Žirgui, kaip ir žmogui, reikalingas bendravimas bei meilė

Klausgalvų kaimo gyventojas Liudas Augaitis savo senovinėje sodyboje pasitiko giedodamas Lietuvos himną ir keldamas trispalvę Vasario 16-ajai paminėti. Tautiškumas jo namuose gyvas tiesiogine šio žodžio prasme – arklidėse žvengia dešimtys žemaitukų, o į nuošalę nė per pėdą nesitraukia lietuvių skalikas. Salantų gimnazijoje tautinį ugdymą dėstantis mokytojas sako, kad viskas tarpusavyje yra susiję – todėl vaikai, atvykę pas jį mokytis žirgų kultūros, kartu mokosi ir tautiškumo.

Liudas Augaitis sako, kad žirgui būtinai reikia žmogaus.

„Aš be arklio jėgos, gražumo, greitumo, atsargumo, išmintingumo negalėčiau daryti to, ką dabar darau“, - teigia L.Augaitis.

Vaikus jis moko dar taip plačiai nežinomos ir kiek egzotiškai skambančios žirgų kultūros. Iš Salantų apylinkių į L.Augaičio sodybą atvykę vaikai čia mokosi ne tik jodinėti grynaveisliais žemaitukais – pažindami šio grakštaus gyvūno būdą, mąstyseną, jaunieji raiteliai pratinasi pažinti save bei atrasti savyje tikrą lietuvį.

„Turiu tikėjimą, kad galime gyventi civilizuotai – suprasti aukščiausius dalykus, dainuoti žemaitiškai, pažinti savo kultūrą. Mes visi tai labai gerai žinome, tačiau mūsų valstybės švietimo sistemoje viskas labai formalu, fasadiška. Mokyklose gerai mokoma, tačiau kur išmoktasis gyvenimas – kaip gyventi čia, savo šalyje, kaip mokėti būti. Niekas gyvenimo būdo nemoko, švietimo sistema – tik šablonas. O vaikai turi mokėti šokti, dainuoti, linksmintis, pažinti save“, - įsitikinęs prieš trejus Klausgalvuose, žmonos tėviškėje įsikūręs L.Augaitis.

Ilgus metus Vilniuje gyvenęs, iš Tauragės rajono kilęs vyras sakė visada turėjęs slaptą norą grįžti atgal į kaimą. Dideliame mieste sugebėjęs įkurti arklides, savo meilės šiems tauriems gyvūnams L.Augaitis grįžęs į kaimą tuo labiau nepamiršo. Arklidėse savo romiomis akimis žvelgia ne vienas veislinis žemaitukas, trakėnai – jais tiek žiemą, tiek vasarą L.Augaitis moko jodinėti.

Kiek akys užmato, Klausgalvų kaimo laukuose ganosi žemaitukai.

„Atėjau čia gyventi, kad užvesčiau tam tikrus dalykus – mums reikalingas atsinaujinimas. Nereikia bijoti keistis, perdaryti tai, kas įprasta. Tie, kurie yra šiek tiek gabesni, brandesni, turi užkišti skylę kultūros bei švietimo srityje. Kaip tai susiję su arkliais? Stebiu: nuo rugsėjo mokau vaikus jodinėti, bet kažkodėl nėra pažangos. Galvoju, kas čia ne taip. O juk gerai pamąsčius, nemačiau, kad vaikas žirgą apsikabintų, šukuotų, glostytų. Mokau meilės – tai ir yra žirgų kultūra“, - pasakojo L.Augaitis.

Pasak jo, mylėti žirgą, mokėti šio gyvūno kultūros, reiškia nebijoti arklį paglostyti, pakasyti, pasikalbėti su juo, išmokti uždėti kamanas.

„Esi prastas raitelis, jei nemoki mylėti arklio. Su juo reikia nuolat kalbėtis, bendrauti, skirti dėmesio. Šiuo laikotarpiu nekeista, kad vaikus meilės reikia mokyti. Juk dalies jų tėvai – užsienyje. Vaikams patiems meilės ir dėmesio trūksta, tad kaip jie gali mokėti ja dalintis su žirgais. Todėl mano tikslas – ne tik išmokyti jodinėti. Mano noras – kalbėtis su vaikais apie pilietiškumą, tautiškumą, kad jie suvoktų, iš kur jie ir kas jie tokie“, - kalbėjo neįprastą ugdymo formą pasirinkęs L.Augaitis.

Anot L.Augaičio, mokytis žirgų kultūros labai svarbu ir dėl to, kad gyvūną būtų lengviau suvaldyti. Jei eržilas būtų auginamas be arklių kultūros, vargu ar jį kas suvaldytų – sunku tokiu jodinėti, bandoje jis neveda, o, atvirkščiai, sukinėjasi aplink kumeles.

Iš arklidžių paleisti L.Augaičio žemaitukai kaip sutarę vienas paskui kitą pasileido į žiemišką savo ganyklą – kiek akys aprėpia jie gali laigyti po laukus, susirasti sniego properšose žolės ar užklysti į šieno prikrautą šėryklą. L.Augaitis sako, kad ir atšiauriausioje gamtoje žemaitukai nepražūva.

„Žemaitukai man – patys geriausi arkliai. Jie – be galo ištvermingi. Jei šėrykloje žiemą nebūtų šieno, žemaitukai išgyventų – gamtoje susirastų žolės, graužtų medžių šakas. Tai – mūsų šalies veislė, dėl kurios likimo dar nėra viskas prarasta. Visoje Lietuvoje yra apie 400 žemaitukų – dar ne tiek, kad galėtume atsipūsti ir jaustis saugūs, jog veislė išgelbėta. Kad žemaitukai būtų išsaugoti, jų turi būti bent tūkstantis“, - sakė L.Augaitis.

Nors žemaitukui, ištvermingam arkliui, tereikia atidaryti arklidės duris, ir jis susiras savo gėryklą ir šėryklą, jam labiausiai yra reikalingas žmogus.

„Žirgui žmogaus draugystė yra būtina. Jei arklio nemylėsi, jis kaip žirgas neaugs – ne fizine, bet vidine prasme. Mylimas žirgas moka skaityti žmogaus mintis – jam nereikia sakyti, kada joti, kada šuoliuoti ar sustoti. Tereikia žirgų kultūrą išmanančio žmogaus judesio, minties – ir arklys žino, ką jam daryti. Arklio niekada negalima mušti, skriausti – jam, kaip ir žmogui, reikia bendravimo ir meilės“, - kalbėjo L.Augaitis.

• Rašyti komentarą (30)