|
|
|
Į Kretingą grįžta lietuviška Meilės diena
Mildines į Kretingą ketinama kol kas grąžinti ne laikantis pirminių tradicijų, o meilės deivės dieną į Kretingos muziejų sukviečiant visas Kretingos rajono Mildas. „Idėja surasti kuo daugiau mūsų rajono Mildų kilo Anapilin iškeliavusiam Pranui Rimkui. Jis išėjo nespėjęs įgyvendinti savo sumanymo. Tad darbus pratęsti nusprendžiau aš“, - pasakojo vienas iš Mildinių organizatorių Pranas Andriejaitis. Šiuo metu jo sudarytume sąraše – jau penkiasdešimt moterų iš Kretingos rajono, kurios buvo pakrikštytos Mildos vardu. Vyriausiajai Mildai – 83-eji. M.Petrauskienė gyvena Petreikių kaime. Ji, pasak P.Andriejaičio, ne tik vyriausia Kretingos rajono Milda, bet ir pati turtingiausia: ji užaugino aštuonis vaikus, turi 17 anūkų, 20 proanūkių ir 1 proproanūkį. „Šį vardą vyriausiai Mildai davė jos krikšto mama. M.Petrauskienė, kol nepapasakojau, nežinojo, kokios gražios reikšmės vardą nešioja“, - sakė P.Andriejaitis. Jo žiniomis, šiuo metu jauniausia rajono Milda – šešerių metų M.Budrytė iš Salantų. Daugiausiai Mildų P.Andriejaitis užfiksavo Jurgio Pabrėžos gimnazijoje: ten mokosi septynios ir dirba dvi Mildos. Pasak P.Andriejaičio, tarp rajono Mildų yra ir mokytojų, ir verslininkių, ir muzikių bei poečių. „Pagrindinis mūsų tikslas – gegužės 13 dieną visas Mildas suburti į vieną vietą bei įsteigti Mildų klubą ir išrinkti jo prezidentę – žinoma, taip pat Mildą. Taip pat planuojame Kretingoje pastatyti paminklą meilės deivei Mildai“, - pasakojo P.Andriejaitis. Mokslininkas T.Narbutas mano, kad baltų meilės deivės šventykla stovėjo Vilniuje, dabartiniame Antakalnio rajone. Tačiau žinių ar daiktinių įrodymų, kaip atrodė Milda, - nelikę. Taip pat spėjama, kad Mildos šventykla galėjo stovėti Gedimino sode, dabartiniame Trijų kryžių kalne. Kaune Mildos šventovė stovėjo dabartiname Aleksote bei alke – Nemuno ir Neries santakoje. Mildos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 dieną didžiojo Tryro magistro Elbinge surašytame dokumente. Jame buvo nurodyta upė Milda. XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose Mildos mėnesiu vadinamas balandis. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai: meilės, piršlybų ir giminės pratęsimo deivei. Šios deivės garbintojai buvo vadinami mildauninkais. Šiuo vardu buvo vadinami ir žyniai, mokėję užkalbėjimais ir augalais gydyti meilės negalias, mokėję malšinti aistras ar širdies skausmą. Žmonės tikėjo, kad Milda keliauja oro vežimu, traukiamu baltų balandžių. Pasak senovinių legendų, deivė turėjo sūnų – sparnuotą nykštuką, kuris širdis užkrėsdavo meilės nuodais.
|
|
