|
|
|
Pajūrio miškų grožį atvėrė žmonėms
„Žmonės nustemba sužinoję, kad mūsų miškuose jie gali stovyklauti nemokamai, ir guodžiasi, kad daug gražių Lietuvos vietų jau yra privatizuotos. Atvykėliai miško poilsiavietėse su palapinėmis praleidžia net keletą savaičių“,- pasakojo Šventosios girininkijos girininkas Irmundas Budrikas. Jis tęsia savo pirmtako – ilgamečio girininko Rimanto Kviklio – tradiciją: žmonėms suteikti galimybę pajusti natūralų miškų grožį, kurį pavyko išsaugoti nuo privatizavimo buldozerio.
Šventosios girininkija, išsidriekusi palei pajūrio zoną ir besiribojanti iš vienos pusės su Latvija, iš kitos – su Palangos girininkija, apima 3 tūkst. ha plotą. Beveik pusė girininkijos valstybinių miškų, kurie užima 2 tūkst. 300 ha, yra skirta rekreacijai. Išmoningai sutvarkė poilsiavietes
„Žmones galime vaikyti kaip uodus, rašyti jiems baudas už pažeidimus, bet iš to nebus naudos nei žmogui, nei miškininkui. O kai sudarai sąlygas poilsiui, žmonės miškininkams dar ir ačiū pasako“,- kalbėjo R.Kviklys, kurio rūpesčiu Šventosios girininkijos miškuose buvo įrengtos malonios atokvėpio vietos, atrakcijos vaikams ir suaugusiesiems, buvo parengti maršrutai vaizdingomis vietomis. Bene populiariausi maršrutai įrengti Šventosios miškuose: „Takas dideliems ir mažiems”, „Miško takas”, „Ežio takas“ ir „Ežiuko takelis“.
Takai, kuriais žmonės keliauja pėsčiomis, paženklinti lentelėmis su užrašais, kuriuose - enciklopedinės žinios apie mišką, jo augmeniją ir gyvūniją, mįslės, patarlės. „Jeigu šiukšles paliekate tam, kad kitą kartą rastumėte savo paženklintą vietą – nesivarginkite. Ateityje galėsite apsistoti ir svetimame šiukšlyne“,- tokie šmaikštūs užrašai vietoj nusibodusių reikalavimų ir grasinimų baudomis miško svečius perspėja elgtis kultūringai.
Labiausiai žmonių lankomose miškų vietose Šventosios miškininkai ne tik įrengia poilsiavietes su pastogėmis, suolais, bet ir paskiria vietą laužavietei, patys atveža šakų laužui, kad atvykėliai nedraskytų medžių. Įrengė taką paraplegikams „Visą laiką paplūdimį ir kopas tvarkė miškininkai. Kopų tvirtinimas, želdinimas yra procesas, o ne baigtinis darbas, todėl jam reikia nuolatinių, o ne „proginių“ lėšų. Matyt dėl to, kad per daug lindome į akis, prašydami lėšų, prieš šešerius-septynerius metus ir buvome nušalinti nuo kopų tvarkymo. Tik epizodiškai imantis kopų tvarkymo darbų, jos nebus tinkamai sutvirtintos. Ir kai vieną dieną po škvalo jūra plūstelės į Palangos J.Basanavičiaus gatvę, tada žmonės susiims už galvų“, - liūdnai prognozavo R.Kviklys.
Šventosios miškininkams buvo paliktas prižiūrėti tik nedidelis 1 ha ploto pajūrio ruožas – paraplegikų serpantininis takas, įrengtas Monciškėse. Tai – vienintelis paplūdimys visose Baltijos šalyse, kuris pritaikytas žmonėms, sėdintiems vežimėliuose – kad ir jie, galbūt pirmą kartą gyvenime, galėtų pasidžiaugti auksiniu smėliu ir jūros bangomis. Neįgalieji miškininkus konsultavo, kaip ir kur nutiesti takelius, kad jie būtų patogūs važiuoti vežimėliu. Kai šią vaizdingą pajūrio vietą pamėgo daugiau žmonių, neįgaliesiems nuošalesnėse vietose buvo įrengtos jaukios deginimosi aikštelės – kad jiems nereiktų varžytis svetimų akių. „Šiandien esi stiprus, tvirtas žmogus, o kitą dieną – prikaustytas prie vežimėlio. Žmogus išgyvena didelį stresą, jam nejauku, kai kiti mato jo bejėgiškumą. Todėl neįgaliesiems įrengėme taką, kur jie mokosi vaikščioti,- pasakojo R.Kviklys. Ir pridūrė. - Stovyklą paraplegikams įkūrėme partizanišku būdu. Per savaitgalį buldozeris išstūmė taką, o kopas apipynėme žabais, šakomis. Darbai vyko greitai, nes ją jau buvo nusižiūrėję vadinamieji naujieji lietuviai“. Pajūrio miškai – žemgrobių taikinys „Mes pirmieji pasaulyje suradome būdą, kaip nekilnojamąjį turtą padaryti kilnojamuoju,- liūdnai konstatavo R.Kviklys, kuriam ne kartą teko kovoti išsaugant mišką nuo privatizavimo buldozerio. – Vagnoriaus laikais vienu plunksnos brūkštelėjimu prasidėjo niekuo nepagrįstos miško dalybos. Kol joms pavyko užkirsti kelią, per mažiau negu metus buvo išdalinta beveik 700 ha Šventosios girininkijos miško. O vietiniai žmonės tegavo 9,5 ha miško, nors jis jiems iš tikrųjų priklausė. Šiandien apie tai niekas nenori kalbėti, tačiau visa tai vyko“. Dar kita miškų parceliavimo banga į Šventosios pajūrio miškus buvo atsiritusi beveik prieš dešimtmetį, kai buvo pasirengta išdalinti beveik 4 km ilgio ruožą. R.Kviklys iki šiol dėkingas žaliesiems, kurie padėjo išgelbėti šios zonos miškus. „Seniau didelius šulus bausdavome, o dabar prie jų ir prieiti nebegalime“,- sakė R.Kviklys. Su gamta reikia elgtis pagarbiai Pajūrio pušys yra tik vizitinė Šventosios girininkijos kortelė – nuo lankomų vietų, pagrindinių kelių labiau nutolusiuose drėgnuose miškuose vyrauja eglės. Spygliuočiai, kurie sudaro 70 proc. visų miško medžių, ir yra pagrindinė mediena, kurią girininkija paruošia gamybai. Šiemet planuose jos numatyta paruošti 4 tūkst. 700 kietmetrių.
„Plynus kirtimus pradėjome tik apie 1993 metus. O iki tol atlikdavome tik sanitarinius kirtimus. Tačiau ir dabar atsodiname daugiau negu iškertame: kasmet - papildomai 3 ha pievos“,- pasakojo I.Budrikas. Menininko akies miškininkams prireikia atliekant landšaftinius kraštovaizdžio kirtimus. „Kartais sustingsti ir nežinai, ką daryti, ką palikti. Juk galima padaryti angliško stiliaus parką, tačiau tai būtų nuobodu. Tereikia atverti mišką, kad žmogus išvystų jo grožį, tačiau negalima leisti, kad būtų justi žmogaus ranka,- kalbėjo R.Kviklys. – Gamtoje reikia elgtis pagarbiai, taip, kaip svetimame kieme negali perstumdinėti baldų. Dabar literatūroje galima aptikti naują terminą „homo sapiens sapiens“, kuris verčiamas „modernus žmogus“. Tačiau gali tų „sapiens“ kiek nori prisirašyti, vis tiek prieš gamtą esi tik menkas vabalas.“ Džiaugiasi gavęs gerą „palikimą“
R.Kviklys džiaugiasi girininkijos vairą prieš dvejus metus perdavęs į patikimas rankas – Laukžemės kaime gimęs ir augęs 41-erių I.Budrikas šiuos miškus pažįsta nuo vaikystės, o meilę gamtai paveldėjo iš savo tėvo eigulio. Nuo 1993 metų Šventosios girininkijoje dirbantis I.Budrikas dar ir šiandien, kaip įpratęs, dėl miško darbų pasitaria su R.Kvikliu, kuris yra pripažintas miškininkas mūsų šalyje. „Gavau gerą palikimą iš girininko“,- apie R.Kviklį, kuris Šventosios girininkijos miškams atidavė 50 metų, kalbėjo I.Budrikas. Tačiau vienas jauniausių Kretingos miškų urėdijos girininkų iš R.Kviklio perėmė ne tik žinias ir darbus miškuose, bet ir gražią istoriją turintį girininkijos pastatą. Šiame 1827 metais Kalgraužių kaime suręstame pastate buvo įkurta Palangos grafo Tiškevičiaus medžioklės plotų prižiūrėtojo būstinė. „Nėra nė vienos geležinės vinies. Vien tik ąžuolinės“,- rodydamas į girininkijos pastato pastogę pasakojo R.Kviklys. Šis pastatas girininkijos istoriją skaičiuoja nuo 1913 metų, kai grafas Tiškevičius 30 tūkst. dešimtinių, kurios dabar sudarytų apie 35 tūkst. ha, miško padovanojo Nikolajui II. Tuomet čia įsikūrė iš Peterburgo atvykęs girininkas Nelidov.
Faktai
Didžiausi Šventosios girininkijos miškai: Kalgraužių eiguva, apimanti 800 ha, ir Laukžemės eiguva, kurios plotas – apie 600 ha. Per Šventosios miškus buvo nutiesta geležinkelio linija, kuria prieš II pasaulinį karą kroviniai buvo gabenami į Šventosios uostą. Čia driekėsi ir traukinių, vadinamų siaurukais, bėgiai. Dabar jų vietose – keliai. Šventosios miškai buvo mėgstami Palangos grafo Tiškevičiaus medžioklės plotai. Čia tuometinė aukštuomenė medžiodavo šernus, briedžius, stirnas, kitus smulkesnius žvėris. Ypač gausu buvo tetervinų, kurie dabar beveik išnykę.
|
|
