|
|
|
Amžius – ne kliūtis atverti širdį meilei
Meilė – kas ji? Kančia, skausmas ar šiluma ir laimė? Tikriausiai kiekvienas įsimylėjęs žmogus į šį klausimą atsakytų skirtingai. Tačiau kaip į šį klausimą atsakome mes – paaugliai? Ir kaip į jaunus įsimylėjėlius žiūri suaugę žmonės?
Gatvėje, miesto parkuose, kavinėse ar netgi mokyklose galime išvysti vis daugiau jaunų porų. Aplinkiniai į jas žvelgia įvairiai: vieniems gražu, kai paaugliai gražiai draugauja, kitiems tai kelia pašaipią šypseną. Dažnai suaugusieji laikosi nuomonės, kad tarp paauglių nėra meilės – tai tik žaidimas, mada, noras susirasti daugiau draugų. Kartais suaugusieji viešai šaiposi iš jaunų porelių, joms grūmoja, moko, kad negalima viešai sėdėti ar vaikščioti apsikabinus ir pan., net nepagalvodami, kad tokie jų „pamokslai“ gali ir įskaudinti. Ar taip tinka elgtis? Gal jaunuoliai anksti atrado savo antrąją pusę ir - kas žino – galbūt jie kurs bendrą ateitį? Pusantrų metų draugaujantys septyniolikmečiai Airidas Šalnys ir Gintarė Dominauskaitė mano, kad suaugusieji, kurie teigia, kad tikra meilė tarp paauglių yra neįmanoma, tiesiog patys kažkada yra patyrę nuoskaudų. Jiems pritartų ir 18 metų Barbora Momgaudytė ir 21 metų Darius Dilkas, kurie kartu – metus ir du mėnesius. „Visi gali mylėti, net ir paaugliai. Bet ta meilė neturi kilti iš naudos. Meilė atsiranda savaime ir niekieno neverčiama. Visiems ateina tas laikas, kai įsimyli, bet vieniems jis būna vėlesnis, kitiems – ankstesnis. Ir jei meilė būna tik iš vienos pusės, ji gali skaudžiai „nudeginti“ – tuomet kitaip ją pradedi vertinti“,- kalbėjo B. Momgaudytė ir D. Dilkas, kurie susipažino vienoje Lietuvos šaulių sąjungos stovykloje. „Darius buvo mano instruktorius, o aš - jo būrio skyriaus vadė“,- prisiminė B. Momgaudytė. Aštuoniolikamečiai Martyna Kubiliūtė ir Laurynas Lazdauskas pasakojo, kad jų draugystė, kuri skaičiuoja jau dešimt mėnesių, užsimezgė mokinių parlamente, nors jie pažįstami buvo nuo mažens, kai dar kartu lankė meno mokyklą. „O po metų kartu sėdėjome per biologiją ir taip pradėjome dar labiau bendrauti“,- prisiminė jie. O pusantrų metų draugaujantys 15 metų Šarūnė Jovaišaitė ir 19-metis Aurimas Žadvainis susipažino, kai vieną kartą Šarūnė ėjo susitikti su bičiuliu, kuris atsivedė ir Aurimą. Grįžusi namo Š. Jovaišaitė rado žinutę nuo A. Žadvainio – taip jis pakvietė ją pasivaikščioti. Pora iš karto rado bendrą kalbą ir labai ilgai kalbėjo. „Meilė – tai vienas iš stipriausių jausmų, kurio nepamatuosi ir neapimsi. Mylimas žmogus yra tavo visatos centras, tavo saulė, apie kurį sukasi tavo gyvenimas“,- šitaip meilę apibūdino B. Momgaudytė ir D. Dilkas.
* Vienas kitą pamilo dar paauglystėje Kretingiškiai Rūta ir Antanas Kalniai galėtų būti pavyzdys, kad paauglystėje gimusi meilė gali tęstis visą gyvenimą. A.Kalnius pasakojo: - Pradėjome draugauti septyniolikos metų. Susipažinome viename draugo gimtadienyje, tiesa, tada vienas kito nesužavėjome. Tačiau likimas lėmė, kad mums teko ir vėl susitikti kitų draugų gimtadieniuose. Pradėjome daugiau bendrauti ir susitikinėti. Aš vesdavausi Rūtą į kavines, labai mėgdavau dovanoti jai gėles, lepinti savo dėmesiu. Būdami 19 metų susituokėme, o dar po ketverių metų sulaukėme sūnaus. Į mūsų draugystę iš pradžių tėvai žiūrėjo šiek tiek skeptiškai – jų manymu, mes šiek tiek skubėjome. Tačiau įgyvendinome tai, apie ką mudu svajojome, ir dabar dėl nieko nesigailime. Jeigu reikėtų sugrįžti į praeitį – elgtumėmės taip pat. Mūsų manymu, į draugystę reikia žvelgti pagarbiai, pernelyg nesureikšminant amžiaus. Jeigu jaunuoliai draugauja rimtai – gražu. Šiais laikais daugelis jaunuolių savo jausmus reiškia per daug agresyviai, kas sukelia diskomfortą šalia esantiems ar pro šalį einantiems žmonėms. Manome, kad dėl meilės niekas negali patarti. Kad myli žmogų ir nori su juo kurti ateitį, pajunti, kai nori jį vis dažniau matyti. Mums, kai išeiname kur nors po vieną, labai trūksta vienas kito, todėl stengiamės kuo daugiau visur dalyvauti kartu.
Edita STARKOVAITĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
