Kretingiškis muziejui padovanojo per 700 našlaičių

Padvariuose gyvenantis ir Kretingos muziejuje staliumi dirbantis Kazys Rojus muziejaus aplinkai papuošti padovanojo 720 savo paties užaugintų našlaičių.

Kazys Rojus mano, kad našlaitės yra vienos iš gražiausių ir patvariausių pavasarinių gėlių. Todėl jų žiedais jis išpuošė ne tik savo sodybą, bet ir Kretingos muziejaus klombas.

Skoningą namų aplinką puoselėjantis ir ypatingą meilę gėlėms jaučiantis 61-erių vyras tikino: „Negeru laiku atvažiavote: gėlės dar nesuvešėjo, baseinas - neišvalytas, kiemas – neapšviestas“.

Nepriekaištingai sutvarkyto kiemo gėlyne greta bebaigiančių žydėti tulpių, magnolijų ir spygliuočių krūmų puikuojasi margaspalvės našlaitės. Tai, anot Kazio, - jo žmonos Vidos, Baublių pagrindinės mokyklos mokytojos, nuopelnas. „Meilę gėlėms įskiepijo tik žmona ir niekas kitas“, - pabrėžė K.Rojus, pagal specialybę - agronomas. V.Rojuvienė papildė, jog be vyriškų rankų nebūtų galėję sukurti tokio grožio: vyras pats ravi gėlynus, sodina krūmus, prižiūri veją. Akmenų baseinui kibirais susivežę iš Kunigiškių karjero.

„Kaimynai užsukdavo pasižiūrėti, kaip tvarkomės. Papasakojome, kaip įsirengėme baseiną, kokie augalai dera vieni prie kitų. Skleidžiame patirtį, nereikia pavydėti – kuo daugiau žmonių kurs grožį, tuo pasaulis bus gražesnis“, - įsitikinusi sodybos šeimininkė.

Apsisodinę savo sodybą našlaitėmis, užaugintomis užtvartės sklype, likusias jiedu nusprendė atiduoti muziejui, kuriame Kazys dirba staliumi. „Muziejus neturi pinigų gėlėms. Anądien, po rinkimų ėjome prošal – pasidžiaugėme, kaip gražiai suvešėję našlaičių krūmeliai. Žydės ilgai ir džiugins kretingiškių širdis“, - kalbėjo K. ir V.Rojai.

Kurti skoningą aplinką, jiedu tvirtino, pradėję kaip išmaną - be didelių investicijų. Viskas prasidėjo nuo to, kai uždarbiauti į Angliją išvykęs sūnus Arūnas pakliuvo dirbti į sodininkystės ūkį. Sugrįžo namo su pilnais krepšiais retų gėlių sėklų. „Sudaiginome jas – ir į turgų. Angliškai instrukcijų nemokėjome perskaityti, žmonės klausdavo: jos - vienmetės ar daugiametės. Sakydavau: žydės, kol nužydės“, - juokavo vyras.

Nuo to ir prasidėjo – gėlės ir jų daigai visą dešimtmetį buvo tapę šeimos verslu: „Ką suprekiaudavome – duonai, o atlyginimai likdavo buičiai. Auginome ir braškes: parduodavome ir jų daigus, ir uogas“, - kalbėjo V. ir K. Rojai, tvirtindami, jog šiemet gėles ir uogas beaugina tik savo reikmėms: vaikai - užauginti, o sveikata - nebe auksinė. Tačiau polinkis gėlėms, sakė pašnekovai, išliks tol, kol jiedu bus gyvi.

• Rašyti komentarą (6)