Pajūrio naujienos
Help
2017 Spalis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 6 %
Naktį5°C debesuotumas 31 %
Apklausa

Ar pritariate, kad vaikai mokyklą pradėtų lankyti nuo 6-erių metų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Skaudžią šeimos istoriją įprasmins memuaruose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21

Kraštietė poetė pedagogė 77-erių Judita Felicija Ožeraitytė, gyvenanti Vilniuje, dažnokai vieši Kretingoje. Ir ne tik dėl to, kad čia gyvena jos sūnus Linas Stankevičius. Kretinga poetei – tai ir jaunystės miestas, ir tėvų, patyrusių stalinines represijas, amžinojo poilsio vieta.

Kraštietė poetė Judita Felicija Ožeraitytė sakė susigrąžinusi tėvo pavardę iš pagarbos jo nuopelnams Lietuvai.

Pastarąją savo viešnagę Kretingoje poetė kraštietė pavadino „edukacine misija“: „Noriu palikti pėdsaką – padovanoti savo knygų Kretingos bibliotekai, Pranciškonų gimnazijai – mokyklai, kurią pati baigiau ir kuri atmintyje man išliks kaip pirmoji vidurinė...“.

Poezijos mūzą savyje pažadinusi dar mokydamasi Rūdaičių septynmetėje mokykloje, J. F. Ožeraitytė nemažai kūrė vaikams, – dirbdama pedagoginį darbą taip ji papildydavo metodinę medžiagą, kurios anuomet labai trūkdavę. Taip gimė kūrybos rinkiniai „Po motulės sparneliu“, „Sveika, šalie Kalėdų!“, „Vaikų abėcėlė“, „Drugelių vasaros sapnai“, „Kur karaliai miega“. O eilėraščių dvitomyje „Amžinas ginčas“ ir „Piliarožių vėjas“ ji atsiskleidžia kaip savo krašto pilietė, patriotė, besidžiaugianti tuo, kas gražu, dora, kilnu, ir tuo pačiu jautriai išgyvenanti Lietuvai tekusias negandas, skaudžius mūsų šalies istorijos įvykius.

Negandų neišvengė ir J. F. Ožeraitytės šeima. Jos tėvas Jurgis Ožeraitis, baigęs Kauno technikos ir karo mokyklas, tarnavo artilerijos daliniuose. Prasidėjus karui, 1941-ųjų rudenį persikėlė gyventi į žmonos Felicijos Petronaitytės tėviškę Kretingos rajone, gyveno Petronaičių ūkyje Senkų kaime. Karo metu dirbo draudimo inspekcijoje, 1943 m. gegužę paskirtas LLA Žemaičių apygardos Kretingos apylinkės štabo viršininku, 1944 m. liepą – štabo ryšininku, 1944 m. vasarą kartu su bendražygiais išvadavo Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigos kalinius, o 1945 m. rudenį paskirtas Kretingos apskrityje formuojamos Kardo rinktinės vadu.

Suimtas 1946-ųjų kovą, kalintas ir kankintas saugumo kalėjime, nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Mirė 1947-aisiais Vanino lageryje, Chabarovsko krašte. Gerokai praėjus laiko, 2001-aisiais, J. Ožeraičiui pripažintas Kario savanorio statusas, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Savo poezijos knygą „Amžinas ginčas“ J. F. Ožeraitytė skyrė LLA Kardo rinktinės partizanams ir savo tėvui (iš kairės) Jurgiui Ožeraičiui, politiniams kaliniams motinai Felicijai Petronaitytei-Ožeraitienei ir dėdei kunigui Antanui Petronaičiui.

J. Ožeraičio gyvenimo faktai išdėstyti Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko knygoje „Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo“, o J. F. Ožeraitytė sakė kuriam laikui poeziją atidėsianti į šalį. „Skubėsiu rašyti memuarus – noriu papasakoti savo šeimos istoriją ir palikti tai ateities kartoms“, – prisipažino ji, prisiminusi tą gyvenimo momentą, kai per kelionę į Kamčiatką jos „sieloje buvęs vienas šauksmas – pamatyti uostą, tą žemę, kur buvo kalinamas jos tėvas ir kuri jį pasiėmė visiems laikams“.

Kai saugumiečiai krėtė jos tėvų namus, tėvas tada pabėgo, o motiną pašovė arti širdies. Vėliau ją teisė kartu su tėvu ir trijų dukterų motina buvo ištremta į Kazachstaną. Šeima jokių žinių apie tėvą ilgą laiką neturėjo, tuščias ir jo kapas Kretingos senosiose kapinėse.

„Kai motina grįžo iš lagerio, susirado mus visas tris. Mama buvo raštinga, tačiau po lagerio niekas jos į darbą nepriėmė, bet šiaip ne taip jai pavyko įsidarbinti paukštininkystės ūkyje, o aš vis buvau „bandito vaikas“ – negalėjau siekti aukštojo mokslo, tad iš pradžių baigiau medicinos mokyklą, tik po to įgijau aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Tėvų namą, kurį jie buvo ne per seniausiai pasistatę, mums pavyko persikelti į Kretingą – jis stovi iki šiol, – pasakojo J. F. Ožeraitytė. – Kai išdraskė mūsų šeimą, mane augino ir į mokyklą leido dori žmonės Marijona ir Kazimieras Kairiai iš Kvecių – giliai tikintys, nestoję į kolūkį“.

Brangindama praeities prisiminimus, moteris, lydima ūkininkės Nijolės Pielikienės, su kuria pabendrauja nuo seno, apsilankė Kveciuose, Ankštakiuose, Rūdaičiuose – gimtosiose vietose. Jos pažymėtos ir netektimis, ir gražiais gyvenimo momentais, kuriuos dovanojo geri žmonės.

J. F. Ožeraitytė sakė savo memuaruose nenorinti nukrypti nuo istorinės tiesos, todėl daug dirbo archyvuose, rinko duomenis. „Ilgas krapštymasis, – pripažino ji ir meldžia likimo dar atseikėti laiko numatytam darbui atlikti. – Užsibrėžtas tikslas ir palaiko, ir neleidžia blaškytis“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas