Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 100 %
Naktį-1°C debesuotumas 58 %
Apklausa

Ar Kretinga pakankamai apšviesta?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

„Deficitas pas poną Dievalį“, – taip sureagavo kretingiškė, prašiusi neviešinti jos vardo ir pavardės, kai sužinojo, kad jau pavėlavo savo vaiką, norintį rengtis Pirmajai Komunijai, užregistruoti bažnyčios raštinėje. „Bet juk dar yra tikybos pamokos – tai kam tada jos reikalingos, jei mokykla vaiko neparengia Pirmajai Komunijai?“, – tvarka stebėjosi moteris.

Kretingiškė pasakojo, kad rengtis Pirmajai Komunijai norą išreiškė jos vaikas, tad moteris nuėjo į bažnyčios raštinę – ten ir sužinojo, kad registracija jau baigėsi ir vaikų katechezė jau yra prasidėjusi.

„Vaikas nori – nebėra vietos. Kažkokios nesąmonės, – kalbėjo moteris. – Bet kodėl iš viso dar reikia kažkur atskirai vaikščioti, jei vaikas lanko tikybos pamokas? Dabar dar metus laiko reikia eiti kiekvieną sekmadienį – juk vaikams iki krūminių dantų apsisemia ta tikyba. Ir kam dar tėvams bereikia eiti kiekvieną sekmadienį ir melstis su vaikais?“.

Pavėlavus tenka laukti kitų metų

Su šiuo klausimu supažindintas Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebonas Antanas Blužas pripažino, kad nors tokia tvarka, kai vaikai Pirmajai Komunijai rengiami ne mokyklose, o parapijose, egzistuoja jau daugiau kaip dešimtmetį, bet vis dar pasitaiko, kam tai yra naujiena. „Dažnai konfliktiška situacija kyla todėl, kad žmonės turi savo įsivaizdavimą apie bažnyčią, o bažnyčia eina savo gyvenimą, ieškodama būdų stiprinti tikėjimą“, – sakė A. Blužas, kuris ragina žmones, iškilus klausimams, drąsiai ateiti pas jį ir viską išsiaiškinti.

Pasak A. Blužo, registracija dėl pasirengimo Pirmajai Komunijai paprastai skelbiama rugpjūčio pradžioje, o paskutinį rugsėjo arba pirmąjį spalio savaitgalį jau prasideda vaikų katechezė. „Registracija yra reikalinga tam, kad vaikus sugrupuotume į grupes, paskirstytume krūvį katechetams, jei jų trūksta – surasti papildomai savanorių, juos parengti, reikia supirkti medžiagą ir išspręsti kitus organizacinius rūpesčius“, – vardijo A. Blužas.

Tad pavėlavus užregistruoti vaiką į pasirengimą Pirmajai Komunijai ir katechezei jau įsivažiavus, belieka laukti kitų metų. „Spalio 1 dieną pradėjome katechezę ir ji vyksta jau pusę mėnesio. Jeigu iki tol pasirengimo Pirmajai Komunijai nelabai reikėjo, tai, atvirai pasakius, kas čia sugrius, jei vaikas vienais metais vėliau ateis? Vaiką krikštyti tai būtina kuo greičiau, o dėl Pirmosios Komunijos norisi ne tiek skubėjimo, kiek kokybiško pasirengimo. Čia yra mano, kaip klebono, atsakomybė, kad į vaikų parengimą nebūtų žiūrima pro pirštus“, – teigė A. Blužas.

Visa tvarka, kaip vyksta vaikų ir suaugusiųjų pasirengimas sakramentams, yra skelbiama per pamaldas bažnyčioje, informacija kabo ir skelbimų lentoje. Tad A. Blužo įsitikinimu, net ir rečiau vaikštant į bažnyčią, galima užsukti nors į internetinį puslapį ir laikas nuo laiko pasižiūrėti, kas vyksta parapijoje, kokios naujienos skelbiamos.

„Sutvarkymo“ mentalitetas – iš sovietmečio

A. Blužas priminė, kad jau seniai galiojanti tvarka, pagal kurią pasirengimas sakramentams – Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, santuokai – vyksta parapijose, o ne švietimo įstaigose. Tokia praktika egzistuoja ir Vakarų valstybėse. Tuo tarpu Lietuvoje žmonės, kalbėdami apie vaikų pasirengimą sakramentams, kartais tai vertina ne kaip dvasinį vaiko ugdymą, bet tik kaip formalumą.

„Sovietmečiu pasirengimas Pirmajai Komunijai buvo minimalus todėl, kad kunigus už vaikų katechezę sodindavo į kalėjimą. Kunigai negalėjo vaikų patys tiesiogiai ruošti, todėl tikinčios šeimos dažniausiai vaikus veždavo į kitą parapiją ar vasarą – pas senelius, kur jų niekas nepažintų. Tuomet kokia močiutė per mėnesį išmokindavo poterius ir visi manydavo, kad to užtenka, jog vaikas būtų atvestas prie Pirmosios Komunijos, – kalbėjo A. Blužas. – Tačiau savaime aišku, kad to neužtenka, ir laisvame pasaulyje, kur nebėra jokių apribojimų, kuriamos sekmadieninės mokyklėlės. Pavyzdžiui, Amerikoje vaikai turi sekmadieninę mokyklėlę ir joje lanko pamokas iki XII klasės, Palestinoje vaikai kiekvieną sekmadienį eina ir mokinasi 7 metus. Taigi vaikai auginami tikėjimui, o ne tik atvedami „sutvarkyti“. Tas „sutvarkymo“ mentalitetas Lietuvoje yra gan gyvas ir ypač tarp tų žmonių, kurie į bažnyčią visiškai nevaikšto – jie nežino parapijos skelbimų, neseka naujienų, bet dar jaučiasi esą katalikai ir kad reikia atlikti kažkokią pareigą.“

Tikėjimas ugdomas bendruomenėje

Kalbant apie pasirengimą Pirmajai Komunijai, katechezė vyksta visus mokslo metus – iki gegužės pabaigos-birželio pradžios. Ir šie mokymai skiriasi nuo to, kas yra dėstoma per tikybos pamokas mokyklose.

„Tikybos mokytojai dirba pagal katalikų tikybos bendrojo ugdymo programą, tačiau į tai galima žiūrėti daugiau kaip į teorinį dalyką, kur susipažįstama su tikėjimo tiesomis. Tačiau tai nėra bendruomeninis gyvenimas, nes jis išgyvenamas parapijoje, – aiškino A. Blužas, kurio teigimu, pamokos, vykstančios mokykloje, ir mokymas parapijoje yra skirtingi dalykai. – Kalba eina apie tikėjimo ugdymą ir patirtis, ir visa tai kompleksiškai apima: tėvų katechezę, vaikų dalyvavimą šv. Mišiose, vaikų rožančiaus kalbėjimą, Kryžiaus kelią bei kitus dalykus. Ir tuos vaikus rengia savanoriai, kurie nebūtinai yra tikybos mokytojai – jie yra mūsų parapijiečiai, aukojantys savo laiką, kad supažindintų su gyvu Dievu. Tikėjimo teorijos galima ir papūgą išmokinti – vienas kunigas turėjo tokią, su kuria kartu kalbėdavo rožančių, bet tai nereiškia, kad ta papūga, išmokusi „Sveika, Marija“, iš tiesų ir tiki Mariją. Todėl ir mūsų tikslas nėra išmokinti vaikus sakyti poterius kaip kokį eilėraštuką, tarsi to ir užtektų.“

Pasak A. Blužo, nereikėtų painioti ir mokesčio už mokymąsi Pranciškonų gimnazijoje su auka, kurią rekomenduojama duoti bažnyčiai, rengiančiai vaiką Pirmajai Komunijai.

„Gimnazija yra švietimo įstaiga, kuri duoda išsilavinimą, o parapija yra bendruomenė, ir bendruomenės nariai remia savo namus, savo bažnyčią, juk net yra toks bažnyčios įsakymas. Kaip žmonės aukoja sekmadieniais per rinkliavą tam, kad vyktų parapijos gyvenimas, taip ir tie, kurie atveda vaikus ruošti sakramentams, duoda tam tikrą auką, kad būtų iš ko pirkti pratybas, rožančius, medžiagą mokymams. Ta auka yra rekomenduojama, bet neprivaloma – tie, kurie neišgali jos sumokėti, visada gali kreiptis į kleboną ir, turint sunkumų, auka gali būti ir mažesnė ar nuo jos žmogus iš viso yra atleidžiamas. Mes, kaip bažnyčia, turime vargšams padėti, ir neturtingus vaikus taip pat parengti sakramentams. Būna, kad žmogus paaukoja ir daugiau, negu yra prašoma, nes jis jaučia, kad gali prisidėti dar ir prie kito vaiko rengimo. Taigi čia yra bendruomeniškumo aspektas“, – kalbėjo A. Blužas.

Kviečia vertinti kaip dovaną

Vaikui pradėjus pasirengimą Pirmajai Komunijai, nuošalyje nepaliekami ir tėvai – jiems tenka dalyvauti 8 susitikimuose, kurie vyksta kartą per mėnesį. Šių susitikimų tikslas, pasak A. Blužo, perteikti esminius tikėjimo dalykus, pavyzdžiui, kodėl reikalinga lankytis šv. Mišiose, kokia yra Pirmosios Komunijos reikšmė ir t. t., nes neretai tėvai ir būna tos kartos atstovai, kurie sakramentams buvo rengiami sovietmečiu paskubomis ir slaptai. Tačiau prašymas lankyti susitikimus ne visiems tėvams priimtinas – dalis jų neslepia nenorintys ten eiti, juolab kad ne visada pavyksta ir tam rasti laiko.

„Tėvų paniurzgėjimą galima suprasti, nes labai daug žmonių dirba „slenkančiais“ grafikais ir jie tiesiog negali planuoti savo laiko. Daug žmonių dirba savaitgaliais – tai yra visos Lietuvos problema, kad darbdaviai negerbia savo darbuotojų ir neduoda laiko jiems nei su šeima pabūti, nei į bažnyčią nueiti. Tai tikrai negeras dalykas, tam tikra socialinė neteisybė, kai norėtųsi stoti tėvų pusėje, – kalbėjo A. Blužas. – Tačiau, kas tikrai yra skaudu, kad kartais į susitikimus žiūrima ne kaip į dovaną, o juk žmonės savanoriauja ir skiria savo laiką, kad tik kiti pažintų Dievą ir eitų į jį. Kai stengiesi dėl žmonių, o jie to nevertina, imi galvoti, o kam jiems iš viso ta bažnyčia reikalinga? Ar tik tam, kad „susitvarkytų“ formalumus ir paskui galėtų tuoktis arba būti krikšto tėvais? O paskui per krikštą bijo vaikui kryžių padovanoti, kad jam nelaimės neužtrauktų. Tai apie kokį tikėjimą mes kalbame?“

Per krikštynas tėvai prisiima atsakomybę

A. Blužas akcentavo, kad tėvai jau per krikštą pasižada vaiką auklėti katalikiškai, taigi jie prisiima tam tikras pareigas ir atsakomybę, kurias jie turi įvykdyti.

„Ir tas auginimas vaiko tikėjime, kurį per krikštą pažada, nevyksta momentiškai – tik atvedus vaiką Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimui, jis turėtų vykti nuolat,“ – teigė A. Blužas, pakvietęs tėvus atsakingiau žvelgti į vaikų dvasinį ugdymą.

Į krikštynas, pabrėžė A. Blužas, nereikėtų žiūrėti lengvabūdiškai, nes tai nėra tik graži vaiko šventė. Tikroji jų prasmė – vaiko įvedimas į krikščionišką gyvenimą, o už tai tėvai ir krikšto tėvai prisiima atsakomybę.

„Taigi einama to link, kad ruošiantis krikštui, bus kursai tėvams ir krikšto tėvams – kai kurios parapijos jau dabar tokius turi, nors jie kol kas dar nėra privalomi. Žmonės tegu ruošiasi ir tiems dalykams, nes vėl bus pasipiktinimo banga“, – sakė A. Blužas.

Kita vertus, anot klebono, džiugina tai, kad neretai po tėvų katechezės ar sužadėtinių kursų jų dalyvių požiūris visiškai pasikeičia – jie įsitraukia į parapijos gyvenimą ir toliau lanko kokius nors kursus, gilindami savo tikėjimą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas