Kai Velykos trukdavo tris dienas

Savo motinos, beveik dvidešimtmetį tarnavusios pas turtingus ūkininkus, pasakojimus prisimenanti Grūšlaukėje nuo gimimo gyvenanti 68-erių Zita Paulauskienė pasakojo, kad prieš šimtmetį lietuviai švęsdavo itin daug švenčių. Viena pagrindinių ir ilgiausiai trunkančių būdavo šv.Velykos.

Anot Zitos Paulauskienės, šiandien daug kas nebežino tradicinių švenčių prasmės, nebesupranta papročių. “Šiandien Velykos – vien reklama”, - sakė ji.

Šios pavasario šventės kiekvienas pradėdavo laukti prasidėjus Užgavėnėms.

„Mano motina Monika Baužytė Viluckienė man vaikystėje vis pasakodavo, kaip tarnaudama pas pasiturinčius ūkininkus Juodupėnuose pasitikdavo šv.Velykas. Jų atgarsiai pasigirsdavo prieš prasidedant Gavėniai. Ūkio gaspadorius nupirkdavo statinę silkių, parūpindavo kanapių, kurias užspirgindavo bulvėms, ir prasidėdavo septynias savaites iki Velykų trunkantis pasninkas. Per tą laiką neparagaudavome nė gabalėlio mėsos. Tiesa, prieš tai pasilinksmindavome ir drūtai privalgydavome per Užgavėnes. Per jas visuomet būdavo vestuvių – vasarą niekas nesituokdavo, šeimas kurdavo prieš prasidedant pasninkui“, - pasakojo Z.Paulauskienė.

Praėjus šešioms savaitėms po Užgavėnių, prasidėdavo Didžioji savaitė, kuri, pasak Z.Palauskienės, būdavo itin darbinga. Šeimynykščiai kartu su ūkio šeimininkais šveisdavo namus, tvarkydavo aplinką, o moterys maisto ruošdavo tiek, kad jo užtektų trims dienoms.

„Stalas būdavo padengiamas gerojoje troboje. Maisto būdavo prikraunama tiek, kad per tris Velykų dienas nei gaspadinei, nei mergoms nereiktų kišti nosies prie puodų“, - kalbėjo Z.Paulauskienė.

Ant stalo visuomet būdavo šviežiai pagaminto alaus, virta kiaulės galva, kumpis ir tradicinis velykinis pyragas – babka. Pagrindinė stalo puošmena – kiaušiniai.

Juos šeimininkė su savo pagalbininkėmis dažydavo samanomis, svogūnų lukštais, pridėdavo išsprogusių beržų pumpurų.

„Velykos būdavo didelė šventė samdiniams. Turtingame ūkyje tarnaudavo mergės, kurios turėdavo austi, verpti, padėti virtuvės darbuose, ir pusmergės, kurios šerdavo kiaules, nešdavo malkas, atlikdavo kitus smulkius darbus. Vyriškus darbus atlikdavo vaikiai, kurie pjaudavo derlių, jį veždavo, ir pusvaikiai, kurie dirbdavo mažiau atsakingus darbus. Kiekvienas samdinys iš šeimininkės per Velykas gaudavo po penkis kiaušinius. Tai būdavo labai gera dovana. O tuos, kurie tarnaudavo labai gerai, apdovanodavo ir gaspadorius – duodavo sūrio, gabalą sviesto. Prie velykinio stalo susėsdavo visi, tačiau Didįjį šeštadienį, nors vaišės jau būdavo ant stalo, prie jų niekas neprisiliesdavo“, - pasakojo Z.Paulauskienė.

Prieš tai dieną būdavo nušveičiami visi namo langai, pakeičiama patalynė ir net naujais šiaudais perkemšami čiužiniai. Kai visa buitis būdavo sutvarkyta, o stalas padengtas, visa ūkininko šeimyna eidavo maudytis į kubilą: pirma - moterys, o po to – vyrai.

„Švarūs ir šventiškai nusiteikę žmonės šeštadienio vakarą išeidavo į bažnyčią. Juodupėniškiai, kitų aplinkinių kaimų gyventojai traukdavo į Salantus. Ten per naktį būdavo bažnyčioje, o rytą po Prisikėlimo grįždavo namo: gaspadoriai - su vežimu, jaunimas – pėsti. Grįžus namo, šeimininkas palaimindavo savo šeimą, samdinius, ir visi sėsdavo prie stalo – prasidėdavo tris dienas trunkantis Velykų šventimas“, - sakė Z.Paulauskienė.

Moteris pasakojo, kad tuomet, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, per pirmąją Velykų dieną - sekmadienį - žmonės niekur neidavo: būdavo namuose. Tą dieną visi namiškiai valgydavo, kuldavo kiaušinius, linksmindavosi. Niekas nieko nedirbdavo – tik pašerdavo gyvulius.

Antroji Velykų diena pirmadienis būdavo vadinama šeimininkų diena.

„Tądien ūkių šeimininkai eidavo vieni pas kitus, vaišindavosi, apžiūrėdavo laukus, gyvulius. Antroji Velykų diena dar būdavo ir plaktuvės: visi vieni pas kitus vaikščiodavo ir plakdavo beržų šakomis, sakydami: „Velykos, Velykos, raudoni kiaušiniai“. Vaikai tuomet gaudavo pyragų, kitų skanumynų. O štai antradienis būdavo jaunimo diena. Tą dieną visus darbus dirbdavo patys šeimininkai, o jaunimas linksmindavosi: susirinkę krūvon ridendavo kiaušinius, dainuodavo, šokdavo“, - pasakojo Z.Paulauskienė.

Pasak grūšlaukiškės, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje daug kas pasikeitė. Velykos tapo kuklios, nes nebuvo produktų, o antroji šventės diena būdavo darbo diena.

• Rašyti komentarą (0)