|
|
|
Kai pasiilgstama ramybės, plaukiančios iš augalų
„Domėtis vaistažolėmis dabar tapo ypač madinga, nes žmonėms jau atsibodo chemija: jie išsiilgo ramybės, plaukiančios iš augalų, bet nežino, kaip atrodo vienas ar kitas gydomasis augalas, kad patys jais galėtų pasirūpinti iš laukų ir pievų“, - teigė Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vaistinių ir prieskoninių augalų kuratorė Liuda Razmuvienė.
Saulės energija - ligi Joninių L.Razmuvienė įsitikinusi, jog vaistažolių gydomąja galia visų pirma turi patikėti pats žmogus. Jokia žolė nepadarys stebuklų, jeigu žmogus nesistengs padėti pats sau. „Aš esu biologė, ne mokslininkė ir ne šamanė, - sakė L.Razmuvienė. - Todėl neturiu teisės kalbėti žmonėms apie tai, kas daro stebuklus, kokia žolė tinka vienam ar kitam, ir kuo jis turėtų gydytis. Rodydama žmonėms Botanikos sodo vaistinius ir prieskoninius augalus, kurių yra apie 400 rūšių, aš pasiremiu Kauno botanikos sodo vaistažolių skyriaus vedėjos profesorės Onutės Ragažinskienės patarimais bei moksliniais tyrimais, dalyvauju jos vedamuose seminaruose, konferencijose“. Anot jos, Botanikos sodo kolekcijos paskirtis yra pažintinė ir edukacinė, todėl jai labai norisi paskatinti žmones domėtis ne svetimų kraštų vaistiniais augalais bei prieskoniais, bet priminti, kuo gydėsi mūsų protėviai, ir atgaivinti senovės liaudies žolių rinkimo tradicijas. L.Razmuvienės prižiūrimoje kolekcijoje tiesiog karaliauja gerai žinomos laukų ir senoviškų darželių žolės, kurių gydomąsias savybes esame primiršę. Visus pievų ir laukų vaistinius lapinius augalus, anot biologės, reikia suskubti suskinti ligi Joninių. Kone visi jie sužydi ligi saulės atogrąžos, sukaupia daugiausiai saulės bei žemės energijos ir džiūva jos neišgarindamos. Vėlesni augalai kaupia šią energiją sėklų brandai ir jų energija nebėra tokia stipri. Tačiau per anksti skinti vaistažoles taip pat nėra gerai, nes jie dar nėra pakankamai prisigėrę saulės ir pasisavinę žemės syvų. Augalų šaknis galima kasti ligi rugpjūčio. Odė mėtai ir melisai Labiausiai mėgstamos mūsų krašte nuo seno yra mėtų ir melisų arbatos. L.Razmuvienė jas pataria gerti grynas arba sumaišytas ne daugiau, kaip su dviem žolėmis, tarkim, mėtą su melisa ar čiobreliu. „Taip darė mūsų protėviai. Jie neturėjo įmantrių žolių, kokių mišiniai dabar parduodami prekybos centruose. Tačiau aš jokiu būdu nenuneigiu garsiųjų Lietuvos žolininkų receptų, - jie tiesiog gerai žino, ką su kuo maišyti ir kas su kuo dera. Pačiam to daryti tikrai nereikėtų, nes augalai turi stiprių savybių, kurių sąveika gali sukelti nepageidaujamą poveikį sveikatai“, - aprodydama 17 rūšių mėtų kolekciją, kurioje – pipirmėtė, meksikietiškoji, kalninė, itališkoji, garbanotoji ir kt. - teigė biologė. Mėta ir melisa ramina ir atpalaiduoja. Tačiau tam reikia nusiteikti: jeigu arbatą gersi irzlus ar susinervinęs – efekto nebus. Reikėtų susikurti ir savo ritualą: susirasti mėgstamą vietą, užsidegti žvakę, pasiklausyti muzikos, ir stabtelti savo gyvenimo tempe. Ne veltui per arbatos gėrimo ceremoniją aukščiausio lygio ramybės ir atsipalaidavimo pasiekia Rytų kraštų žmonės. Žolių arbatą, kaip gydomąją priemonę, reikėtų gerti ne ilgiau kaip savaitę. Čiobrelis – saulės ir smėlio vaikas, sugeriantis visą jų dovanojamą energiją, todėl yra nepakartojama arbatžolė ir vaistas nuo peršalimo. Sena mūsų krašto žolė – sukatžolė - reguliuoja apatinį kraujospūdį, šantra gydo ginekologines ligas ir dėl savito skonio naudojama likerių gamyboje. Radinys Motiejaus Valančiaus knygose Senovinis augalas - vaistinė balzamėta - nėra išvaizdus, tačiau ypač įdomus tuo, jog tai - vienintelis augalas, kurio sudžiūvę lapai buvo aptikti tarp vyskupo Motiejaus Valančiaus knygų. Šis augalas turi gaivinančių savybių, šalinančių silpnumą, alpulį. Dėl aitraus kvapo taip pat buvo naudojamas kaip priemonė, sauganti knygas nuo kenkėjų. „Nepakartojama - ir katžolė, kuri nėra išvaizdi: ji sukaupia savyje nepetalaktiną – medžiagą, stimuliuojančią kačių hormonus ir sukeliančią joms euforinę būseną, kaip valerijonas, tačiau žmonės dažnai to nežino. Tačiau tai – ir puiki vaistažolė, mažinanti temperatūrą, nuimanti raumenų spazmus, gydanti šlapimtakius“, - pasakojo L.Razmuvienė. Mokslininkų ištyrinėta ir įrodyta, kad ežiuolė stiprina imunitetą, todėl žmonės ją jau veisia savo darželiuose. Kapinėse pamėgta veja - žolinė žiemė - kaupia vinkaminą – medžiagą, plečiančią kraujagysles, todėl ji įeina į kavintono sudėtį. Netgi patvoriuose augantis kietis turi gydomųjų savybių: valo odą ir labai tinka pirčių vantose. Liepsnojantis Mozės krūmas Aprodydama retų vaistinių augalų kolekciją, L.Razmuvienė išskyrė širdiškąją maklėją, kurios žiedai primena masyvią geltoną žvakę, o pats augalas išstypsta iki 2 m. Iš jos šaknų išskirtas ekstraktas yra naudojamas širdies vaistų gamyboje, o taip pat maisto pramonėje. Iš juodojo čemerio gaminamas vaistas liaudišku pavadinimu čemeryčios, vartojamas prieš glindas, utėles, blusas. Žydėjimo metu čemerys išmeta itin gražų juodą žiedą, skleidžiantį šlykštų dvoką, kurio baidosi netgi musės. Prie vaistažolių priskiriamas netgi blyškusis mėlynasis ir gelsvasis vilkdalgis. Jo šaknys veikia raminančiai, tačiau yra labai nuodingos, todėl tinka naudoti tik voniai. Lauravyšnės nuoviras aktyvina žarnyno veiklą, o amerikinė efedra įeina į stimuliuojančio vaisto – efedrino –sudėtį. Plaštaką primenantis plaštakinis rabarbaras reguliuoja žarnyno veiklą: jo šaknų nuoviras vartojamas esant tiek kietiems, tiek skystiems viduriams. Itin retas ir nuodingas yra rūtinių šeimos augalas - baltasis diktonas arba Mozės krūmas. „Jis - pilnas ugninės energijos, kuri degina kūną. Yra manoma, kad dykumose nuo kaitros augalas savaime užsidega. Tai – tas pats liepsnojantis Mozės krūmas“, - kalbėjo biblijinę įdomybę aprodydama biologė. Prieskonių auginimas daržuose, o ypač balkonuose, anot L.Razmuvienės, – tai mados, bet ir naudos reikalas. Žmonės dabar sodina Rytų kraštų prieskonius – rozmariną, baziliką, o ji rekomenduoja puikius lietuviškus jų pakaitalus – čiobrelį, raudonėlį, šalaviją, dašį, juozažolę, krapus, laiškinį česnaką.
|
|
