|
|
|
Nuo muzikos iki rūgštynių sriubos
„Gyvo balso“ nominaciją „8 natos“ renginyje laimėjusi šešiolikmetė Gabrielė Kalniškytė tikina, kad šio įvertinimo tikrai nesitikėjo. Kita vertus, ši sėkmė festivalyje nebuvo atsitiktinė: G. Kalniškytės kiekviena diena prasideda su muzika, jos dainos skamba per dažną mokyklinį bei rajoninį renginį, mergina dalyvauja įvairiuose muzikiniuose konkursuose.
„Iš pradžių žadėjau nepasirodyti „8 natoje“, nes mano draugas, kuris turėjo groti, nebegalėjo dalyvauti. Tačiau susiradau kitą žmogų, su kuriuo paruošėme naują dainą. Esu labai dėkinga Mantui Stuokui ir Edgarui Puškoriui, kurie prisidėjo prie laimėjimo“,- pasakojo G. Kalniškytė, kuri tikino, kad pelnyti nominacijos laimėtojos vardą ji nesitikėjo. G. Kalniškytei, kuri yra Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos X klasės mokinė, veiklos netrūksta: ji dainuoja ne tik mokyklos įvairiuose renginiuose ar koncertuose, bet ir bažnyčios chore, yra Kretingos mokinių savivaldų informavimo centro mokymų vadovė, vaidina mokyklos teatre, rūpinasi prevencinio projekto „Sniego gniūžtė“ veikla. G. Kalniškytė taip pat groja gitara ir pianinu, kuria dainas. „Kartais atrodo, kad nieko nespėju, – prisipažino G. Kalniškytė. – Tuomet svarbiausia – susidėlioti savo prioritetus. Kas yra svarbiau – tai atlieki pirmiausiai, o jei nespėji, dirbi naktį.“ Nors dainuojančiai ir veikliai merginai laiko labai trūksta, tačiau ji tuo nesiskundžia ir džiaugiasi, kad visada turi užsiėmimų, pomėgių. Vienas jų – muzika, su kuria prasideda kiekvienas G. Kalniškytės rytas. „Tai dalis mano gyvenimo. Ryte atsibudusi galvoju ne apie tai, ką pusryčiams valgysiu, bet pirmiausia galvoje skamba kažkokia daina. Muzika... Aš esu muzika! Viskas prasidėjo nuo Kernagio dainos „Žiemą vasarą“. Tai – mano koziris. Būtent šia daina ir įgarsinčiau savo gyvenimo filmą“, – su šypsena veide pasakojo G. Kalniškytė. Kalbėdama apie mėgstamas veiklas, ji vardijo: „Labai mėgstu dainuoti, parodyti save. Mėgstu gaminti valgį, nors būna ir nepasisekimų. Be to, man patinka jausmas, kai tave kas nors išklauso ir atsižvelgia į tavo nuomonę. Tačiau nemėgstamų dalykų būtų daug daugiau! Pavyzdžiui, nemėgstu rūgštynių sriubos. Nežinau, kodėl, bet nemėgstu! Taip pat nemėgstu, kai ateina tas laikas, kai būna darbymečiai: prieškalėdinis laikas, pavasario galas ir rudens pradžia. Dar nemėgstu, kai žmonės nesugeba tavęs ko nors paprašyti. Ir, žinoma, nemėgstu tiksliųjų mokslų, tokių, kaip chemija ar fizika.“ Išgirdęs apie rūgštynių sriubą, Gabrielės draugas Mantas Stuokus tarė: „Muzika, kaip rūgštynių sriuba, – nepatiks, jeigu ne gurmanas.“ Tačiau G. Kalniškytę tikrai galima pavadinti muzikos gurmane: tobulindama savo dainavimą ji susilaukia vis mažiau kritikos. Be to, mergina tikino, kad muzika jai padėjo tapti tvirtesnei. „Esu labai savikritiška. Visada jaučiu baimę išeiti į sceną ir dainuoti, nes vis atrodo, kad dar nesu iki galo pasiruošusi, dar kažko lyg trūksta. Šios baimės neatsikratau. Tačiau dabar jau nebedrebu kaip epušės lapas, jaučiuosi tvirtesnė. Nebėra tokio didelio suvaržymo užlipus ant scenos, joje jaučiuosi kaip žuvis vandeny, – kalbėjo G. Kalniškytė. - Didžiausios mano scenos gyvenime buvo trys. Pirmoji – šiais metais dainų dainelė. Antroji – pirmasis mano solinis pasirodymas Agluonėnų festivalyje, kuriame netikėtai laimėjau. Ir trečioji scena – mamos gimtadienis. Tada aš labai bijojau dainuoti. Aš manau, kad tai buvo gražiausia mūsų su mama akimirka. Kiekvienas pasirodymas man yra svarbus: ar tai didelė scena, ar mokyklos klasė.“ G. Kalniškytė savo ateitį taip pat planuoja sieti su muzika. „Norėčiau būti muzikos mokytoja, – užtikrintai sakė mergina. – Apskritai, mokytoja norėjau būti nuo šeštos klasės, kai per mokytojų dieną vedėme pamokas pradinukams. Man tada labai patiko. Tačiau supratau, kad su pradinukais būtų sunku: mokydama juos ketverius metus, atrodytų, daug ko išmokei, ir staiga vėl viską tektų pradėti iš naujo. Todėl pagalvojau, kad geriau būčiau muzikos mokytoja.“ G. Kalniškytė ateityje save įsivaizduoja kaip kaštoninių plaukų muzikos mokytoją, visada vaikščiojančią su ausinukais. Gal net turinčią savanorystės patirties. Mergina tiki, kad svajonės pildosi, jeigu jų labai nori. O svajonių G. Kalniškytei netrūksta. Ji kartais pagalvoja, ir kaip surengtų savo solinį koncertą. „Jis įvyktų kokioje nors kavinėje, kur būtų pianinas ir du kvadratiniai metrai vietos man. Kad viskas būtų labai jauku ne tik man, bet ir aplinkiniams. Aš tarsi būčiau antram plane, tarsi fono muzika, kuria žiūrovai gėrėtųsi“, – savo svajonėmis pasidalijo G. Kalniškytė.
Sandra URBONAITĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
