|
|
|
Žadeikių dvaro istoriją liudija fundacinis akmuo
Žadeikiai – 2,5 km nuo Kartenos į Kretingos pusę nutolęs kaimas Kartenos seniūnijoje. Jame – apie 20 sodybų: tarp senovinių medinių trobų ir sovietmečio mūrinukų kyla ir šiuolaikiniai namai. Pakeleivių dėmesį šis kaimas patraukia senoviniais raudonų plytų pastatais. Tai - atnaujintas Raudonių giminės dvaras, tapęs vizitine Žadeikių kortele.
Iš Vilniaus sugrįžo į kaimą 76-erių Milda Raudonytė dvare gimė ir užaugo. Ji ir vieneriais metais vyresnė jos sesuo Sofija – tikrosios šio dvaro palikuonės. Prieš 16 metų M.Raudonytė ir jos krikšto sūnus Gediminas Raudonis su šeima, gyvenę Vilniuje, susigrąžino savo giminės žemę ir išlikusius mūrinius dvaro pastatus: centrinius rūmus, ūkvedžio vokiečio Mejerio namą, vadinamąją „mejerinę“; daržinę, tvartą bei ledainę. Nekoks sovietmečio palikimas beteko Raudoniams: centriniuose rūmuose buvo kolūkio kontora, kino teatras. Vėliau juose buvo įkurdintos kelios šeimos, kurioms nerūpėjo svetimas turtas. Laikas ir netvarka buvusius rūmus pavertė laužynu, rūsiuose veisėsi žiurkės. Rūmus apniokojo ir gaisras. Raudoniams reikėjo didžiulio ryžto, kad iš Vilniaus sugrįžtų gyventi į tokį dvarą. O dar daugiau - pastangų ir pinigų, kad laužas vėl virstų rūmais. Kol kas restauruota tik dalis centrinių rūmų: M.Raudonytė sakė, kad sutvarkyti pastato išorę ir įrengti kelis kambarius jau kainavo 300 tūkst. litų. Dėl savo žemės, kurios aplink dvarą yra 40 ha, M.Raudonytė sakė tebevargstą: joje yra elektros tinklų pastotė, servitutiniai plotai, dėl kurių ir iškyla problemų. Istorija palikuonės lūpomis M.Raudonytė pasakojo, jog pagal išlikusius dokumentus ir pasakojimus ji atseka savo protėvių dvaro istoriją. Anot jos, Žadeikių kaimo žemės prieš tris šimtmečius priklausė Rusijos kunigaikščiams Novogordeckiams. Iš jų perėjo į grafų Zubovų rankas. „Gediminas palei tvenkinį atrado fundacinį dvaro akmenį: užrašas skelbė, kad rūmai pastatyti 1848 m. Juos statė grafas Nikolajus Dmitrijevičius Zubovas, Dimitravą valdžiusio grafo Zubovo sūnus“, - pasakojo ponia Milda. Pasakojama, kad Zubovai „Minijovka“ vadinamą palivarką pralošė ar pardavė grafui Aleksandrui Tiškevičiui. Po I pasaulinio karo, vykstant žemės reformai, palivarko žemė buvo išdalinta savanoriams, o dvaro pastatai liko valstybės žinioje. Tuos pastatus 1925 m. iš valstybės išsinuomojo M.Raudonytės tėvas Jonas Raudonis, kuris buvo paskirtas Kretingos apskrities vyriausiuoju agronomu. Nuo 1936 iki 1940 metų J.Raudonis buvo išrinktas į Seimą. Dvarą jis išsipirko dalimis. „Tuomet Seimo narys kas mėnesį uždirbdavo po 900 Lt. Pradinių klasių mokytojos gaudavo perpus mažiau – 450 Lt. Mano pusseserės ir tetos buvo mokytojos: už savo atlyginimą jos galėdavo ne tik tarnaites išlaikyti, kas vasarą vykti į kurortus. Kuri pradinių klasių mokytoja dabar gauna pusę seimūno atlyginimo – po 6 tūkst. litų“, - piktinosi ponia Milda. Ji prasitarė, jog ji šiandien jaučianti gėdą, kai į vieną gretą sustatomi ikikarinių laikų politikai ir dabartiniai televizijos šoumenai. Moteris prisimena, kaip jų namuose Žadeikiuose lankydavosi aukšto rango politikai, visuomenės veikėjai, tarp kurių – ir ūkininkauti į Jokūbavą sugrįžęs prezidentas Aleksandras Stulginskis. Mildai, dar mergaitei, atmintin įstrigo prezidento veidas: pensnė, aukšta pliktelėjusi kakta. Ją žavėdavo ori svečių laikysena: jie būdavo labai pasitempę, anot jos, - tikri valstybės žmonės. Raudonių dvaras – kultūros židinys „Tėvas buvo politikas, ir jau todėl garsus. Tačiau geroji namų dvasia ir tikroji kaimo švietėja buvo mūsų motina Sofija. Ji, pagal specialybę mokytoja, paskui tėvą atvykusi į dvarą, pasiaukojo šeimai – užaugino septynis vaikus“, - pasakojo M.Raudonytė. Iš septynių Raudonių vaikų gyvų beliko tik ji ir Sofija. Motina ir tėvas, anot ponios Mildos, buvę priešingybės: lyg ugnis ir ledas, poezija ir proza. Tėvas domėjosi politika, o motina buvo meniškos sielos. Ji atmintinai deklamuodavo Puškiną, Gėtę. S.Raudonienė rūpinosi viso kaimo jaunuomenės švietimu: dvare rengdavo kaimo gegužines, minėdavo valstybės šventes. Ji lankė ligonius ir šelpė skurstančiuosius. Dvare buvo įsigalėjusi tradicija - antrą Kalėdų dieną rinktis pas Raudonius į eglutės šventę. „Tėvas parūpindavo eglę, mama ją išpuošdavo obuoliais, saldainiais. Tėvas iš Kauno parveždavo saldumynų, apelsinų. Mana pati prikepdavo sausainių. Kaimo jaunuomenė rinkdavosi didžiojoje rūmų salėje. Mama sugalvodavo visokių vaidinimų ir žaidimų. Iš būrio išrinktas Kalėdų senis apdalindavo dovanomis“, - vaikystės Kalėdas prisiminė pašnekovė. 1940 m. Raudonių šeima buvo įtraukta į represuojamųjų sąrašus, Mildos tėvai slapstėsi. Tačiau šeima neišvengė 1946 -1947 m. represijų. J.Raudonis buvo išvežtas į lagerį, pusantrų metų statė Belomoro kanalą. Šeima apie jį nieko nežinojo, kol jis pats parbėgo namo. Po to antrąkart Raudoniai su mažamečiais vaikais buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Mildą, kuriai buvo tik penkiolika, suėmė Salantų gimnazijoje. Ją, lydimą 6 stribų, nuvežė tiesiai prie ešelonų į Kūlupėnų geležinkelio stotį. Per atsitiktinumą rusų karininkas tame traukinyje surado jos tėvus. Biochemike ligi pensijos dirbusi M.Raudonytė atviravo, jog jų šeima iš paprastų rusų, vokiečių kareivių ar žydų nėra patyrusi tiek skriaudų, kiek iš pačių lietuvių. Senoliai palaiko vienas kitą 73-jų Stanislava Linartienė – jau devynerius metus yra našlė. Su vyru sugyveno tris vaikus, bet viena juos pastatė ant kojų. Moteris sakė, jog iš jos gyvenimo galima būtų ir knygą parašyti. Vos dešimt metų trukusią sutuoktinių laimę suardė vyro liga: vieną po kito jis patyrė 7 insultus. Savo žmogų moteris slaugė 35 metus. „Gimus jaunėliui Zigmui, su kūdikiu vos grįžau iš ligoninės, o jau kitądien į ligoninę ant neštuvų išnešė vyrą. Dukterims tebuvo šešeri ir aštuoneri“, - praeities nuoskaudas atkėlė Stanislava. Šiandien S.Linartienė begyvena viena, vaikai aplanko tik per šventes, suvažiuoja į talkas. „Aš prie vargo esu pripratusi: tik miesto žmogus sėdi prie lango, nieko neveikdamas, ir dūsauja dėl visokių krizių“, - samprotavo Stanislava. Moteriai operuotas kojos sąnarys. Produktų ji nusiperka iš autoparduotuvės, į kaimą atvažiuojančios dusyk per savaitę: „Su šluba koja ne kažkiek ir tepaneši: kol parklibinkščiuoju, miltų pokas į aviną pavirsta“. Kasdienybę S.Linartienė prablaško aplankydama kaimynus senolius. 88-erių Konstantinas Žeimys yra seniausias Žadeikių gyventojas. Jau dveji metai jis – našlys. Su žmona užaugino 6 vaikus. Dabar gyvena kartu su ūkininkaujančio sūnaus Jurgio šeima. Jaunystėje Konstantinas gyveno Rubulių kaime, bet pas dvarininkus Raudonius ateidavęs dirbti žemės darbų. Vyras mėgdavęs pinti krepšius ir veždavęs juos į turgų. Ir dabar dar nupina vieną kitą krepšį, tik jėgos nebeleidžia benueiti „į paminijį“ prisipjauti karklų. Optimizmu perpildyti namai Dviejų galų senovinėje žemaitiškoje, šiltai prikūrentoje troboje išvydome nebeįprastą vaizdą: 75-erių Severina Šoparienė mynė medinį ratelį ir verpė avies vilnas. „Sesuo atvežė iš ūkininko Balsevičiaus. Žmogus augina avis, bet neturi kur dėti jų vilnos. Priprašė, kad suverpčiau: per visą žiemą turėsiu darbo – laukia koks 10 kg vilnos“, - sakė Severina. Severina - taip pat našlė. Ji pasidžiaugė, kad visi aštuoni jos užauginti vaikai – sveiki ir gyvi. Kitame trobos gale įsikūrusi jos dukters Dalios Jokubauskienės šeima. Dviejuose mažyčiuose kambariuose sutelpa penkiese: jos vyras Kęstutis ir trys atžalos: 20-metė Rita, 16-metis Aurimas ir 11-metė Iveta. Iš mokyklos sugrįžtančius vaikus kasdien pasitinka jų tėvas: Kęstutis jau šešerius metus nesiskiria su invalido vežimėliu - jis visai nevaldo abiejų kojų. K.Jokubauskas be pagražinimų pasakojo dramatišką savo istoriją. Jis kilęs iš Pasvalio, ten turėjęs savo įmonę - kirto miškus. Vienądien ant jo netikėtai užvirto medis, lūžo stuburas. „Nutrūko pagrindiniai „laidai“, todėl ir kojos nebeklauso, - pajuokavo Kęstutis. – Bet svarbu - kad veikia galva ir rankos. Buvo ir kraujas išsiliejęs į smegenis, gydytojai man prognozavo Švėkšną. Dviejų mėnesių laikotarpis – prieš ir po įvykio - visiškai išsitrynė iš atminties. O labai norėjosi atsiminti, kaip viskas įvyko“. Jam ligi šiol sunku patikėti, kad vienas neapdairus poelgis buvęs lemtingas. Brigados vyrai pasakojo, kad jis pjovęs 40 cm storio drebulę. Pritrūko benzino, prasidėjo pietų pertrauka. Papietavęs jis nupjovė šalia augusią eglę, kad ši nemaišytų dirbti toliau. Kol dorojo jos šakas, užvirto įpjautoji drebulė. Pjūklų džeržgimas, šalmas ant galvos neleido išgirsti virstančio medžio garsų. Tačiau Kęstutis nepyksta ant savo likimo ir nesėdi sudėjęs rankų: vyras veria gintarus, ir jau sutaupė pinigų namui remontuoti. Pats vairuoja automobilį, kurį įsigijo už valstybės skirtą paramą ir pritaikė jam rankinį valdymą. Kęstutis priklauso Lietuvos paraplegikų draugijai, kurios nariai dalijasi patirtimi bei gyvenimo įgūdžiais su panašaus likimo broliais ir seserimis.
|
|
