|
|
|
Pryšmontų giminės kaimas išvengė liūdno likimo
Pryšmančiai - viena seniausių gyvenviečių ne tik Kretingos rajone, bet ir pajūryje, ji senesnė ir už pačią Kretingą: mūsų protėviai kuršiai čia kūrėsi II – V amžiuje. Vietovėse vyravo Pryšmontų giminė, nuo kurios pavardės ir kilęs kaimo pavadinimas. Kaimas įsikūręs pietvakarinėje rajono pusėje, 2 km nuo Kretingos, tarp senojo ir naujojo Palanga – Šiauliai plentų. Per reformas išvengę liūdno daugelio Lietuvos kaimų likimo, Pryšmančiai šiandien yra itin pamėgti naujakurių. Kaimo „širdis“ - krautuvėlė Šiandien Pryšmančiuose gyvena per 300 žmonių. Nors kaime nėra mokyklos, kultūros centro, bendruomenės namų, nei - pačios bendruomenės, pryšmantiškių gyvenimas koncentruojasi apie vienintelį prekybos kioską. Iš ant jo sienos pakabintos skelbimų lentos jie susižiną visas kaimo naujienas. Dabar skelbime raginama surinkti iš kiekvienos sodybos po 15 Lt ir vieningai numeruoti viso kaimo namus.
Šios krautuvėlės savininkė Emilija Mikutienė suspėja aptarnauti pirkėjus ir parbėgti į greta esančius savo namus, kur ji slaugo 93-jų sergančią motiną. Krautuvėlę trumpam ji patiki savo vyrui Augustinui, bet dažnai, sakė, kol nėra pirkėjų ir pati sukiojasi po daržą, paliekanti vien virvele užrištas kiosko duris. „Mūsų kaimas – ramus, nėra vagių. Juk matot patys, kartais paliekam krautuvę nė nerakintą, - tikino E.Mikutienė - Įsivedžiau tvarką, pijokėlius „išūčijau“: išgėrei lauke alų – ir padėk butelį į dėžę, o ne mėtyk patvoriais“. Kioske ji prekiaujanti tik negendančiais produktais, dabar žmonės ypač perka ledus, alų ir gaiviuosius gėrimus. E. ir A. Mikutos Pryšmančiuose apsigyvenę prieš 35 metus. „Tada aplinkui nieko nebuvo, tik – seni pavieniai namai ir laukų platybės. Tarybinis ūkis laukus apsodindavo bulvėmis, cukinijomis, burokais, kopūstais. Šiltnamiuose vešėjo agurkai. Žmonės pradėjo statytis, pamažu įsikūrė pagrindinė gyvenvietė“, - prisiminė sutuoktiniai. Pryšmantiškiai savo kaime šiandien nestokojantys nieko: prieš dvejus metus įvestas vandentiekis ir kanalizacija, gatvė apšviesta. Triskart per dieną kursuojąs autobusas, tad stambiau apsipirkti jie važiuoją į Kretingą ar Palangą, o vaikai dažniausiai lanką artimiausią Vydmantų vidurinę mokyklą. Tarp dvaro griuvėsių - laužynas Tarp buvusio Tiškevičių dvaro pastatų, kuriuose sovietmečiu įkurdintos ūkio kiaulidės, buvo įspraustas ir angaras - šieno saugykla. Per privatizaciją kiaulidės buvo išdalintos pajininkams o neprižiūrint jų, išnešiotos plytos, nudraskytos netgi gegnės. Šiandien riogsantys dvaro griuvėsiai atrodo netgi grėsmingai.
O šieno saugyklų angare jau dešimtmetį veikia Rolando Bružo transporto priemonių demontavimo aikštelė, liaudiškai laužynu vadinama. „Žmonės pas mus atveža nusenusius automobilius, juos superkame ir išparduodame dalimis, o kenksmingas medžiagas atiduodame utilizuoti perdirbėjams“, - savo verslą apibūdino R.Bružas. Kitapus laužyno ir senojo kelio Kretinga–Vydmantai telkiasi naujakurių kvartalas, kur dažnas šeimininkas savo sodybas įsirengia pagal Vakarų ar skandinaviškų šalių sodybų modelius. Čia apsigyveno ir buvusio klaipėdiečio R.Bružo šeima. „Jaunystėje gyvenau prie uosto, kur siautėjo banditizmas. Nenorėjau, kad mano vaikai matytų tokį gyvenimą, todėl ir išsikėliau į kaimą. Mums čia – labai gera ir ramu“, - teigė pašnekovas. Ūkininkai įsigijo limuzinų
Kaimo pakraštyje, ties Klaipėdos rajono riba, jau 20 metų ūkininkauja Petrauskų šeimyna: Liuda ir Adolfas bei jų sūnus Vytautas. Jie patys apdirba laukus, augina grūdus ir daržoves, veisia galvijus. „Vyras labiau užsiima prekyba ir bankais, o sūnus – laukais ir technika“, - juokėsi L.Petrauskienė.
Savos žemės jie turi 25 ha, ir dar nuomojasi apie 200 ha. „Patikėkit, tiek kažkada apdirbdavome 20, tiek dabar – 200 hektarų: pelnas kone toks pat. Stipriai pakilo trąšų, kuro, technikos kainos ir nuvertėjo litas. Dabar daugiausia sėjame grūdinių kultūrų. Daržovių – bulvių, morkų, burokėlių - sumažinome ligi 5 ha. Auginti daržoves yra labai pelninga, bet jos reikalauja daug rankų darbo, o visi darbininkai išsibėgioję po užsienius. Ne tik bulves, bet ir burokėlius įsigudrinome nuimti kombainu“, - pasakojo ponia Liuda. Ji sakė, pagal vyro vertinimą, šiemet jiems nesą gero grūdų derliaus metai, tačiau menką derlių kompensuos pakilusi grūdų kaina. Petrauskų šeima šiemet stipriai sumažino galvijų skaičių: ligi šiol jų turėjo apie 30 - 12 melžiamų karvių bei jų prieauglio, dabar bepasiliko 5 melžiamas karves. „Už litrą pieno bemoka vos po 50 ct, argi beapsimoka laikyti gyvulį dėl pieno? Todėl ir susimažinome bandą, persiorientavome į mėsinių galvijų auginimą: nusipirkome 5 limuzinų veislės telyčias ir bulių“, - savo ūkio naujienas dėstė L. Petrauskienė. Pati ji atviravo esanti „šišioniškė“ – kilusi iš Prūsijos, „prie karvių gimusi, augusi“, mat, jos mama buvusi melžėja. Pryšmančiai – jos vyro Adolfo tėviškė, sovietmečiu jis dirbęs ūkyje vairuotoju. Netektimis paženklintas gyvenimas Pryšmantiškės Onos Gliožerienės namai dar neseniai glaudė kelias vienos šeimos kartas: ir dabar kartu su ja gyvena sūnus Romualdas, jos anūkai, o prieš porą metų ji atsisveikino su tėvu Juozu Knieža, sulaukusiu kone 101 metų. Moteris pasiguodė, jog pastarieji metai jai atnešą vien artimų žmonių netektis: prieš mėnesį ji palaidojo brolį, dar anksčiau – motiną ir kitą brolį. Pati ji kilusi iš 10 vaikų būrio: užaugo tik 6–iese, dabar beliko trise. Skaudžiausia Onai – sūnaus Alvydo netektis prieš 5 metus. „Jis buvo karininkas, dirbo ir gyveno Rukloje. Vieną vakarą jį užpuolė chuliganai ir mirtinai sumušė. Po komos sūnus nebeatsigavo“, - sunkiai ašaras tramdė moteris. O.Gliožerienė - žaislų fabriko senbuvė, ten dirbo 36 metus. „Dirbau visokius darbus: gręžėja, apskaitininke, pakuotoja. Nors po Nepriklausomybės buvo sunkus metas – po kelis mėnesius pinigų nemokėjo – bet neišbėgau, kaip kiti, į Palangą“, - sakė ji.
Ona – ir Pryšmančių kaimo senbuvė: „Ramus mūsų kaimas: nei čia kas barasi, nei užkliudinėja kits kitą, nei po teismus tamposi. Nebūna čia nė didelių vagysčių: anądien pavogė iš nerakinamos statybvietės maišyklę ir įrankius – ši žinia apskriejo visą kaimą, žmonės svarsto, kas galėjo pasigviešti svetimą. Gal kokie atvykėliai, galvojam“, - samprotavo 67-erių O.Gliožerienė. Veši krapai ir salotos Sutuoktiniai Bronislava bei Steponas Tamošauskai – taip pat vieni pirmųjų Pryšmančių gyventojų. Abudu buvo našliai, antrąja santuoka nusprendę sutvirtinti tarpusavio ryšį. Abudu ilgai dirbę Žvėrininkystės ūkyje, šiandien – pensininkai. Praeivio akį iš tolo patraukia skoningai sutvarkyta jų sodyba ir žalumynų – krapų, salotų, petražolių – ežios už tvarto. Tai – Stanislovo ūkis. „Surišu ryšulėliais ir vežu pardavėjams į Palangą. Taip prisiduriu litą, kitą prie pensijos. O gėlės yra žmonos rūpestis. Ji turi skonį ir išmanymą, vasaromis ją kviečia prižiūrėti aplinką Virkštininkų dvaro šeimininkai“, - atviravo 77–erių S.Tamošauskas. Už žmoną jis vyresnis 10 metų, bet sveikata lenkiąs ne vieną ir jaunesnį vyrą. „30 metų nebuvau „prie daktarų“, niekas neskaudėjo. Susirgau, pakilo temperatūra: žmona su marčia „dėl niekų“ ir nutempė pas daktarą, - neturėjau nė užvestos kortelės“, - neslėpė vyras.
Faktai
Pryšmančių kapinynuose, vadinamuose Švedkapiais ir Varnų pušynėliu, buvo surasta 15 tūkst. II – V ir VII – VIII amžių radinių bei įkapių. Jie saugomi Sankt Peterburgo Ermitaže, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune bei Kretingos muziejuje. Pirmą kartą Pryšmančiai istoriniuose šaltiniuose paminėti 1566 m. XIX a. pradžioje grafai Zubovai įkūrė Pryšmančių dvarą, prie Tenžės užsodino ir šiandien tebeošiantį Pryšmančių mišką. 1926 m. dvaro žemės buvo išdalintos savanoriams, o dvaro centrą valstybė išnuomojo grafui Aleksandrui Tiškevičiui, kuris čia 1940 m. persikėlė gyventi su sūnumi, Lietuvos kariuomenės kūrėju Kazimieru bei dukterimi Imakulata. 1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, kaime veikė Pasienio policijos Pryšmančių sargyba: sieną saugojo 12 policininkų. Po karo Pryšmančiai tapo Kretingos tarybinio ūkio, o vėliau - Vydmantų agroprekybinio ūkio gyvenviete.
|
|
