės linkę išmesti, aš ką nors sulipdau, sugalvoju“, - pasakojo A.Daukšas.

Suvaldęs vėją jis nusprendė išnaudoti ir saulės energiją. Vyras šalia pirties įsirengė saulės kolektorių. Pagamino jį kiek per storą ir šis nesurenka energijos tiek, kiek galėtų. Tačiau vandenį nusiprausti ar išsimaudyti pašildo pakankamai.

„Vasarą saulės kolektorius vandenį pašildo iki 30 laipsnių– vakare tokiu vandeniu labai malonu praustis. Paties sukonstruoti įrenginiai, nors ir paprasti, labai praverčia. Pavyzdžiui žiemą, kai visame kaime tris dienas nebuvo elektros, mes ją turėjome. Vėjo jėgainė buvo pagaminusi pakankamai energijos, kad galėtume apsišviesti namus. Ši vėjo jėgainė galbūt net leistų žiūrėti televizorių, tačiau kol kas jos energiją naudoju tik elektros lemputėms“, - sakė A.Daukšas.

3-4 m/s - toks vėjo greitis yra tinkamiausias sklęsti parasparniu. Žiemą ramių dienų daugiau, vasarą sklandytojus neretai nuo pamėgto malonumo sulaiko dėl per didelio vėjo susidarančios turbulencijos.

• Rašyti komentarą (8)