Lapgaudžių kaime siautėdavo lapės

Išnykusių Kartenos seniūnijos Lapgaudžių ir Kupšių kaimų vietose šiandien plyti suarti laukai ir pievos. Šiuos kaimus aplinkinių vietovių gyventojai beatsimena tik dėl pavadinimų: pasakojama, kad Lapgaudžių urvuose veisėsi galybė lapių, kurios atklysdavo į sodybas ir puldavo vištas, o Kupšiuose, menama, gyvenus keletą šeimų, turėjusių tokią pavardę.

Vinčeslava Ramonienė pro sodo medžius su ilgesiu nužvelgia tolius, kur kažkada buvo jos gimtasis Lapgaudžių kaimas.

Lapgaudžiai ir Kupšiai tebuvę nedideli kaimai, kuriuose gyveno po kelias šeimas. Lapgaudžiai ribojosi su Martynaičių ir Dauginčių kaimais, o Kupšiai – su Lapiais ir Gaudučiais.

Ir „majų“ giedodavo, ir šokiuose aušrą pasitikdavo

Lapgaudžių kaime gimusi ir augusi, dabar Kartenoje gyvenanti Agripina Viluckienė sakė atsimenanti visas savo kaimo šeimas: „Gyveno: mano tėvai Petras ir Justina Joneckai, tėvo brolis Kostas Joneckas, Kazimieras Jonkus ir Juozapas Baltmiškis“.

Martynaičių kaimo gale šiandien gyvenanti Vinčeslava Ramonienė pro savo sodo medžius kasdien nužvelgia krūmokšniais apaugusius tolius: ten – jos tėviškė, išnykę Lapgaudžiai.

„Visas kaimas tebuvo vien daubos ir lapurviai. Lapėms, matyt, tiko ta vieta. Kai dirbau paštininke, išeidama į darbą bijodavau į kiemą išleisti vištas. Žmonės bandydavo gaudyti lapes, bet jos vis vien įsigudrindavo įlįsti į vištides. Atklysdavo ir barsukų. Ir dabar dar sykiais lapės atsliūkina į kiemą“, - gimtojo kaimo ypatumus nusakė V.Ramonienė.

„Kai buvau vaikas, kaimynai gražiai sutarė, nebūdavo jokių barnių. O kolūkio laikais jau pasitaikydavo visokių piktumų: vaikai lakstydavo į paminijus, o viena kaimynė tyčia ant tako berdavo stiklų“, - prisiminė V.Ramonienė.

Abi pašnekovės - V.Ramonienė ir A.Viluckienė – prisiminė savo jaunystę ligi karo buvus labai linksmą. „Sakuočių, Martynaičių, Gintarų, Dauginčių kaimo vaikiai susieidavo pas mus į šokius. Brolis Petras buvo muzikantas. Žiemą ištuštindavome trobą, o vasarą šokdavome jaujoje, apkaišę ją beržų šakomis, - pasakojo A.Viluckienė. – Sakuočių muzikantas Dionyzas Šiaulys grodavo per „majus“: susirinkdavome prie vienų kaimo „kapalių“ ir eidavome giedodami per visus kaimo „kapalius“. „Majų“ užbaigdavome pas Drungilus šokiais ligi pat aušros“.

Pasislėpė nuo tremties

Agripina Viluckienė nostalgiškai prisiminė jaunystės linksmybes, kai ir giedoti, ir šokti draugėn susieidavo kelių aplinkinių kaimų – Gintarų, Sakuočių, Martynaičių, Dauginčių – jaunimas.

A.Viluckienės tėvai turėjo 14 ha žemės, šeimoje augo 4 vaikai. Pradžios mokykla buvo Dauginčiuose, už 3 km nuo namų. „Bet ne kasdien mus teleido į mokyklą. Jei „papūnėlis“ dirbdavo laukuose, mudvi su seserimi Justina turėdavome jam pagelbėti: jis pjaudavo rugius, o mudvi rišdavome“, - pasakojo 78-erių moteris.

Agripinos brolį Petrą pokariu nuteisė kalėti 25 metus už tai, kad jis buvo partizanų ryšininkas. Anglių kasyklose kalėjęs 10 metų, po Stalino mirties jis grįžo namo. Tačiau kasyklose įgavęs plaučių ligą, brolis neilgai beišgyveno.

Ištremti į Sibirą iš lapgaudiškių buvo numatyta tik Agripinos šeimą: ne dėl žemės – šeima buvo apkaltinta banditizmu dėl Petro veiklos. „Atėmė žemę, išdraskė turtą, išvarė gyvulius, bet mes suspėjome pasislėpti. Motina ir mes, trys seserys, slapstėmės gretimame Sakuočių miške, po upės išgraužtu šlaitu. Tėvas už Minijos, pas Ablingienę buvo išsikasęs šulinį. Slėpėmės tris savaites. Kaimynas pranešė, kad stribai gaudys mus su šunimis, ir pasisiūlė naktį pervesti mus per Miniją. Stribai nesurado, ir paliko mus ramybėje. Bet tėvas įsisirgo, ir šešerius metus ligi mirties nebepakilo iš lovos“, - prisiminė tremties vargų išvengusi moteris.

Mintimis - į tėvų žemę

Ištekėjusi už buvusio partizanų ryšininko Juozo, Agripina apsigyveno vyro tėviškėje Žadeikiuose. Ten iš melioracijos naikinamų Lapgaudžių parsikvietė ir savo motiną, kuri sykiu išgyveno 30 metų.

„Lapgaudžiuose jau nieko nebelikę: kai ieškojau žmonių, galinčių paliudyti mano darbo stažą, neberadau nė vieno. Tėviškėje susigrąžinau žemę ir mišką. Iš miško patys parsivežame malkų, o žemę atidavėme sūnui Juozui Viluckui, kuris ūkininkauja Rūdaičiuose“, - pasakojo pašnekovė.

Abi moterys, darsyk nostalgiškai prisiminusios jaunystės laikus, sugrįžo į realybę. Anot A.Viluckienės, visko jos jaunystėje buvo, ir viskas praėjo. „Laikas mirti, - šventai, šventai sakau,- bandė įtikinti. - Tiek atgyventa: atmintis, jėgos ir sveikata – nebe ta. Laikas užleisti vietas jauniems žmonėms“.

„Šiose vietose gimiau, čia norėčiau ir numirti“, - apie savo prieraišumą tėviškei prasitarė 86-erių V.Ramonienė, dabar gyvenanti su savo dukters Valės šeima.

Kupšiuose – vien tyrai

Kalniškiuose gyvenanti Aleksandra Gaudutienė sakė, jog ištuštėjusio Kupšių kaimo atžalos nesugrįžo ūkininkauti ir kurtis tėvų žemėje.

Apie buvusį Kupšių kaimą, kuriame dabar beplyti vien tyrai, prisimena Kalniškių kaimo senbuvė, 78-erių Aleksandra Gaudutienė. Kupšiuose, anot jos, gyveno Lūžos, Jedenkai, Domarkai, Brazdeikiai, Butkai, Stončiai, Simės. Jie gyveno iš žemės: buvo ūkininkai arba mažažemiai.

Kupšiuose nebuvę nei mokyklos, nei krautuvės, nei malūno. Žmonės miltus malti veždavo į Liepgirius, į Šleiniaus arba Norvaišų malūną Plungėje. Apsipirkti važiuodavę į Karteną. Kartenos kapinėse laidodavo savo artimuosius.

Į Sibirą, anot A.Gaudutienės, ištrėmė tik Kazimiero Jedenkaus, kaip didžiažemio, šeimą ir seniūną Stončių. Šis nebuvęs turtingas, bet užkliuvo kaip kaimo šviesuolis.

Nepriklausomoje Lietuvoje senųjų kaimo gyventojų atžalos, susigrąžinę tėvų žemes, negrįžta čia ūkininkauti ir kurtis. Laukai - tušti, gabalą - kitą nuomojasi Lubių kaimo žmonės. „Vienas kitas bandė ūkininkauti, bet nesisekė ir paleido žemę“, - tvirtino A.Gaudutienė.

Pati ji kilusi iš taip pat jau ištuštėjusio gretimo Lugnalių kaimo. Jos tėvai turėjo 16 ha žemės: apylinkėse buvo erdvu, laisva, o dabar Kalniškiuose, anot jos, - kaimynas prie kaimyno. Šeimoje augo dviese su broliu. Tačiau vargą vargo dviese su motina: tėvas mirė per karą, o brolį nušovė 1946 m., kai jis išėjo pas kaimynus švęsti Naujųjų metų.

• Rašyti komentarą (0)