|
|
|
Kai sunku prisišaukti gandrus
Aplinkiniai jau per vestuves akimis matuoja nuotakos liemenį, spėliodami, ar ji – dar ne nėščia, o ir vėliau jauna pora nuolat apipilama klausimais, kada planuoja susilaukti vaikų, kodėl ji „neskuba“, pamoko, kad paskui gali būti per vėlu ir pan. Ir ne taip jau reta pora šių klausimų klausosi sukandusi dantis, po devyniais užraktais nuo visuomenės smalsumo slėpdama savo skausmą – nevaisingumą. Kaip su tuo susitaikyti?
Pokalbis apie tai – su mūsų kraštiete sveikatos psichologe Sonata Vizgaudiene. - Kiek svarbus yra poros psichologinis nusiteikimas sėkmingam vaiko planavimui? - Labai svarbus. Dažniausiai pora vaiką pradeda planuoti džiaugsmingai nusiteikusi – tai yra laukiamas gyvenimo iššūkis, naujas etapas. Ir daug porų sėkmingai pastoja – taip, kaip ir planavo. Tačiau apie 15 proc. porų, arba beveik kas šešta pora, susiduria su kliūtimis – jai nepavyksta pastoti per pirmuosius aktyvaus bandymo metus. - Dažna pora, planuodama vaikelį, pradeda sveiką gyvenimo būdą, atsisako žalingų įpročių, skaičiuoja vaisingas dienas, susižino „vaisingiausias“ mylėjimosi pozas ir t.t. Tiek daug „namų darbų“, o rezultato – vis nėra... Kaip su tuo susitaikyti? - Tai ir yra sunkiausia. Atrodo, kokia neteisybė! Žmonės bet kokį stresą išgyvena nevienodai: sunkiau yra tiems, kurie linkę pasinerti į vidinius savo išgyvenimus, juos apima savigaila, jie pradeda save dėl ko nors kaltinti. Ir lengviau su stresu susitvarko tie žmonės, kurie bando į situaciją pažvelgti truputį kitaip, atrasti teigiamų pusių. Apskritai moterims su nevaisingumu sunkiau susitaikyti, nes jos jaučiasi taip, kad negali valdyti savo kūno, jo kontroliuoti, įprasminti motinystės instinktą.
- Ką išgyvena pora, kuriai nepavyksta pastoti taip greitai, kaip tikėjosi?
- Kaip tai pakeičia poros gyvenimą?
- Tradiciškai šeima be vaikų neįsivaizduojama. Todėl pora, negalinti susilaukti vaikų, tarsi nebepritampa prie visuomenės, ima skirtis jos ir draugų, kurie turi vaikų, interesai. Pora jaučiasi beviltiškai, nes negali turėti to, kas, atrodo, yra natūralu ir duota prigimties. Atrodo, iš rankų slysta gyvenimo kontrolė, apima bejėgiškumas, pyktis, kaltės jausmas. Įtampą dar labiau didina ir finansinės problemos, nes gydymas, o jei prireikia – ir dirbtinis apvaisinimas, brangiai kainuoja. O jei dar dirbtinio apvaisinimo procedūra nepavyksta? Ji būna sėkminga tik vienu atveju iš keturių. Tad pora susikoncentruoja tik į tai, kaip susilaukti vaikų, ir tam skiria visą savo energiją. Jei gydymas trunka metų metus, pagalvokite, kiek varginančių kančių pora turi patirti...
- Ir tuo metu pasigirsta aplinkinių žmonių patarimai: „Atsipalaiduokite, negalvokit tik apie tai, kaip pastoti, ir tada tikrai pavyks“. Patarimas gal ir geras, bet ar įmanoma juo pasinaudoti?
- Jei pora yra „apsėsta“ minties, kaip susilaukti vaikų, šito ji negali taip imti ir pamiršti. Šiuo atveju geresnis patarimas būtų pasvarstyti, kas padidintų pastojimo galimybes. Jei medicininių problemų nėra, gal verta tiesiog padaryti pertrauką? Savaime negalvoti apie vaikus neįmanoma, bet galima sąmoningai nuspręsti, kur nukreipti savo mintis – gal tobulėti profesinėje srityje, išmokti kokių nors naujų dalykų ir pan. Tikrai žinau atvejų, kad kai pora nutraukia desperatišką bandymą susilaukti vaikų, ištrūksta iš didelės įtampos, tada juos ir aplanko džiaugsminga naujiena.
- Ar reikia porai apie nevaisingumą atvirai kalbėtis. Gal geriau nuo neigiamų emocijų, nuogąstavimų pasaugoti savo mylimą žmogų?
- Net ir stipriai užgniaužtos neigiamos emocijos niekur nedingsta – jos tikrai prasiverš, ir pačiu netinkamiausiu metu. Įprastai vyrai vengia kalbėti apie nevaisingumo problemą, tačiau moterys turėtų suprasti, kad tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra abejingi. Kai porai pagaliau pavyksta atvirai pasikalbėti, išsakyti savo jausmus, sustiprėja abipusis supratimas, galų gale - kartu yra lengviau rasti sprendimą.
- Ar pagrįsta baimė, kad negalint susilaukti vaikų, gresia poros skyrybos?
- Tyrimais įrodyta, kad nevaisingumas paveikia poros santykius, tačiau tai juos dar labiau sustiprina, tarp partnerių atsiranda pagarba, pasitikėjimas. Pora turi bendrą problemą, kurios nenori viešinti kitiems, todėl labai laikosi vienas kito. Partneriai pakankamai skirtingai vertina nevaisingumo problemą: vyrai sielvartauja, tačiau to neįvardina kaip paties blogiausio dalyko, o moterys tai vadina rimta krize. Jos susitelkia į gydymo planą, o vyrai nori ir stengiasi jas palaikyti. Baimė dėl skyrybų yra visiškai nepagrįsta, kur kas dažniau poros išsiskiria tada, kai gimsta kūdikis ir pasikeitęs gyvenimas sukelia krizę.
- Kaip nejausti pavydo, galbūt ir pykčio, kad kitos poros lengvai susilaukė vaikų? Kaip sau atsakyti į klausimą: „Už ką man taip?“
- Kartais moterys, kurioms nepavyksta susilaukti vaikų, negali matyti nėščiųjų su pilvukais. Tada jas apima pyktis, norisi verkti. Nereikia šių jausmų bijoti – jie yra natūralūs, juos išgyvena daugelis. Jei tuo metu sunku bendrauti su nėščia moterimi – to reiktų ir vengti. Bėgant laikui šios emocijos praeis, jos būdingos tik „aštriausiu“ metu.
O klausimas „Už ką man taip?“ yra būdingas ištikus įvairioms gyvenimo krizėms, tačiau, vargu, ar rasime atsakymą į jį. Geriau galvoti: yra kaip yra, bet ką šioje situacijoje galiu padaryti? O jei viską padariau – kaip toliau galiu gyventi ir gyventi ne prasčiau už kitus? Šis pozityvus klausimas turėtų nustumti negatyvias mintis.
- Apie nevaisingumą, palyginus su kitomis sveikatos bėdomis, sunkiau pasisakyti ir aplinkiniams.
- Kai žmogus serga kokia liga, aplinkiniai jį užjaučia, tarsi solidarizuodamiesi, pagalvoja, kad ir jie nėra apsaugoti nuo sveikatos bėdų. Nevaisingumo atveju yra šiek tiek kitaip – jei jau turi vaikų, ši problema atrodo svetima, į ją žvelgiama abejingiau. Be to, visuomenė labai mažai žino apie nevaisingumą ir jį vis dar mistifikuoja: gyvena mitais, kad vaikų negali susilaukti tie, kas gyvena palaidą gyvenimą, vartojo vaistus ar kontraceptikus, o gal nusipelnė tokios Dievo bausmės.
- Kaip draugai, šeima turėtų palaikyti tokią porą?
- Artimieji taip pat jaudinasi bei kamuojasi nežinodami, kaip su ta pora pradėti kalbą, ir dažniausiai iš viso vengia tos temos. Dėl to, kad žmonės mažai žino apie nevaisingumą, jie savo klausimais, patarimais, nepaisant gerų ketinimų, gali įžeisti porą, ją suerzinti. Svarbiausia yra nepatarinėti, nemoralizuoti ir suprasti, kad šiai porai tai yra didelio masto tragedija.
- O kaip porai atlaikyti visuomenės nuolatinį klausinėjimą apie vaikus?
- Mąsčiau, iš kur ateina noras visuomenei tuo domėtis. Matyt, tai yra „užkoduota“: nevaisingumas kaip didžiausia nelaimė šeimoje yra aprašomas ir Biblijoje. Ir senovėje buvo ypač gerbiamos tos moterys, kurios turėjo daug vaikų, kurios galėjo pagimdyti paveldėtoją ir t.t. Lietuviai taip pat garbino motinystės kultą ir jei moteris per metus - dvejus nepastojo, vyras netgi turėjo teisę ją grąžinti jos tėvų šeimai kaip netinkamą žmoną. Laikai gerokai pasikeitė, bet visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi ir jautri, galinti nutylėti klausimą ar repliką apie laiką gimdyti vaikus. Kartais aplinkiniams net ir nieko nesakant, poros jaučia į save įsmeigtas akis, tai, kad jų bevaikystė yra aptarinėjama. Tokiais atvejais geriausia – ne slapukauti, o atvirai ir trumpai paaiškinti: „Kol kas negalime susilaukti vaikų, darome viską, kad pavyktų, bet apie tai nenorime kalbėti.“ Toks ar panašus sakinys priverstų gerbti tą porą ir užkirstų kelią spėlionėms bei apkalboms.
Sveika gyvensena, dietos, mityba, nevaisingumo gydymas
|
|
