Atgimsta medžio raižymo tradicija

Kretingos muziejus išvien su Lietuvos liaudies kultūros centru, siekdami atgaivinti seną žemaičių grafikos tradiciją, šį rudenį jau antrąkart surengė seminarą „Tradicinė liaudies grafika: medžio raižiniai“. Seminare galėjo dalyvauti tie, kas norėjo išmokti raižyti ant lentos ir patys pasidaryti raižinių atspaudus.

Medžio grafikoje dažniausiai „apsigyvena“ šventieji.

Žemaičių raižybos lopšys

„Siekiame atkurti ir išlaikyti senąsias Lietuvos regionų tradicijas: Kretingos apylinkės jau XVII – XVIII amžiuje garsėjo medžio raižiniais, kaip Vilniaus kraštas – verbomis. Kretinga ir Darbėnai buvo raižytojų centrai: garsus meistras Aleksandras Vinkus Darbėnuose turėjo savo dirbtuvę, išaugino būrį savo mokinių. Menotyrininkų duomenimis, medžio raižiniai buvo kuriami išskirtinai tik šiose vietovėse, o vėliau paplito po visą Žemaitiją“, - kalbėjo Lietuvos liaudies kultūros centro atstovė Alė Počiulpaitė.

Jos žodžiais, pernai mokymus praėjo būrys liaudies drožėjų ir įrodė, jog jiems tokia raižyba nėra vienadienis pažaidimas: Augustino Zaleckio, Arvydo Jarmalio ir Giedriaus Venckaus sukurti raižiniai buvo eksponuojami Telšiuose, Žemaitijos krikšto 600 metų proga surengtoje parodoje.

Panirus į kūrybos procesą: (iš kairės) Ona Pusvaškytė, Genovaitė Žukauskienė, Ina Rūkė, Zita Butkienė ir Danutė Pučkorienė.

Vyriško amato mokėsi moterys

„Šiųmetinis seminaras – labiau moteriškas, - pastebėjo A.Počiulpaitė. – Gal Kretinga išaugins naują moterų drožėjų kartą, - svarstė ji, rodydama įstabius palangiškės Irenos Kvedarienės, kretingiškės dailininkės Valdonijos Karaliūnienės sukurtus raižinius.

Su kaltais prie stalų dar triūsė kūrėjos: Genovaitė Žukauskienė, Zita Butkienė ir Danutė Pučkorienė.

„Moku megzti, siūti, nerti, bandžiau kurti vitražus, verti vėrinius. Kiekvieną sritį norisi pažinti pačiai, kad galėčiau ir anūkams papasakoti. Dar norėčiau ir kalvystę išbandyti“, - juokėsi Z.Butkienė, išskaptavusi šventąją Kotryną.

Savo sūnaus garbei šventąjį Juozapą raižanti G. Žukauskienė sakė, jog tai – jau nebe pirmas jos darbas, prieš tai pabandžiusi išraižyti šventąjį Antaną – ir iš pagarbos miesto globėjui, ir savo vyrui, medžio meistrui-restauratoriui. „Nuslysta kaltai, čia reikia stiprių rankų, bet labai įdomu. Gal nuo šiol raižyba eis greta kito mano pomėgio – vėlimo, o gal mano patirtis pravers savanoriaujant Šv.Pranciškaus onkologijos centre“, - svarstė G.Žukauskienė.

Šv.Pranciškų raižanti muzikė iš Salantų D.Pučkorienė džiaugėsi galimybe sugrįžti prie vaikystės bandymų ir sakė esanti pakylėta šilto bei kūrybingo tarpusavio bendravimo.

Alė Počiulpaitė perteikė medžio raižinių reikšmę Kretingos kraštui.

Geriausi darbai – „Aukso vainikui“

Medžio raižinių technika labai savita: ant popieriaus nupieštas piešinys yra perkeliamas ant išdžiovintos medžio lentos - labiausiai tam tinka liepa. Piešinys išraižomas kaltais, ant jo užtepama dažų, o po to, braukiant per medį šaukštais, jis atspaudžiamas ant popieriaus. Tokiu būdu raižinius galima tiražuoti, iš jų gaunant daug ir įvairių atspaudų.

„Tokie atspaudai, dažniausiai vaizduojantys šventuosius, seniau ir kabėdavo kaimų trobose“, - tvirtino atspaudą gaminanti profesionali grafikė iš Vilniaus Ina Rūkė, jau antrąkart atvykusi į Kretingą mokyti mūsų krašto žmones raižybos technikos.

Ji sakė, jog labai tikisi, kad po šių mokymų pavyks kretingiškius uždegti šia sena kūrybos tradicija, kuri atgytų Žemaitijoje taip pat, kaip ir kryždirbystė.

Medžio raižytojų darbai, sukurti pernai ir šiemet, eksponuojami Kretingos muziejuje surengtoje parodoje, o patys geriausi bus atrinkti į prieškalėdinę visos šalies liaudies meno parodą „Aukso vainikas“, kuri įvyks taip pat Kretingoje.

Savo raižinių į seminarą šiemet buvo atsivežusi praėjusių metų „Aukso vainiko“ laureatė grafikė Ona Pusvaškytė, kuri su pradedančiais raižytojais pasidalijo sava patirtimi.

• Rašyti komentarą (0)