|
|
|
Stebuklingasis 18
Atmerkiu akis. Išaušo rytas, kai išeisiu pro namų duris kaip pilnametė. Visuomet spėliodavau, kas pasikeis, kai įžengsiu į suaugusiųjų pasaulį, tačiau akimirką, kai imdavau tai įsivaizduoti, mane apimdavo keista baimė. Atrodė, kad 18-asis gimtadienis dar toli, tačiau jis atskriejo akimirksniu, kad ir kaip to nenorėjau...
Kai buvau maža mergaitė, daugybę kartų girdėjau savo draugų svajonę kuo greičiau užaugti, tapti suaugusiais. Nė vienas iš mūsų nenorėjome būti maži, tačiau dabar, kai vaikystė praėjo, su mielu noru grįžčiau į tuos laikus, kuomet buvau atsakinga vien už tvarkingą kambarį ar paruoštus namų darbus. Jei būtų mano valia, dabar neturėčiau pilnametės vardo, nes to iš visos širdies nelaukiau. Pasidarė smalsu, ar yra kretingiškių, mąstančių taip pat, kaip aš, tad atlikau internetinę apklausą, kurioje dalyvavo 77 jauni žmonės. Pasirodo, tik aštuoniolika iš jų nelaukė 18-to gimtadienio. Tad kuo pilnametystė taip vilioja paauglius? „Vėlų penktadienio vakarą visi nori pasileisti plaukus!“- trumpai ir aiškiai rėžė savo nuomonę vienas iš apklausos dalyvių. Pasirodo, dauguma paauglių, kuriuos tėvai „laiko pririšę trumpu pavadėliu“, jaučiasi apriboti iki lemtingojo 18-ojo gimtadienio, tad trokšta kuo greičiau išsilaisvinti iš jų kontrolės, tapti nepriklausomais. „Būdamas pilnametis, tampi lygiavertis pilietis. Turi balso teisę, gali vairuoti, o svarbiausias dalykas - būti pačiam už save atsakingu. Tai lyg naujas etapas, kuomet turi išmokti būti savarankiškas. Jeigu iki 18-os metų buvai dar vaikas, tai nuo 18-os turi pradėti mokytis, kaip tą vaiką sutramdyti ir leisti jam užaugti. Tai metas, kai atsiveria keliai plačiai pažinti pasaulį: keliauti, dirbti rimtus darbus, mokytis aukštojo mokslo ir galiausiai palikti kažką po savęs,“- savo nuomonę išsakė vienas apklausos dalyvių. Prisimenu dieną, kai į namus atnešė artėjančių Prezidento rinkimų balsavimo lapelius, tarp kurių buvo vienas, skirtas man. Buvo sunku suvokti, kad nebesu mergaitė, kuri balsavimo kabinoje neva patarinėdavo mamai, už ką balsuoti. Tapusi pilnamete, tapau ir, bent jau teoriškai, suaugusia mergina, kurios sprendimai lemia Lietuvos, kurioje ateityje gyvensime, likimą. Juk tik nuo mūsų priklauso, koks jis bus. Su trenksmu užgriuvo jausmas, spaudžiantis mane susimąstyti ir apie savo ateitį, neleidžiantis tinginiauti vasarą, raginantis ieškoti darbo bei kuo greičiau išsilaikyti vairavimo teises, nes draugų, besigiriančių ant mašinų besipuikuojančiais „klevo lapais“, daugėja lyg poilsiautojų Palangos kurorte karštą vasaros dieną. Kai esi ne iš tų, kurie pilnametystės laukia vien dėl to, jog nebereikės prašyti senų dėdžių prie prekybos centro, kad nupirktų alkoholio ar cigarečių, arba vyresnės sesės, kad paskolintų tapatybės kortelę, kurios reikia einant į naktinį klubą, kiekvieną akimirką lyg akmuo tave spaudžia pareiga tvirtai suimti į rankas savo gyvenimą. Pasidaro keista, kai aplink matau nepakankamai subrendusius jaunus žmones, kurie savo gautas „privilegijas“ naudoja neteisingiems tikslams ir griauna savo ateitį, užuot ją kūrę. Nemažai paauglių mano, jog tapę pilnamečiais jie kitaip ims žvelgti į pasaulį, taps rimtesni, atsakingesni, taps kitokie, galės patys priimti sprendimus, o pasaulis apsivers aukštyn kojomis. Tai mitas. Kas sakė, kad būdamas nepilnametis, negali pasirinkti savo kelio, atsakingai žiūrėti į gyvenimą ir kurti savo išsvajoto gyvenimo scenarijaus? Tai, ką atneša pilnametystė, priklauso nuo žmogaus požiūrio ir to, apie ką jis svajoja, - ar pragerti pirmąją pilnamečio algą, ar už tuos pinigus nukeliauti į saulėtąją Italiją. „Nemanau, kad amžius pats savaime gali būti minusas ar pliusas. Žmogus visada turi rinktis savo kelią, o geriausia - kad jis būtų teisingas, teikiantis naudos ir jam pačiam, ir jį supančiai aplinkai. Ir visiškai nesvarbu, kiek tam žmogui metų - 5, 16, 21 ar 65“,- mano anoniminės apklausos dalyvis. „Kol širdyje jautiesi vaikas, iš esmės niekas nesikeičia. Tai tik suteikia tau “stažo”, laisvės daryti dalykus, kurių nedarei ar negalėjai daryti būdamas vaikas,“- savo nuomonę išsakė vienas pilnametis, dalyvavęs apklausoje. Kitas pilnametystės sulaukęs apklausos dalyvis teigė, jog vienintelis pilnametystės minusas yra suvokimas, kad niekuomet negrąžinsi vaikystės atgal: „Nuolatos kamuoja mintis, kodėl, kai buvome vaikai, norėjome taip greitai suaugti, dažnai neleisdami būti sau tiesiog vaikais ir elgtis kaip vaikai, neskubėti suaugti ir tiesiog mėgautis gyvenimu?“. Ir iš tiesų, mes jau niekada nebūsime jaunesni, negu esame dabar... Viskas, ką mes privalome daryti, - tai gyventi čia ir dabar, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Gimtadienio dieną labai dažnai girdėjau klausimą, kaip jaučiuosi, tapusi pilnamete? Ar kas nors pasikeitė? Jei atvirai, tai niekas. Šalia - tos pačios nuoširdžios draugų šypsenos, tos pačios mylinčios tėvų akys, tas pats namų jaukumas, kuriame randu atgaivą po varginančios, bet tuo pačiu džiuginančios kasdienybės, kuri taip pat nepasikeitė. Tie patys jausmai, svajonės, užsibrėžti tikslai ir prisiminimai... Viskas taip pat, tik metų skaičius pasikeitė ir jis vis keisis. Laiko neįmanoma sustabdyti, tačiau padaryti, kad jis būtų nepamirštamas, gali kiekvienas... Suteikti kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia diena gyvenime, o senatvėje ištarti, kad gyventi buvo verta.
Lina LIEBUTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
