|
|
|
Dvi savaitės po Kenijos saule
Iš Salantų kilęs 33-jų Juozas Dapšauskas su savo sužadėtine Ieva, kaip piligrimai iš Lietuvos, turėjo galimybę dvi savaites pabuvoti Tezė jaunimo susitikime Kenijoje ir pažinti šios Vidurio Afrikos šalies žmonių gyvenimą.
Vanduo – iš upelio Į krikščioniško jaunimo susitikimą Kenijos sotinėje Nairobyje iš Lietuvos vyko tik dviese. Juos priėmė už 150 km nuo Nairobio esantis Saleziečių misijų centras. O tam, kad europiečiai pamatytų tikrąją Keniją, juos apgyvendino kaime. „Į kaimą kunigas mus atvežė jau visiškai sutemus: aplink – nė vieno žiburio. Žmonių man pasirodė tiršta. Apgyvendino troboje, pusiau lipdytoje iš molio, pusiau apkaltoje lentomis. Mus priėmusi šeima pasodino prie stalo ir pavaišino arbata. Jos skonis pasirodė baisus. Vėliau išsiaiškinau, jog tai - dėl vandens“, - pasakojo J.Dapšauskas. Vandenį maistui, pasirodo, jie semia iš to paties upeliūkščio arba nedidelio tvenkinio, kur ir maudosi bei skalbia drabužius. Kad nekiltų epidemija, į maistui vartojamą vandenį deda dezinfekuojančių tablečių. Vandenį Kenijos žmonės ligi namų po puskilometrį ir daugiau nešasi plastmasiniuose bidonuose. Raudona Kenijos žemė Juozui su Ieva teko pagelbėti šeimininkams ir vandens prinešti, ir talkinti laukuose, kur afrikiečiai augina kukurūzus bei ananasus. Ananasų laukai, beje, primena mūsiškių burokų laukus. Keliautojas tvirtino Kenijoje atsivalgęs ananasų. Jų vos už keliasdešimt mūsiškių centų siūlo prekeiviai pakelėse, grūda pro autobusų langus. Kaime, kur buvo apgyvendinti lietuviai, gyventojų – apie 20 tūkstančių. Dauguma trobų – iš molio blokų, vienur kitur vietoj nendrinių jau atsiranda šiferio stogų. „Tos trobos – lyg kregždžių lizdai: pagausėja šeima – ir lipdo kambarį prie trobos šono. Mes miegojome atskirame kambaryje, ant dembliais užklotos pakylos, - įprastą Kenijos kaimo žmonių buitį apibūdino salantiškis. - Kiemai aptverti žagarų tvoromis, juose vaikštinėja vištos, ožkos, avinai. Mūsiškių šeimininkų kieme buvo net veršis. Ten pat lysvėse auga pupelės, kukurūzai, ananasai, avokadai. Žemė – raudona, palijus pavirstanti į gličią košę“. Žmonės kaimuose išgyvena tik iš savo ūkio. Todėl jų gyvenimas labai priklauso nuo klimato pokyčių: išvien su sausra atsliūkina ir badas. Klimatas, anot pašnekovo, kinta ir Afrikoje: lietingas periodas trumpėja, sausros ilgėja. „Europoje nejaučiame katastrofos nei dėl sausrų, nei kitokių gamtos kataklizmų. O ten žmogaus gyvenimas su gamta susijęs tiesiogiai“, - ryškų geografinį skirtumą pabrėžė pašnekovas. Diena ir naktis prie pusiaujo esančioje Kenijoje vienoda – šeštą ryto švinta, šeštą vakaro temsta. Egzistuoja ir daugpatystė Kenija yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija, todėl žmonės geriau ar prasčiau moka kalbėti ir angliškai. Sunku, anot Juozo, suprasti, kiek iš tikrųjų šeimose yra narių. „Bandėme aiškintis, kiek pas mūsų šeimininkus gyvena asmenų. Jie nenori apie tai kalbėti. Nepaisant, kad šalis – katalikiška, supratome, kad pas juos vyras dar gali turėti ir ne po vieną žmoną“. Šioje šalyje nemažai ilgaamžių: jeigu žmogus sulaukė senatvės, jis dažnai tempia ir ligi šimto metų. Tačiau vidutinę gyvenimo trukmę trumpina didelis kūdikių mirtingumas. Krikščionybė leidžia šaknis per misijų centrus. Bažnyčios – katalikų ir protestantų – išlaiko apie 50 proc. visų Kenijos mokyklų. Senuosius kolonizacijos laikus menančios bažnyčios stovi apleistos ir griūvančios. „Į bažnyčias sekmadieniais žmonės sueina lyg į stadionus su dengtom pavėsinėm. Pamaldos trunka apie tris valandas: žmonės gieda, šoka, barškina visokiais „dzingaliukais“. Įdomu ir tai, kad aukojimui jie veda gyvą gyvulį – veršiuką ar aviną, kurį po to atiduoda skurdžioms šeimoms. Po pamaldų žmonės šnekučiuojasi ir niekur neskuba“, - afrikiečių krikščioniško tikėjimo ypatumus atskleidė J.Dapšauskas. Vėluoti - normalu Nors Kenijos kaimai skendi tamsoje, tačiau žmonės turi televizorių bei mobiliųjų telefonų, kurie pakraunami akumuliatoriais. Kaimuose nėra nei parduotuvių, nei kirpyklų. Jos įsikūrusios tik Nairobio priemiestyje, tačiau, Juozo manymu, nė vienas lietuvis nenorėtų į jas kišti nė nosies. Nebent tik dėl smalsumo. Parduotuve vadinamoje lūšnoje – tik penkios prekės. Gatvėse kanalizacija – čia pat, ant žemės: vanduo ir atliekos teka išraustais grioveliais. Šiukšlės metamos ten pat, kur stovi. Triukšmas, dulkės, smarvė sumišę pervien. Pačiame Nairobyje - 1,5 mln. gyventojų. Ten – dideli ir triukšmingi turgūs, kuriuose gausu kiniškų prekių. Žmonėms rūbai – jau įperkami, tik vyrauja sintetiniai drabužiai, kuriuos lengviau išskalbti. Tarp miestų ir kaimų važinėja mikroautobusai. Į juos lipa tiek žmonių, kiek telpa: vienas kitam sėda ant kelių, stovi susigrūdę. Grafikų nėra, o sąvoka „punktualumas“ ten išvis neegzistuoja. „Vėluoti kokias keturias valandas yra įprasta. Nesyk mums buvo taip: vienu laiku reikėdavo būti vienam renginy, o kitu – kitam. Tačiau vienur dar neprasidėję, o kitur jau pasibaigę“, - juokėsi pašnekovas. Grįždami namo lietuvaičiai jautę siaubingą įtampą: laukė autobuso valandą - kitą, jo vis nėra, o šeimininkas ramino – tuoj bus. Neberizikavo laukti, kad nepavėluotų į lėktuvą - sėdo į brangiai kainavusį taksi. Socialinė atskirtis – milžiniška „Mes Lietuvoje dejuojame, kad pas mus - korupcija, socialinė nelygybė. Tačiau užteko pabuvoti Kenijoje, kad įsitikintume, ką tai reiškia iš tikrųjų. Ten socialinė atskirtis – didžiulė: kaime žmonės neturi elektros, iš laukų vežant derlių mačiau tik du sunkvežimius. O Nairobyje valdininkai gyvena ne ką blogiau negu pas mus. Važinėja prabangiais automobiliais, skendi turtuose. Policija gali daryti, ką nori. Net užsieniečiui ten nesaugu. Būna: sustabdo policininkai, ateik – tu esi nusikaltęs, ir laukia išpirkos. Galima gauti ir per galvą, ir niekam nepasiskųsi“, - kalbėjo J.Dapšauskas. Į afrikiečių žmonių gyvenimą skverbiasi materializmas su savo neigiamomis pasekmėmis. Per televiziją jie mato reklamą ir įsivaizduoja, kad visi europiečiai – pinigų maišai. Tą patyrė ir lietuvaičiai. Juozas pasakojo, kad kone visus į Tezė susitikimą suvažiavusius europiečius į šeimas priėmę šeimininkai tikėjosi, kad išvažiuodami piligrimai paliks jiems pinigų, apipils dovanomis. Šeimininkų sūnui jiedu taip pat nupirkę batus. Tabakui ir alkoholiui ten – žalia šviesa. Pas mus jau suprato jų žalą, o Kenijoje – pilna apgirtusių siautėjančių jaunuolių, kurie gali sustabdyti ir grasinti pakelėje. Cigaretes traukia jau pampliai.
|
|
