Kai pavargstama eiti vienu ir tuo pačiu keliu

Jau kelerius metus į savo kūrybines dirbtuves įsileidusi spalvingus vorus, kretingiškė tautodailininkė Rita Anužienė save apibūdina kaip kūrėją, kuriai norisi apimti viską ir kuo daugiau. „Manau, jog šiam bruožui atsirasti įtaką padarė pedagogikos mokslai, kurie taip pat apima nepaprastai daug – nuo meilės vaikui iki psichologijos ir net – filosofijos“, - įsitikinusi kūrėja, kurios vaizduotei ir rankoms paklūsta patys įvairiausi tekstilės „žanrai“.

Tautodailininkė Rita Anužienė vorus iš lino kuria bei vorantinklius jiems riša jau kelerius metus. „Laikas sugalvoti ką nors naujo, kas puoštų mūsų buitį, aplinką“, - teigė tautodailininkė.

Likimas taip susiklostė, kad svajojusi apie rūbų dizainerės specialybę, R.Anužienė vis tik baigė tekstilės mokslus anuometiniame Kauno Stepo Žuko technikume. Mokslus pritaikė ausdama gobelenus, rišdama kilimus, dirbama pagal specialybę liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ – ruošdama etaloninius gaminius.

„Visada – anksčiau ir dabar – patiko derinti formas ir spalvas. Toje pačioje įmonėje patiko dirbti koloriste, kai visiems tekstilės gaminiams reikėdavo sukurti spalvų derinius. Reikalavimai būdavo tokie, kad jokiu būdu nebuvo galima nukrypti nuo normos, o sukurtus spalvų derinius pagal tam tikrą tvarką dar ir tvirtindavo“, - prisiminė R.Anužienė.

Mielai grįžtų prie mezginių ir pedagogikos

Baigusiai pedagogikos mokslus, R.Anužienei kelerius metus teko dirbti ir mokytoja.

„Darbas patiko. Mielai ir dabar prie jo sugrįžčiau, bet aplinkybės klostosi kitaip. Be to, kiek patyriau, dirbti technologijų mokytoja nėra lengva – lėšų skiriama mažai, tad pats mokytojas turi nemažai investuoti, kad pamokos būtų kokybiškos, kad nuolat būtų galima pateikti naujovių“, - kalbėjo tautodailininkė.

Praėjęs kūrybinis etapas – mezginiai, kurių R.Anužienė taip pat neišsižada – ateis laikas, kai prie jų, sako kūrėja, tikrai kad sugrįšianti.

„Mezgiau unikalius ir masyvius daiktus – sukneles, paltus, skraistes, švarkus. Nieko nekopijavau – viskas buvo sugalvota mano pačios. Netgi siūlus dažydavau pati – išmokau parinkti natūralius dažus, žoles. Mano mezginiais puošėsi ne viena moteris – dar ir dabar gatvėje atskiriu savo darbą“, - pasakojo R.Anužienė.

Daug megzdavusi ir savo vaikams – dukrai Monikai bei sūnui Mindaugui, kurie, kaip ir vyras Petras, jau prikimba prie tautodailės darbų.

Voras iš vonios pakliuvo į kūrėjos „voratinklį“

„Besimokydama Klaipėdos universitete, dirbdama mokykloje pajutau, kad reiktų pradėti dirbti svarankiškai. Kūrybinės mintys atėjo per vieną fiziologijos paskaitą: jos tema asociavosi su siūlų raizginiu – nuo to viskas ir prasidėjo“, - apie darbo sau pradžią kalbėjo tautodailininkė.

R.Anužienės iš lino kuriami suvenyrai: angelai, dekoruoti buteliai, boružės, vorai.

Pradėjusi nuo erdvinių paveikslų iš natūralių medžiagų, R.Anužienė atrado... vorus, kuriuos daro ir voratinklius jiems audžia jau aštuonerius metus. „Namų vonioje gyveno voras. Jį – kuo natūralesnį – ir norėjau išgauti. Pirmieji mano vorai ir buvo tokie, kokie yra – juosvai pilkšvi, didesni ar mažesni. Bet žmonės, kuriems patiko mano sumanymas, vis sakydavo, kad reikia linksmesnių – spalvotų - vorų. Tokius juos ir kuriu“, - sakė pašnekovė.

Labiausiai, prisipažino, ji vargusi, kol išgavo voratinklio formą: tautodailininkė voratinklius ne nuneria, o suriša. Per bandymus tobulėjo ir voratinklio forma: kūrėja prisipažino, kad pirmieji voratinkliai išeidavę kreivoki.

Tautodailininkė patyrė, jog yra žmonių, kurie labai bijo vorų – tokie į jos dirbinius net nežiūri.

„Tad į kompaniją vorams padarau boružių, žiogų, musių, šikšnosparnių, bičių, pelėdų. Mano visi darbai yra skirti poilsio vietoms – sodo nameliams, pavėsinėms, pirčių prieangiams - papuošti, vorus labai mėgsta jaunimas, lietuviai vorus – kaip laimės simbolį – veža lauktuvių į užsienį“, - savo gaminių paskirtį apibūdino R.Anužienė.

Jos planuose – sugalvoti naują idėją, kurioje derėtų grožis ir praktiškumas. Tautodailininkė prisipažino esanti taip išauklėta, kad aplinkoje turi viskas derėti, kad buitis turi būti graži – to ją, besimokant Plungėje vidurinėje mokykloje, išmokė mokytoja Janina Uginčienė.

„Jaučiu, kad vorus ir kitus gyvius turėsiu palikti. Kai pavargstu eiti vienu ir tuo pačiu keliu, būtinai sugalvoju ką nors naujo“, - sakė R.Anužienė, patvirtinusi, jog kūrybinių idėjų niekada nepritrūkstanti: vaizduotė pasako, ką galima padaryti, o įgimtas kruopštumas ir darbštumas padeda realizuoti sumanymus.

• Rašyti komentarą (1)