Žaibo nukirstą šimtametį ąžuolą pavertė baubliu

Į karteniškio Viktoro Mačernio sodybą nuo vakar dienos vis užsuka smalsuolių: 66-erių vyras ką tik pabaigė didžiausią savo vasaros darbą – iš du kartus žaibo kirsto giminės ąžuolo karteniškis pagamino baublį. Vyras teigė, kad baublių Kretingos rajone, o ir visoje Žemaitijoje, yra labai nedaug – juk norint pasigaminti tokią medžio trobelę, tinkamo ąžuolo reikia laukti kelis šimtus metų.

Žemių, kur stovėjo ąžuolas, paveldėtojas ir baublio autorius Viktoras Mačernis sako, kad savo kūrinį mielai aprodys visiems smalsuoliams. Vyras svajoja, kad susėdę baublyje galės jaukiai šnekučiuotis su kaimynais.

Ir V.Mačernio sodyboje baublys dabar nestovėtų, jei ne rūsčios gamtos išdaigos: žaibo degintas prieš pusšimtį metų, antrą kartą pernai vasarą perkūno paliestas ąžuolas skilo perpus.

„Negalėjau nutrenkto ąžuolo tiesiog supjauti į malkas. Jis augo mano tėvo Jono, puikaus kalvio, bei senelio žemėse. Ąžuolą karteniškiai nuo seno vadindavo ir tebevadina Mačernių gandrine – ant medžio šakų daugelį metų perėdavo gandrai. Žmonės kalba, o ir aš pats taip manau, kad Mačernių gandrinės ąžuolui, augusiam ant Mačernių kalvos, - mažiausiai aštuoni šimtai metų. Jis senesnis net ir už pačią Karteną. Juk tik šimto metų sulaukęs ąžuolas nebūtų šešių su puse metro storio“, - kalbėjo V.Mačernis.

Jis papasakojo, kad pirmą kartą žaibas į ąžuolą trenkė 1959 metais, kai Mačernių šeima grįžo iš tremties. Žaibo liepsna nudegino medžio viršūnę ir jo kamienas tapo atviras lietui ir sniegui. Nuo tada Mačernių giminės ąžuolas pamažu puvo. Praėjusių metų birželį žaibas dar kartą palietė kelių šimtų metų sulaukusį medį – pusė jo šakų vainiko nugarmėjo žemėn.

Kartenoje galima išvysti retą eksponatą – baublį, pagamintą iš 6,5 metro storio ąžuolo, kurį praėjusią vasarą pakirto žaibas.

„Buvo aišku, kad perskeltas perpus ąžuolas nebežaliuos. Sumaniau jį parsivežti į savo sodybą. Nupjovus visas šakas pasimatė, kad per penkiasdešimt metų ąžuolo vidus buvo visas sutrūnijęs. Išsikviečiau mašiną, kurios keliamoji galia – trys tonos. Nugenėto ąžuolo kamieno pakelti ji negalėjo. Vadinasi, galingas medis, netekęs šakų ir išpuvęs, svėrė daugiau negu tris tonas. Nusprendėme kamieną šiek tiek patrumpinti. Tada akis į akį susidūrėme su gausybe širšių. Jas iš ąžuolo teko išvyti ugnimi. Tačiau ir patrumpinto ąžuolo mašina nepakėlė. Teko pjauti dar kartą. Ir tik tada vargais negalais parvežėme medį į mano sodybą. O šiais metais lygiai gegužės pirmą dieną, kai vasaros sezonui atvykstu į Karteną iš Klaipėdos, kur gyvenu, prasidėjo mano draugystė su giminės medžiu – dirbau nepailsdamas kasdien iki pat šios akimirkos“, - pasakojo V.Mačernis.

Jam nereikėjo ilgai galvoti, kaip įamžinti giminės medį: idėją padiktavo jo storis - V.Mačernis nusprendė pasigaminti baublį. Jo kaimynas Vaclovas Butkus, pamatęs, koks darbas laukia bičiulio, susiėmė už galvos.

„Sakiau: Viktorai, reik proto turėti, juk čia šitiek darbo, kada tu tą ąžuolą nužievinsi, o kiek laiko tu jo vidų gremši“, - prisiminė V.Butkus.

Tačiau V.Mačernis darbo neišsigando: visų pirma ąžuolą nužievino, o tada ėmėsi skobti vidų. Pasak vyro, tai ir buvęs pats sunkiausias darbas.

„Tiek medienos, kiek išskaptavau iš medžio kamieno, užteks trobai kūrenti iki pat Visų šventų – būtent iki to laiko gyvenu Kartenoje. Išskobęs vidų, baublį pastačiau, impregnavau, kad nepūtų. Iš lauko pusės baublio apačią apskardinsiu ir taką aplink išgrįsiu akmenimis – tad ąžuolas stovės čia dar ilgai. Uždengiau jį skiedrų stogu. Skiedrų ieškojau po visą Žemaitiją – jas gamina tik Kuliuose. Kaimynas Tomas Drungilas man tas skiedras dailiai sudėliojo, lietus jau nebeužlis, belieka jas tik žaliai nudažyti. Ir langą baublyje įtaisiau: išardžiau „Bosch“ skalbimo mašiną, o jos stiklinės durelės puikiai tiko nedideliam langui“, - sakė V.Mačernis.

Jam padėti papuošti baublį panoro ne vienas karteniškis: medžio drožėjas Arvydas Klova baublio stogui išdrožė varpą, karteniškis skulptorius Jeronimas Ubys ketina ant baublio patupdyti katiną. Ąžuolas puošnus ir iš savęs: nupjautų šakų gumbai primena šerno ir meškos galvas.

„Džiaugiuosi savo darbu, nes baublys yra itin retas eksponatas. Beliko viduje įrengti atlenkiamą stalelį, keturias kėdes, ir galėsime su kaimynais ar giminėmis susiėję šnekučiuotis. Visiems smalsaujantiems baublys atviras – mano kiemo vartai jiems atidaryti, tegu tik žiūri, tegu tik sklinda garsas apie Mačernių giminės ąžuolą“, - sakė V.Mačernis.

• Rašyti komentarą (4)