Koplyčios statyba išbudino Lazdininkų bendruomenę

Lazdininkai – nuo seno ypatingą aurą turintis kaimas. Jis įsikūręs 5 km nuo Darbėnų Palangos link. Patogi geografinė vieta skatino kuršių gyvenvietės, per kurią ėjo svarbūs mūsų protėvių prekybiniai keliai, vystymąsi. Šioje, kadaise lazdynais apaugusioje, vietovėje išliko II – XIII a. kapinynas.

20-metį statyta koplyčia bus pašventinta šią gegužę.

O Erškėtynu praminta miško laukymė, kurioje 1926 m. ūkininkams Pociams apsireiškė Dievo Motina, tampa antruoju Kryžių kalnu.

Šiandien Lazdininkų kaimas yra patrauklus naujakuriams, sugrįžtantiems į savo senelių žemes ir atnaujinantiems kaimo veidą. Svečiams Lazdininkai įsimena laikinai restauracijai sparnus „nusimetusiu“ šimtamečiu vėjo malūnu bei naujai iškilusios masyvios koplyčios mūrais.

Pakliuvo „ant ciongo“

Jau šią gegužę Lazdininkų žmonės savoje koplyčioje ketina giedoti „majų“, bet prieš tai bus surengtas jos šventinis atidarymas. Iš išorės koplyčia jau sutvarkyta, beliko tik darsyk perdažyti jos vidų ir išlakuoti grindis. „Koplyčia – tai 20 metų visų lazdininkiečių puoselėtas kūdikis. Ją statėme sudegusio kultūrnamio vietoje iš kolūkio lėšų. Buvo sudarytas ir organizacinis komitetas, kuriam vadovavo tuometinis kolūkio pirmininkas Albinas Šimkus. Tačiau pakliuvome „ant ciongo“: jeigu nebūtų buvę ūkių ardymo, koplyčia būtų seniai pastatyta“, - kalbėjo Lazdininkų senbuvis Juozas Stonkus. Sovietmečiu Lazdininkai buvo centras, jungęs du – Lazdininkų ir Darbėnų - kolūkius. Jiems iširus, dūlėjo ir koplyčios mūras.

„Koplyčia ir buvo tas pagrindinis variklis, prieš 6 metus išjudinęs kaimo branduolį ir atgaivinęs bendruomenę. Reikėjo kažką daryti. Susirinkome ir nusprendėme – ieškosime lėšų, kol pastatysime koplyčią“, - tvirtino Lazdininkų bendruomenės pirmininkė Vanda Šimkuvienė.

Šiandien jos sąrašuose yra netgi 80 žmonių, aukojusių koplyčios statybai. Lėšų skyrė ir rajono Savivaldybė.

Naujoji Lazdininkų koplyčia, kurios bendras plotas – 160 kv. m, tarnaus kaimui kaip maldos ir laidojimo namai, - šarvojimo salė įrengta rūsyje.

Kaime viską turi savo

Lazdininkų kaimo bendruomenė, anot pašnekovų, atgimė iš žmonių bendrystės ilgesio ir šiandien jungia apie pusę tūkstančio gyventojų. Koks šimtas jų sudaro tikrąjį kaimo branduolį.

Lazdininkų bendruomenės krikštamotė – Vanda Šimkuvienė

„Visi esame optimistai - susiėję nelaukiame, kad kažkas kažką duotų. Žmonės patys siūlo pagalbą ir rodo iniciatyvą. Pas mus nėra piktų žmonių, kurie apšnekėtų kitus ar linkėtų kitiems pikto“, - gerais žodžiais apie bendruomenę kalbėjo jos pirmininkė ir kaimo kultūrinį gyvenimą puoselėjantis ūkininkas Raimondas Grabys.

„Kaime viską turime savo: elektriką, muzikantą, daktarę, parduotuvę, bažnyčią. Tik savo kunigą ir beturime išsiugdyti“, - juokavo R.Grabys ir J.Stonkus.

Savo daktare jie vadina kaimo slaugytoją V.Šimkuvienę, kuri, panaikinus sveikatos punktą, dirba kaip patronažinė medicinos sesuo.

Gerų žodžių negailėjo ir J.Stonkui: šis žmogus, visą gyvenimą dirbęs elektriku, kone į kiekvieno lazdininkiečio namus atvedęs elektrą. Ir dabar - diena ar naktis, kam kokia bėda, jis tuoj su „nagėmis“ lipa į stulpus, šulinius, įsikaria į kaimo vandens bokštą.

Kaime sumažėjus vaikų ir uždarius pradinę mokyklą, jos patalpos buvo atiduotos Kultūros centro filialui. Ten pat įsikūrė ir bendruomenės namai. Dabar per Gavėnią lazdininkiečiai čia renkasi giedoti „kalnų“, o dar neseniai eidavę pakiemiais. „Į vieną trobą jau nebesutelpame. Ne masiškai tesusirenkame, bet giedorių gretos vis stiprėja: įsijungia 30-mečiai vyrai, šiemet - Vidmantas Dobrovolskis, Juozas Šleinius, - sakė Kultūros centro Lazdininkų filialui vadovaujantis R.Grabys. Ir pajuokavo. - Kai tampi senu vestuvių muzikantu, tarp giedorių pasijauti jaunu“.

V.Šimkuvienė jam pritarė: “Savo kaime turime visą laidojimo tarnybą: Juozas Stonkus parūpina altorių, o stalas ir suolai – amžinatilsį Jurgio Martinkaus“.

Anglijoje – lazdininkiečių kolonija

“Kiekviena mūsų vakaronė vyksta skambant gyvai muzikai. Sueina seni ir jauni. Turime savo kaimo muzikantus - kapelą ir pramoginės muzikos ansamblį. Bet iš pradžių žmonės nebuvo aktyvūs: reikėjo eiti per trobas, belstis ir prašyti, kad dalyvautų“, - prisiminė V.Šimkuvienė.

Raimondas Grabys pats groja, ūkininkauja ir vadovauja kaimo kultūriniam gyvenimui.

R. Grabys vėl neiškentė nepajuokavęs: „Kai prasidėjo krizė, žmonės pradėjo aktyviau ateiti į vakarones pasižiūrėti, kas ir kiek nusigyveno“.

Paklausti apie Lazdininkų kaimo problemas, pašnekovai nežinojo, dėl ko turėtų guostis. Kiek pagalvoję, atrado bėdų.

„Didžiausia bėda ta, kad kaime mažėja jaunų žmonių: ligi 25 metų jų belikę vos dvidešimt. Išsivažinėjo po užsienius. Anglijoje jau įsikūrė ištisa lazdininkiečių kolonija. Pirmoji banga plūstelėjo prieš 5 metus, antroji – per krizę, - apie problemas prašneko R.Grabys. – Mažėja gimstamumas. Renkant gražiausias sodybas kaimo žmonės giriami už alpinariumus. O aš pagalvojau: gal geriau būtų dilgėlynas prie namo, virš kurio lyg purienos kyšotų geltonos vaikų galvutės“.

V.Šimkienė sakė, jog tikimasi sulaukti finansinės paramos – apie 300 tūkst. Lt - iš Kaimo plėtros fondo renovuoti buvusios mokyklos pastatą. Dabar gi lazdininkiečiai renkasi į šaltas patalpas, o muzikantai repetuoja jų vadovo R.Grabio namuose.

J.Stonkus samprotavo, kad būtų gerai, jei pabaigtų asfaltuoti dar sovietmečiu nutiestą Naujo gyvenimo gatvę ir įrengtų apšvietimą prie autobusų stotelės.

Rengia šeimų parodas

Vakarais, po ūkio darbų, dažnas lazdininkietis paleidžia „pasilakstyti“ savo sielą, kuri mūzos sparno palytėta nusileidžia konkrečia daina, eilėraščiu, paveikslu ar rankdarbiu.

Adomas Stoncelis ir Kazimieras Paburskis – du žodžio meistrai. Eigulys Andrius Lubys drožia kaukes ir renka senienas. Stasė Galdikienė tapo peizažus ir pajūrio akmenis paverčia boružėmis. Leontinos Laureckienės mezginiai stebina įmantrumu ir rankų kruopštumu. Rūta Grigaitienė skudurus paverčia lėlėmis. Darutė Grabienė pamėgo siuvinėti ant popieriaus ir iš senų laikraščių pinti kompozicijas. Jonas Ruzgaila pina iš vytelių, o jo duktė Janina Bružienė lipdo iš molio.

„Turime savo kaimo perliukus. Kūrėjai užkrečia ir savo šeimų narius: jau surengėme S.Galdikienės, R.ir D.Grabių, J.Ruzgailos šeimų parodas“, - sakė V.Šimkuvienė.

Lazdininkai - nuo seno gabių drožėjų ir pamaldžių žmonių kaimas. Todėl nekeista prie dažnos sodybos ir šiandien išvysti kryžių ar koplyčią. Kaimo centre akį patraukia Petrės Šiaulienės iniciatyva pastatytas altorius jos šeimai reikšmingai vietai atminti.

O sugrįžtantį pavasarį į Lazdininkų naujakurių sodybas jau parnešė į lizdus prie kiemo vartų nutūpę drožinėti gandrai.

„Kokia stipri namų trauka ir jėga: aš pats šiame kaime penkis sykius keičiau gyvenamas vietas, bet iš jo taip ir neišėjau“, - atviravo R.Grabys.

Pašnekovai išvardijo apie dvi dešimtis jaunų bendraamžių, kurie kasmet per Vasario 16-ąją sugrįžta į tėviškę iš Vilniaus, Klaipėdos ir kitų vietų į pačių rengiamą tradicinį krepšinio turnyrą.

• Rašyti komentarą (7)