Kasdienėje senolės maldoje – jai brangiausi žmonės

Kretingoje gyvenančios ir rytoj 90-ies metų jubiliejų švęsiančios Stasės Norvaišienės kasdienybė – nuolatinė malda: rytą, vakarą, netgi – naktį. Šalia senos maldaknygės, ant stalo – ir “Pajūrio naujienų” laikraštis, kurio gimtadienis sutampa su senolės jubiliejumi.

Kretingoje gyvenanti Stasė Norvaišienė 90-ies metų jubiliejų švenčia balandžio 1 dieną, kaip ir “Pajūrio naujienų” laikraštis – savo gimtadienį.

“Kiek galiu, tiek paskaitau. Man įdomu, kas “sviete” darosi”, - kalbėjo senolė. Ir prisipažino: iš namų nebeišeinanti, nes “kojos nebelaiko”, ir akys, dėl klastingos ligos atlaikiusios ne vieną operaciją, “nebe taip rodo”. Bet gyvenimo padiktuotą negalią atsveria bendravimo su artimaisiais džiaugsmas.

“Turiu labai gerą dukterį, anūkes, proanūkių”, - sako moteris. Ir, norėdama parodyti, kad yra išsaugojusi atmintį, išvardina proanūkių vardus: Algerdas, Agneta, Gabrielė, Monika, Mantas.

“Visi gyvename vienas šalia kito – kaip didelė šeima. Tad ir pas senolę – tai vienas, tai kitas užsuka. Pasilabina, pašnekina… Labai gerai matau, ką gilioje senatvėje reiškia bendravimas – žmogui nesijaučia užmirštas. Tik kartais mūsų močiutė pyksta, kad neaptarinėjame su ja serialų, kuriuos ji labai mėgsta”, - kalbėjo jubiliatės duktė kretingiškė Regina Vičiulienė, kuri savo motinai yra vienintelis vaikas – kitos dukters netektį senolė išgyveno jaunystėje.

Dar vieną netektį S.Norvaišienė patyrė, kai kolūkyje dirbęs vyras įkrito į kombainą. Kartu su dukterimi moteris sužalotą vyrą slaugė pusantrų metų, tačiau jo išgelbėti nepavyko.

Iš jau beveik šiuo metu išnykusio Anužių kaimo kilusi S.Norvaišienė ištekėjo būdama 21-erių. Vyras Juozas buvęs pora metų vyresnis. Gan ilgai S.ir J.Norvaišos gyveno Anužiuose, po tėvų namo stogu, po to persikėlė į sodybą prie Kašučių ežero. Kaip pasakojo pati S.Norvaišienė bei jos duktė Regina, gyvenimas buvęs gana sunkus: teko dirbti labai daug juodo darbo - prižiūrėti ir šerti kolūkio veršius, po to – penimus jaučius.

“Bet mano prižiūrimų jaučių priesvoriai būdavo didžiausi rajone, - ne be pasididžiavimo pasako jubiliatė. Ir čia pat priduria. - Jeigu dabartiniu protu, tai nebūčiau taip plėšiusis. Juk tie, kurie iš manęs šaipėsi, kad noriu kuo didesnę pensiją užsidirbti, dabar gauna didesnę negu mano. Kartais pagalvoju – kam viso to reikėjo”.

Duktė gi šiek tiek kaltina motinos savimeilę: “Kai už gerą jaučių bandos priežiūrą motina pirmą kartą buvo pagerbta ir apdovanota, vėliau ji kitaip dirbti ir nebegalėjo, o gal – ir nemokėjo: galvoju, kad žmogaus darbštumas ateina iš prigimties”.

Beveik 30 metų prižiūrėjusi ir šėrusi svetimus gyvulius, S.Norvaišienė darbo nemetė ir būdama pensijoje: prižiūrėjo ir kūreno garsiąją Kašučių pirtį, į kurią anuometiniais laikais pailsėti atvažiuodavęs net žemės ūkio ministras. “Jis, lankydamasis Kretingos rajone, vis tos pirties norėdavęs. Mat, jam labai patikdavęs minkštas Kašučių ežero vanduo”, - prisiminė S.Norvaišienė.

Senolė sakė kažkaip įtikdavusi garbiems svečiams: gal, kad mokėjo paslaptis saugoti, gal - kad nematydavo to, ko nereikia. “Nepasakyčiau, kad ir tie svečiai būtų buvę kokie nors išskirtinai kaprizingi ir bjaurūs. Žmonės kaip žmonės”, - kalbėjo moteris, kuriai per nuolatinius darbus, kaip pati prisipažino, nebūdavo kada grožėtis Kašučių ežero gamta ar mėgautis jos teikiama ramybe.

Prieš kelerius metus S.Norvaišienę užklupusi Parkinsono liga iš moters atėmė judėjimo džiaugsmą. “Gyvenu tik daktarės Vitutės Motužienės rūpesčio dėka. Jei ne ji, nebežinau, kaip būtų”, - svarstė senolė, savo kasdienėje maldoje minėdama ir ją gydančius daktarus, ir artimuosius, ir tuos, kurių jau nebėra. Malda apgaubusi brangiausius žmones, 90-ies sulaukusi moteris turi svajonę – dar pamatyti jūrą, kuriai gyvenime laiko taip ir nelikdavę.

• Rašyti komentarą (2)