|
|
|
Skydas nuo vienatvės ir ligų - kūryba
„Paimu lūpinę armonikėlę, pavarinėju ją - gimsta paprasta melodija, ryškėja vaizdai, o paskui juos seka žodžiai. Man nesvarbu, apie ką – kas ateina į galvą, galiu ir blevyzgą į posmus sumesti. Ir man gerai, - taip trumpinu savo laiką“, - džiugiai kalbėjo vienatvės ir negalios laiką kūrybingai išnaudojantis kretingiškis 82-jų Algirdas Raubickas.
Keturios verksmingos „mylimosios“ A.Raubickas neslėpė sergąs cukriniu diabetu, kuris itin paūmėjo po žmonos Laimos mirties prieš penkerius metus: atsirado šią ligą lydinčios komplikacijos – šiandieną jis jau beveik nebemato. „Tik iš labai arti įžvelgiu neryškų žmogaus siluetą. Dėl hematomos buvo operuota koja, sunkiai bepavaikštau - tik man pažįstamais keliais aplink miesto aikštę. Dukart per savaitę į mano namus ateina socialinė darbuotoja: aptvarko buitį, išverda valgį, superka tai, ko reikia, apskalbia“, - realistinį savo dabartinio gyvenimo vaizdą piešė A. Raubickas. Vienatvę ir negalią - tarsi seseris dvynes - nuolankiai sutikęs ir apglėbęs, A.Raubickas greitai surado ir atsvarą joms – muzikavimą ir eilių rašymą. Ant svetainės stalo išdidžiai guli keturios jo „mylimosios“, - jas virkdo paeiliui. Pačią pirmąją vokišką „Olimpiją“, jau tapusią antikvarine retenybe, mama jam nupirko iš vokiečių kareivio. Kitą - „Tawer“ markės – pats parsivežė iš Vokietijos. „Demokratinėje Vokietijoje lankiausi sovietmečiu: bevaikštant užsukau į muzikos instrumentų parduotuvę, akį patraukė armonikėlė. Pagrojau, šeimininkui patiko, pasiūlė – pirk. Sakau – neturiu tiek pinigų ir jau ruošiausi išeiti, bet šeimininkas sustabdė ir padavė suvyniojęs ją man dovanų“, - pašnekovas prisiminė vienos armonikėlės istoriją. Trečiąją - „Weltmeister“ - nusipirko Vilniuje, o ketvirtąją – prestižinę „Unica“ - neseniai pasidovanojo pats sau. „Su šia dažniausiai ir čirpinu, - jos apimtis galingesnė“, - vyras sakė nuo jaunystės nesiskiriąs su lūpinėmis armonikėlėmis – grodavęs vakaruškose, vėliau – per giminės ir draugų susiėjimus. O dabar - tik pats sau. „Kai niekur nebeišeinu, atsisėdu, groju ir mintiju“, - atviravo garbaus amžiaus vyras. Nepretenduoja į poetus A.Raubickas pats stebisi, kaip jam, gyvenime gana praktiškam žmogui, sukirbėjo ta kūrybinė ugnelė. „Visi mano darbai buvo anaiptol ne poetiški, visąlaik dirbau pramonėje: po kariuomenės – Tauragės baldų įmonėje, po to Skuode – virvių fabriko vadovu, o kai fabriką sujungė su Kretingos liaudies vartojimo gaminių įmone „Akmena“, tapau jos direktoriumi ir dirbau ligi pensijos“, - pasakojo iš Tauragės kilęs vyras. „Juokinga pačiam, nes jaunystėje neturėdavau kantrybės ligi galo perskaityti kūrinių, o ypač – eilėraščių. Per radiją juos girdėdavau, bet nesimokiau. Senatvėje potraukis kurti atėjo veikiau iš motinos – ji buvo mokytoja, kaimo „daraktorė“, Tauragėje įkūrusi liaudies teatrą, kuris ilgainiui išgarsėjo visoje šalyje“, - sakė pašnekovas. Jis pabrėžia, kad eilėraščiai gimė iš vienatvės, ir jis jokiu būdu nepretenduoja į poetus. „Bebūnant vienam, galvoje prabėga eilutė, viena po kitos, ir jau žiūrėk – visas posmas susilipdo. Neturiu supratimo, kodėl rašau: nei aš kam skiriu tas eiles, nei ką. Tiesiog galvoje verda gyvenimas: iškyla praeitis, prabėga purvina basa per krizę Lietuva, ant peties susirango ištikimoji mano draugė - katė Dona, kuri manęs beprotiškai pavydi visiems, net ir telefonui, kai kalbuosi. Tik su politika man nepakeliui. Vengiu ir partizaninių kovų temų – tai pernelyg jautru, per daug savo gyvenime mačiau, kad galėčiau praeitį nudailinti, - neslėpė pašnekovas ir pridūrė. - Gal iš to geriau pažins mane anūkai, koks per gyvenimą buvau“. Išmoko rašyti kompiuteriu Kažkada išmokęs rašyti mašinėle, išmoko ir kompiuteriu – principas tas pats. Tik bėda, prisipažino, kad nematąs to, ką parašo: „Jei galėčiau pataisinėti, posmai labiau rimuotųsi. O dabar rašau be taškų ir kablelių – man taip lengviau. O dar sykį per radiją išgirdau kažkokį kritiką, kuris sakė, kad reikia palikti pačiam skaitytojui nuspręsti, kur ir ką išskirti“, - apie kūrybiniame kelyje įveiktus barjerus pasakojo A.Raubickas. Pašnekovas pasidžiaugė išsaugojęs gerą atmintį: „Gerai galva dirba – visų pažįstamų telefonus ir adresus atmintinai atsimenu, užrašų knygučių man nereikia“. Išmokęs spausdintuvu padauginti eilėraščių kopijas, ir marčios Linos paskatintas, išleido net tris mėgėjiškas knygas. Išdalija jas draugams, bendramoksliams, pažįstamiems – šie paskambina, išsako savo pastebėjimus. Taip atsinaujiną seni, vienatvę plėšantys ryšiai. „Kiekvienas ginasi nuo vienatvės taip, kaip moka. Esu atviras: dirbdamas vadovaujantį darbą, kitus išklausydavau, bet liepdavau savaip. Dabar gyvenimas privertė išmokti labiau į kitą įsiklausyti. Nes šalia liko tik Dona, bet ir jai, kada panorėjęs, neįsakysi“, - sava išmintimi pasidalijo kūryboje dabartinio gyvenimo prasmę aptikęs A.Raubickas.
|
|
