|
|
|
Kūryba tėvynės garbei padeda atsitiesti
„Kai rašau, atsigauna mano dvasia, atsitiesiu ir įgaunu energijos. Kūryba man yra brangi tiek, kiek ji liečia tėvynę Lietuvą. Noriu prasmingų eilių: įtaigių, skatinančių patriotizmą, kažką svarbaus pasakančių“, - sako palangiškis 88-erių Vytautas Jurevičius. Prieš dešimtmečius matyti ir patirti sunkumai bei žiaurumai vis dar tebeaidi buvusio Lietuvos Laisvės Armijos – LLA - kovotojo eilėse.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai – V.Jurevičius prisiminė, kad tik dėl tėvynės įstojo į LLA, todėl tik dėl tėvynės ir pradėjo rašyti. Pirmieji jo eilėraščiai ir pamąstymai gimė lageryje – penktajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. „Kai dirbau rūdyne, dalyvavau kuriant pogrindinį lietuvišką leidinį „Toli nuo tėvynės“. Į savo eiles tada sudėjau ir dabar tebesudedu visus išgyvenimus, kuriuos teko patirti. Kad ir kokie jie buvo sunkūs, Lietuva tų išgyvenimų ir kovų buvo verta: jei ne partizanai, didžioji dalis gyventojų mūsų šalyje dabar būtų rusai“, - įsitikinęs V.Jurevičius. Kūrėjas ir patriotas prisimena, kad nuojauta, jog teks kovoti už Lietuvos laisvę, pasitvirtino vos gavus gimnazijos baigimo atestatą 1940 metais. „Kai Palangos gimnazijoje mums įteikė atestatus, direktorius pasakė, kad Lietuvos sieną kirto rusų tankai. Direktorius mus įtikino neiti į savanorius, nes Lietuvos kariuomenė jau buvo nuginkluota. Todėl įstojau Kaune mokytis elektromechanikos. Kai buvau antrame kurse, į Lietuvą įžengė vokiečių armija. Net neabejodamas dalyvavau 1941 metų Birželio sukilime Kaune. Iš pagauto nelaisvėn vokiečio sužinojome, kad planas buvo žiaurus: į Lietuvą įžengus vokiečiams, rusai buvo pasiųsti iki pamatų sudeginti Kauną. Mokslus teko mesti. Kadangi trūko mokytojų, į darbą priėmė ir studentus. Skuode pradėjau mokyti matematikos, fizikos, chemijos. 1943 metais Skuode įsteigiau LLA. Radau keturioms sudarytoms kuopoms vadus. Kaip išmanydami patys ginklavomės“, - pasakojo V.Jurevičius. Jo nuomone, kovotojų darbo rezultatai buvo akivaizdūs: pusantrų metų dirbę pogrindinėje spaudoje ir agituodami žmones, kovotojai už Lietuvos laisvę pasiekė, kad lietuviai nestotų į vokiečių armiją. „Skuode savo veiklos vykdyti ilgai negalėjau: sužinojau, kad esu ieškomas KGB. Grįžau į Palangą. Kadangi tuo metu KGB turėjo labai daug darbo, pavyko sumėtyti pėdas, pasprukti. Jau dirbdamas Palangos gimnazijoje iš „Kardo“ rinktinės vado gavau įsakymą organizuoti Palangos kuopą“, - prisiminė ilgametis Palangos gimnazijos mokytojas. Pasak V.Jurevičiaus, tada surinkti kuopą buvo nesunku: žmonės patys susirasdavo jį, trokšdami kaip nors padėti Lietuvai. „Prisimenu, atėjo pas mane devyniolikmetis mano mokinys Apolinaras Grabys ir sako: mokytojau, reikia kurti būrį. Ir tokių savanorių – kone dar vaikų - buvo ne vienas. Tapti LLA nariu reiškė pražūtį. Tačiau niekas to nepaisė – aukojosi dėl Lietuvos. Dabar apie tokį pasiaukojimą nebegali būti ir kalbos. Mokyklose nebėra tėvynės. Nebėra auklėjimo – iš kur mes gausim tą patriotizmą? Jei mokyklos atgavus nepriklausomybę nebūtų tapusios tokios pasaulietinės, bet būtų išlikusios valstybinės, bažnytinės, dabar turėtume kitokią kartą“, - įsitikinęs V.Jurevičius. Jo, kaip mokytojo ir aktyvaus LLA nario, veikla nutrūko Kretingoje. Dviračiu atvažiavęs pas ryšininkę Julę, jis buvo išduotas: kovotojus paskundė kartu su ryšininke gyvenusi mergina. V.Jurevičius sako, kad apie patirtus išgyvenimus jam sunku kalbėti: apklausos, tardymai, žiaurūs sumušimai, kankinimai. „Kretingoje, KGB rūsiuose, mane vertė išduoti, ką esu užverbavęs į kuopas. Neišdaviau. Už tai daugybę kartų mane mušė per nugarą gumine lazda. Marškiniai prilipo prie odos. Neišdaviau. Tada pastatė prie iki raudonumo įkaitusios krosnies – kad prakaituočiau. Sūrus prakaitas ėmė graužti gilias žaizdas. Nualpau. Neišdaviau. Atgaivino vandeniu – ir vėl prie krosnies. Vėl nualpau. Ir taip visą naktį. Kai nutempė į kamerą, sugalvojau, kad bėgsiu: į atmatų duobę reikėjo išnešti išmatų indą. Sargybinis bjaurėdamasis kvapu nusisuko ir aš ėmiau bėgti“, - pasakojo V.Jurevičius. Kelią jam pastojo Akmenos upė. Sugautą jį kankino dar labiau: mušė per kulnis. Pasak V.Jurevičiaus, trankant kulnis skausmo banga pasiekia smegenis ir atrodo, kad į kojas yra kalamos vinys. Po šių įvykių 1946 metais Karinis tribunolas Klaipėdoje V.Jurevičių nuteisė dešimčia metų lagerio. „Iš pradžių laukė kelionė gyvuliniais vagonais. Po to laivu – jo triume išstovėjome septynias paras. Po to – darbas kasyklose. Vos metro su trupučiu aukščio šachtose tampėme 400 kilogramų sveriančias dėžes, pilnas smėlio. Mano paties svoris nukrito tiek, kad nebepaėjau. Po kiek laiko patekau į rūdų kasyklą. Ten būdavo tiek dulkių, kad po 10 minučių darbo užsikimšdavo nosis: ją valant, iškrisdavo jau susicementavusių dulkių gabalai. Respiratorių nedavė specialiai: pagal planą po dvejų metų tokio darbo mes turėjome tapti mirtininkais. Po pustrečių metų likau sugadintais plaučiais. Kasyklų gydytojas mano netinkamumą šiam darbui nustatė labai paprastai: patampė kojų odą. Kadangi jos ilgis nuo kaulų buvo 20 centimetrų, reiškė, kad iš manęs likę vien oda ir kaulai. Darbams nebetinkamas“, - kalbėjo V.Jurevičius. Jis galutinai į Lietuvą po tremties galėjo grįžti tik prasidėjus Sąjūdžiui. Tačiau yra įsitikinęs, kad klausti, ar buvo verta tiek kovoti ir kentėti, negalima. „Taip, mūsų valdžia visada buvo ir tebėra silpna bei pataikaujanti. Naujoji karta auginama lyg avių banda – be tikslų, vertybių. Taip, valdžioje vis dar tebesėdi tie patys komunistai – tik dabar persivertę, prisitaikę. Lietuva išvogta, apiplėšta, išparduota. Tačiau dar liko senoji patriotų karta. Dar 10 procentų jaunų žmonių, mano įsitikinimu, užaugo patriotais. Todėl tikiu, kad šią tuštumos bangą mūsų šalyje pakeis rimtesnė banga – į valdžią ateis teisingų tikslų siekiantys politikai. Ne viskas prarasta ir dėl jauniausios kartos: jei tėvai širdyje turės tėvynę, ją turės ir vaikai. Todėl kovoti ir kentėti buvo verta“, - sakė V.Jurevičius.
|
|
