|
|
|
Jojimo terapija ir hipoterapija: negalioms gydyti ir sušvelninti
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos akademijos II kurso studentė Silvija Valdonė Valiūtė, kurios šaknys siejasi ir su Kretinga – čia gyvena jos seneliai, nuo vaikystės žavisi jojimu, kuris tapęs mėgstamiausiau užsiėmimu. Norėdama sužinoti daugiau ir įgyti ypatingos patirties, mergina jau kurį laiką gilinasi į vieną įdomesnių ir retesnių sričių – ji intensyviai domisi žirgo panaudojimo gydymo tikslais galimybėmis. - Kas paskatino Jus susidomėti terapiniu jojimu ir hipoterapija? - Medicinos studijos ir meilė žirgams. Studijuojant mediciną daug laiko sau nebelieka, tad tenka atsisakyti daugybės dalykų, bet tik – ne žirgų. Dėl įvairiausių traumų bei laiko stokos nebegaliu sportuoti su žirgais rimtai, tad jojimas teliko kaip malonus laiko praleidimo būdas - todėl sumąsčiau pamėginti kiek kitokią veiklą. Mano keturkojis partneris – Clasik-G - yra vienas protingiausių mano matytų žirgų. Jau anksčiau pastebėjau, kad jis itin švelnus ir kantrus su vaikais, nors ir yra eržilas. Jau ilgą laiką vyrauja stereotipas, kad eržilai yra sunkiai suvaldomi, neprognozuojami ir tikrai netinkami tokiai veiklai. Bet kol kas Clasik-G rodo kitokį rezultatą. Apibūdinkite terapinio jojimo ir hipoterapijos sąvokas. - Lietuvoje žirginis sportas nėra labai populiarus, o tokios alternatyvios terapijos formos kaip jojimo terapija ar hipoterapija daugumai nėra girdėtos, todėl apibūdinamos kaip sinonimai. Iš tiesų tai yra glaudžiai susijusios, bet skirtingos sąvokos. Terapinis jojimas abstrakčiai pasakius yra gydymas jojimu. Žmogus mokomas valdyti žirgą, taisyklingai sėdėti. Šios terapijos esmė yra lavinti psichologinę, emocinę ir fizinę asmens būklę jojant. O štai hipoterapija yra gydymas žirgo judesiu. Asmuo vėliau taipogi gali būti mokomas valdyti žirgą pats, bet šios terapijos esmė yra padėti įveikti negalią ar tiesiog pagerinti žmogaus fizinę būklę pasitelkiant žirgo judesį, šilumą. Hipoterapijos metu nėra būtinas balnas, pratimai gali būti atliekami sėdint tiesiog ant žirgo nugaros. - Kokioms žmonių grupėms ir kokių negalių gydymui ar jų sušvelninimui galima taikyti terapinį jojimą ir hipoterapiją? Kokio galutinio rezultato tikimasi, pritaikius šiuos terapijos būdus? - Hipoterapija ir terapinis jojimas užsienyje taikomi itin plačiai. Dažniausiai - fizinėms negalioms gydyti ar tiesiog fizinei būklei gerinti. Cerebrinis paralyžius, įvairios stuburo patologijos, neurologiniai sutrikimai, raumenų distrofija, ortopedinės ligos – tai tik kelios indikacijos, kurioms gali būti taikoma tokia terapija. Hipoterapija ir terapinis jojimas taip pat yra dažnai naudojami po traumų, norint sugrąžinti ar atstatyti sąnario mobilumą. Taip pat šios terapijos formos yra taikomos ir psichikos sutrikimams - depresijai, šizofrenijai, streso sukeltai emocinei krizei ir kt. – gydyti ar sušvelninti. Bendravimas su žirgais ugdo ne vien atsakomybę, bet ir pasitikėjimą savimi, kas gali labai padėti Dauno sindromu ar autizmu sergantiems žmonėms, ypač vaikams. Aišku, visada tikimasi geriausio rezultato – pasveikimo. Bet, deja, realybė yra kiek kitokia. Taikant hipoterapiją ir terapinį jojimą žmonėms, turintiems fizinės būklės sutrikimų, rezultatus – pagerėjimą galima pamatyti kiek greičiau negu asmenims su psichikos sutrikimais. Taip turbūt yra dėl tiesioginės judesio ir šilumos įtakos. Psichologinis faktorius yra itin nepastovus ir rezultatai gali čia atsirasti, čia išnykti – priklauso nuo asmens. Šios terapijos formos yra patrauklios žmonėms, jos atpalaiduoja, žmogus jaučiasi laimingas, tad į užsiėmimus malonu grįžti. Dažnesni užsiėmimai – greitesnis ir efektyvesnis gydymas. Negalėčiau teigti, kad taikant tik hipoterapiją ir terapinį jojimą asmuo pasveiks ar išgys visiškai, bet tai yra vienas iš būdų padėti gydant bei tiesiog suteikti žmogui džiaugsmo. - Ar tokia terapija gali pakeisti tradicinį gydymą? - Vienareikšmiškai - ne. Tradicinis gydymas, kad ir kaip žmonės šiais laikais jo mėgina kratytis ir tarytum grįžti į gamtą, yra nepamainomas. Aišku, yra indikacijų, kai toks gydymas nėra būtinas, bet esant rimtiems atvejams, jo atsisakyti ir imtis tik terapijų yra ne tik nesaugu, bet ir neprotinga. Hipoterapijos ir terapinio jojimo rezultatai yra individualūs kiekvienam, kartais atrodo lyg būtų įvykęs stebuklas per kelis užsiėmimus, o kartais pokyčiai pamatomi tik po pusmečio ar vėliau. Tad nors tai ir yra dauguma atvejų veiksmingas gydymo būdas, jis neturėtų pakeisti tradicinės medicinos visiškai, o - taikomas lygiagrečiai. Tai yra tik mano, kaip medicinos studentės, nuomonė. - Kokių žinių ir gebėjimų reikia terapinio jojimo mokytojui ir hipoterapeutui? - Žinių ir gebėjimų reikia ne vien šios srities terapeutui, bet ir žirgui. Užsienyje net yra specialūs vertinimai, kuriuose žirgai gali būti patvirtinti tokiam darbui. Lietuvoje mes kiek prisnūdę, kai kalbama apie hipoterapiją, bet tai nereiškia, kad kiekvienas žirgas yra tinkamas. Žirgai, kaip ir žmonės, yra skirtingo temperamento bei charakterio. Bet jo charakterio pasireiškimas labai priklauso nuo ryšio tarp žirgo ir jo raitelio, šiuo atveju - terapeuto. Žirgas neturi būti pasirinktas šiai veiklai tik dėl to, kad yra senas ar tiesiog lėtas. Jis turi būti išmokytas saugoti pacientą, elgtis šalia jo atsargiau, gal ir kiek lėčiau, nesusinervinti, kuomet netyčia yra užgaunamas - pasitaiko ir tokių atvejų, kai nenorint pacientas skaudžiau baksteli į šoną koja ar grubiau atsisėda ant žirgo. Terapeutui žirgas turi būti ne įrankis, o partneris, nes būtent žirgas yra viso šio gydymo esmė. Tad atsakomybę terapeutas neša dvigubą – už paciento ir už žirgo saugumą. Na, o terapeutui yra svarbios bent bazinės medicininės žinios: elementariai suvokti, kaip dirba raumenys, kokiomis ašimis juda sąnariai bei kokie pratimai gali padėti pasiekti norimų rezultatų jojimo metu. Tos žinios yra kertinis akmuo, būtinos ir pirmosios pagalbos žinios. Visgi žirgai yra gyvi padarai, jie taip pat gali išsigąsti, susinervinti ar tiesiog instinktyviai sureaguoti į netikėtą situaciją, todėl svarbi yra ir patirtis dirbant su žirgais. Mokėjimas nuraminti, švelniai paprašyti atlikti vieną ar kitą komandą yra tik ledkalnio viršūnė, kalbant apie tai, ką reikia mokėti dirbant su žirgais. Viskas ateina natūraliai po kelerių metų, gal mėnesių - visi esam individualūs - buvimo su šiais keturkojais. Tokiu atveju, kai pacientas krinta, svarbu nesutrikti ir padėti jam. Svarbiausia, taikant šią terapiją, - nepakenkti, tad visada prieš ją pradedant reikia pasvarstyti visus „už“ ir „prieš“. Yra, kurie teigia, kad hipoterapija ir terapinis jojimas suteiks daugiau žalos negu naudos būtent dėl tokių netikėtų ir nepalankių įvykių kaip kritimas. Mano nuomone, jie tiesiog nėra sėdėję ant žirgo... Savęs terapeute dar vadinti negaliu - esu tik studentė, o šia veikla užsiiminėju dėl to, kad noriu padėti žmonėms. Dėl žiemos bei studijų tempo teko trumpam pamiršti šią veiklą, bet tikiu, kad su vasaros saule vėl pradėsim. - Kiek plačiai terapinis jojimas ir hipoterapija taikoma užsienyje ir kokių galimybių įžvelgiate šį gydymo metodą taikyti Lietuvoje? Ar tam gali pasitarnauti gilios žirgininkystės tradicijos Lietuvoje? - JAV, Vokietija, Didžioji Britanija - tik kelios šalys, kuriose taikomi hipoterapija ir terapinis jojimas - pasaulyje beveik visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra propaguojamos šios terapijos formos, - bet tai tos šalys, iš kurių verta mokytis. Jose hipoterapija ir terapinis jojimas taikomi itin plačiai. Yra įsteigti specialūs centrai, tam rengiami žirgai ir specialistai. Lietuvoje taip greitai tikėtis kažko panašaus būtų naivu, bet džiugu, kad vis daugiau žmonių pradeda domėtis nebūtinai šiomis terapijos formomis, bet jojimu ir žirgais apskritai. Kadangi tai pakankamai šviežia ir neįprasta – galimybės plačios, bet kartu reikalingos ir nemažos investicijos. Visgi žirgo paruošimas užtrunka tikrai ilgiau negu porą mėnesių, o jo išlaikymas per mėnesį yra pakankamai brangus, tad ir suma susidaro nemaža. Mūsų tradicijos labiau siejasi su sportu, ypač konkūrais, o hipoterapija ir terapinis jojimas – daugiau Vakarų šalių sugalvoti užsiėmimai. - Ar teko susidurti su gyvūnų teisių gynėjų neigiamu požiūriu į tai, kad gyvūnai, šiuo atveju – žirgai, yra taikomi gydymo tikslais?
- Viešojoje erdvėje teko skaityti straipsnių, kuriuose kritikuojami ne vien žirgų sportu užsiimantys žmonės, bet ir terapeutai. Na, anot kritikų, visus žirgus derėtų paleisti į laisvę. Bet mano manymu, šie žmonės tiesiog matė tuos bloguosius variantus, kaip elgiamasi su žirgais, tik todėl jie gali taip teigti. Realybėje, jei turi partnerį, kuris tau padeda, natūraliai jį saugai ir gerbi. Man Clasik-G nėra tiesiog augintinis - jis tapo nepakeičiamu draugu. Tad kiekvieno užsiėmimo ar jojimo metu atkreipiu dėmesį ir į jo nuotaiką tą dieną, norus, jei matau, kad jis jaučiasi negerai ar jam itin nepatinka kažką daryti - per sunku, nepatogu, stengiuosi situaciją pakeisti taip, kad tiktų tiek jam, tiek ant jo nugaros sėdinčiam asmeniui. Vadovaujuosi principu, kad visados žirgo reikia paprašyti ką nors atlikti, o ne reikalauti iš jo ko nors. - Ar kaip būsima medikė siejate savo ateitį su terapiniu jojimu ir hipoterapija? - Taip, labai to norėčiau. Bet nenoriu tuo užsiimti mėgėjiškai, tad vis dairausi kursų ar mokymų užsienyje, noriu turėti gilesnių žinių, gauti visą naujausią informaciją ir nesustoti vienoje vietoje.
|
|
