|
|
|
Šventosios žvejai „magaryčiomis“ užtvirtindavo bendrą žygį į jūrą
Mikelis Balčius - kuršių istorijos žinovas ir savamokslis archeologas, vadinamas Šventosios enciklopedija, papasakojo apie senovinę žvejų tradiciją – prieš išplaukiant į jūrą, bendrai užgerti „magaryčias“. Tai reiškė bendro žygio ir sėkmingos žūklės užtvirtinimą. Išgėrimas su palinkėjimais įvairiose tautose nuo seno yra sėkmės ir santarvės ženklas. M.Balčius, kuris yra senos Šventosios žvejų giminės palikuonis, savo stebėjimais bei pagal istorinę medžiagą nustatė, kad Lietuvos pajūryje „magaryčios“ būdavo geriamos dviem atvejais: kai suderėdavo pirkti - parduoti namą, karvę, arklį ir tada, kai žvejai išplaukdavo į jūrą. Tokia tradicija galiojo jau XVII amžiuje. M.Balčiaus giminė XVIII a. turėjo per 60 valčių. Jomis ne tik plaukdavo žvejoti, bet ir į Rygą, Karaliaučių, netgi – į Dancingą gabendavo prekes. Pats Mikelis atmena savo senelio ir tėvo, irgi abiejų Mikelių, „magaryčių“ gėrimo vakarus. Tai būdavę vyriškos draugystės įtvirtinimo vakarai. Valties varomoji jėga – burė ir irklai, varomi vyriškų rankų. Dėl to surinkti gerą komandą buvo labai svarbu. „Tėvas su draugais gerdavo pirktą degtinę ir kalbėdavo apie nuotykius jūroje ir laimikius, prisimindavo audras ir pavojus. Apie politiką vyrai tekalbėdavo mažai. Tarp jų buvo juntama tikra draugystė ir pasitikėjimas vienas kitu“, - prisiminė 60-metis M.Balčius. Jo senelis ir kiti kuršininkai su savo žvejybos bendražygiais nesiskirdavo metų metus. Jie gerdavo namie ruoštus antpilus. Žmonos iš anksto ruošdavo savo vyrams vaišes. Vaikams prie vyrų nebūdavo leidžiama sėdėti. M.Balčiaus pastebėjimu, geriant „magaryčias“ nebūdavo atliekami jokie burtai ir užkalbėjimai, kuriais garsėjo Šventosios apylinkės. Mat, čia gyveno garsi užkalbėtoja Kotryna Verkienė Freiman. Šventojiškiai žvejai, matyt, nebijojo piktųjų dvasių, dėl to ir neatlikdavo jokių ritualų. Tačiau magiški žvejų veiksmai būdavo atliekami pamario žvejų bei kaimynų latvių: žvejai per slenkstį tempdavo tinklus, į tinklą įvyniodavo šermukšnio šakų. Būdavo manoma, kad šermukšnis geriausiai atbaido piktąsias dvasias, todėl jo šakomis apkaišiodavo namų bei tvartų sienas. Pirmąjį laimikį kiti pamario žvejai išdalindavo elgetoms. Sovietmečiu, M.Balčius sakė, šventojiškiai vyrai prieš išplaukdami į jūrą pagal seną paprotį užgerti „magaryčių“ dar sugužėdavo į vadinamąjį Meškio restoraną.
|
|
