Rasa ir Gediminas Staškauskai: „Be meno nebus nieko – nei pasiekimų, nei taikos“

Kūrėjai sutuoktiniai Rasa ir Gediminas Staškauskai, kūrybinės veiklos 30-mečiui Darbėnų gimnazijoje surengę savo darbų parodą, teigė, kad savo kūryba jie visų pirma kalba apie tvarumą.

Tris dešimtis metų kūrybos ir bendro gyvenimo keliu einantys menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir meno žinovus, ir mėgėjus stebina savo universalumu ir išplėtotu kūrybos spektru: skulptūra, keramika, tapyba, edukaciniai susitikimai – visa tai sueina į bendrą visumą, kuri ir atskleidžia, koks įdomus ir prasmingas gali būti menas.

Darbai be pavadinimų kvietė diskusijai

Tai, ką sukūrė per pastaruosius kelerius metus ir ką jie veikė per tuos 30 bendrų kūrybos metų, R. ir G. Staškauskai pasidalino vakar, per Darbėnų gimnazijoje įvykusį jų darbų parodos atidarymą – vakarop pabūti kartu susirinko bendruomenės nariai, dieną su menininkais bendravo, jų darbus apžiūrėjo Darbėnų gimnazijos mokiniai.

„Auginame meno žiūrovą. Jaunajai kartai norime parodyti, kaip tas menas kuriamas, ir formuoti požiūrį, kad be meno nieko nebus – nei pasiekimų, nei tobulėjimo. Taikos irgi“, – G. Staškauskas sakė kartu su žmona siekiantys, kad jų darbai įkvėptų kitus, palaikytų tvarumo idėją, kaip nevienadienį požiūrį į meno kūrinius.

R. Staškauskienė, ieškodama sprendimų, kaip geriau eksponuoti parodai skirtus darbus, atkreipė dėmesį, kad prie jų nėra pavadinimų. „Nenorime sufleruoti, ką žiūrovas turėtų matyti, jausti. Man įdomu, kokios mintys parodos lankytojams kyla, žiūrint, vertinant mūsų darbus. Bendrausime, diskutuosime, ir kiekviena pastaba, išsakyta mintis mums yra kūryba, jos tęsinys“, – menininkė neslėpė, kad per edukacijas nepaprastai daug netikėtų minčių, idėjų ji pasisemianti ir iš vaikų.

Į parodą Darbėnų gimnazijos aktų salėje iš menininkų dirbtuvių atvažiavo akmens, medžio, bronzos skulptūros, tapybos darbai, šamoto keramika, kuriai glazūrą per daugybę bandymų sukūrė pati Rasa. „Kol išgavau tokią spalvą, kuri man patiko. Niekur kitur tokios glazūros nerastumėte, – R. Staškauskienė paaiškino, kad šamoto – akmens masės – dirbiniai yra kaitinami 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūroje, kuri yra gerokai aukštesnė už tą, kurios reikia molio dirbiniams. – Tokią aukštą temperatūrą ne kiekviena glazūra atlaiko, ir teko labai daug eksperimentuoti.“

Menininkų pora neskirsto kūrybos į „tavo-mano“, dirba, kas tuo metu atrodo malonu ar išpildys kilusią idėją. „Kalu ir aš akmenį, kai to norisi, Gediminas irgi tapo, kai jam to reikia. Gal tik keramikos man daugiau kliūva“, – Rasa, po to ir Gediminas akcentavo, kad mene vis dėlto svarbiausia yra ne materija – akmuo, medis, bronza, molis, dažai ar teptukas, o pirminė idėja, mintis, kuriai įgyvendinti parenkama ta medžiaga, kuri labiausiai ir tinka sumanymui atskleisti.

Parodoje eksponuojami Rasos ir Gedimino Staškauskų darbai – be pavadinimų. Taip kūrėjai žiūrovą, parodos lankytoją kviečia dalintis savomis mintimis.

Darbai nukeliavę iki Amerikos

R. Staškauskienė pasidžiaugė, kad jų, šiuolaikinių kūrėjų, darbus vertina Danijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Olandijos meno žinovai, kolekcionieriai. „Galbūt, kad nemažai laiko esame praleidę Vokietijoje, kur privačiai mokėmės pas vieną profesorių, Danijoje, kur turėjome sąlygas dirbti ir kurti. Dažnai sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Mūsų kūrybinio kelio pradžioje panašiai ir nutiko, tačiau pastebime, kad Lietuvoje požiūris į meną, kūrinius irgi keičiasi, žmonės mato, kas vyksta, kokios yra pasaulio tendencijos, ir jau geba įžvelgti meno inovatyvumą“, – kalbėjo menininkė, tvirtindama, kad meno jie su Gediminu niekur nesimokę – tiesiog visus tuos 30 metų ėjo savo atradimų, išgyvenimų keliu, kuriame sutiko daug įdomių žmonių, daug keliavo, ir visa tai atsispindėjo ir tebeatsispindi kūryboje.

Į parodą Darbėnų gimnazijoje menininkai parinko naujesnius darbus, kai kurie jų – pandemijos laikotarpio, kurio per kūrybinių idėjų gausą sutuoktiniai sakė nė nepajutę. „Pirmųjų darbų nelikę nė padujų“, – juokėsi Gediminas, o jį papildžiusi sutuoktinė sakė, kad darbai iš kūrybinių dirbtuvių iškeliauja neiškart: „Aš kurį laiką dar pabūnu su jais. Žiūriu, mąstau, jaučiu, kol suprantu, kad galiu atsisveikinti.“

Kūrybinėje menininkų biografijoje yra darbų, kurių jokioj parodoj nepamatytum, bet jie – kelioms kartoms į priekį. Tai – iš medžio sukurtos stacijos Lazdininkų koplyčioje ir visas Tūbausių bažnyčios interjeras: skulptūros, tabernakulis, krikštykla ir kt.

Kuria gamtos prieglobstyje

„Norime atiduoti duoklę kraštui, kuriame gyvename, – priežastį, kodėl kūrybiniam 30-mečiui skirta paroda eksponuojama Darbėnų gimnazijoje, įvardino Gediminas. – O po to suksime į Kretingą – juk ten gyvenome 20 metų, tad norėtųsi parodą atvežti ir kretingiškiams.“

Iš Kretingos, vadinamojo Geštautų kvartalo, menininkus „išstūmė“ naujakuriai – iškilus individualių namų kvartalui, neliko erdvės kūrybai, nesinorėjo trikdyti kaimynų ramybės. Atsikėlė į Darbėnus, į Gedimino šviesaus atminimo motinos Irenos Skersytės tėvų ir senelių sodybą, kuri netrukus jau priklausys Naujūkų kaimui. Erdvės – į valias, o svarbiausia – gamta, šimtametis ąžuolynas. „Be gamtos mes neišgyventumėme, ir ji taip pat turi didelės įtakos mūsų kūrybai“, – tvirtino menininkai, prieš 30 metų vienas kitą sutikę keramikos užsiėmimuose, kuriuos vedė kretingiškis dailininkas Juozas Šakinis.

„Esu meilės emigrantė – atvažiavau iš Pakruojo mokytis Šv. Antano religijos studijų institute, sutikau Gediminą ir likau čia. Mus suvedė kūryba ir bendras požiūris į ją“, – teigė Rasa. Menininkų šeima užaugino du vaikus – dukterį Moniką, kuri yra hidroinžinierė, ir sūnų Joną, kuris užsiima fotografija, filmavimu – vaikai kaip ir nepasekė tėvų pėdomis.

„Kiekvienas turime eiti savo atradimų keliu. Jeigu žmoguje kažkas slypi, būtinai ateis laikas tam atsiskleisti. Mes gyvename taip, kad mums būtų įdomu, ir kaip menininkai nenorime būti panašūs į kitus“, – kalbėjo R. ir G. Staškauskai, prisipažinę, kad 30 metų bendro gyvenimo jų nenuvargino – jie iki šiol turi apie ką kalbėtis ir vienas kitą papildo kūryboje.

• Rašyti komentarą (1)