Pajūrio naujienos
Help
2019 Spalis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną14°C debesuotumas 5 %
Naktį10°C debesuotumas 67 %
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Kopūstus raugia pagal močiutės receptą

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Lina ir Aldutis Lubiai nekantriai laukia, kuomet per Rudens derliaus ir Moliūgo šventę susitiks su savo pirkėjais, kuriems pasiūlys savo pačių raugintų kopūstų.

Daržoves auginantys kretingiškiai Lina ir Aldutis Lubiai prieš 20 metų pradėjo raugti ir pardavinėti kopūstus, kuriuos pamėgo nemažai mūsų krašto žmonių bei svečių. Linutės rauginti kopūstai gaminami pagal receptą, perduotą iš kartos į kartą, todėl jie buvo pripažinti Lietuvos tautiniu paveldu.

Daržoves – kopūstus, morkas, burokėlius – šeima užaugina pati. „Kiek užauginame, tiek ir realizuojame“, – tikino Aldutis.

Šiemet ūkininkai 30 arų sklype pasodino apie 8 tūkst. kopūstų daigų. „Buvo per sausa, nemažai daigų nudžiūvo, ir teko juos atsodinti. Palijus augalai atsigavo“, – apie šių metų iššūkius kalbėjo jie.

Lina ir Aldutis atskleidė: daržoves augina patys, kad užtikrintų raugintų kopūstų kokybę. „Norime, kad kopūstai ir morkos būtų saldžios, todėl vyras per daugybę metų yra surinkęs nemažai informacijos apie jų veisles ir atsirinkęs mums labiausiai tinkamus“, – sakė moteris. Kadangi rauginimui skirtos daržovės yra saldžios, gamintojai visiškai nenaudoja cukraus.

Per ilgametę patirtį šeima įsitikino, kad rauginimui geriausiai tinka „Ramco“, „Agressor“, „Brigadier“, „Socrates“ veislių kopūstai. „Auginame kopūstus nuo ankstyvojo laikotarpio iki vėlyvojo“, – sakė Aldutis.

Kopūstų sezonas prasideda rugsėjį, o jų šeima užaugina tiek, kad pakaktų iki balandžio mėnesio. „Viskas priklauso nuo oro sąlygų. Šiais metais buvo šilta, todėl kopūstų derlius baigsis anksčiau“, – papildė augintojai.

Šeima kopūstus raugia pagal Linos močiutės receptą, kuris buvo pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu. „Klientai yra pamėgę šviežiai raugtus kopūstus, nes daugelis nemėgsta perrūgusių. Kadangi gaminame tada, kai išparduodame, mūsų kopūstai būna šviežiai rauginti“, – teigė Lina.

Ruošdami kopūstus, L. ir A. Lubiai viską daro savo rankomis – paruošia ir supjausto daržoves, skuta morkas, jas tarkuoja.

Daržovių augintojai ir eksperimentuoja – bandė rauginti žalius burokėlius. „Buvome jų daug prisėję, todėl nusprendėme pabandyti raugti ir burokėlius. Galbūt ateityje jų raugsime ir daugiau. Rauginta produkcija yra sveikesnė ir populiaresnė“, – teigė pašnekovai. Savo raugintus kopūstus dažnai jie pagardina ir spanguolėmis.

Nei dukra, nei sūnus tėvų verslu nesidomi, tačiau prireikus visada padeda. „Dirbame dviese, vaikai turi savo veiklas, bet prireikus visada padeda“, – tvirtino Lina ir Aldutis. Apie jų gaminamą produktą žmonės sužino vieni iš kitų. „Klientai mus rekomenduoja kitiems. Yra tekę siuntinį siųsti ir į Angliją“, – sakė pašnekovai.

Raugintais kopūstais šeima prekiauja mugėse, Kretingos turguje. „Šį šeštadienį įvyksiančioje Rudens derliaus ir Moliūgo šventėje mūsų kopūstų taip pat bus galima rasti“, – į šventę pakvietė L. ir A. Lubiai.


Kretingoje gyvenančios Audronės Mieščionaitienės sodą puošia apie 40 metų kedro riešutus brandinanti Sibirinė pušis.

Kretingoje, sodininkų bendrijoje „Draugystė“, gyvenančios Audronės Mieščionaitienės sodą puošia ne tik ryškūs, oranžiniai moliūgai, bet ir kedro riešutas. „Kai persikraustėme į sodybą, šis medis jau augo, tačiau neduodavo tiek riešutų, kiek dabar“, – pasakojo moteris. Kristi riešutai pradeda rugsėjo mėnesį. „Medis meta spyglius, kurie yra švelnūs, ir pradeda kristi kankorėžiai. Tai nėra kedras, tai – Sibirinė pušis. Tikrasis kedras riešutų nemezga“, – paaiškino Audronė.

Moteris atskleidė, kad ne visose sėklose yra branduolių: „Nežinau, kodėl taip yra. Pastebėjau, kad tik maždaug 30 proc. sėklų turi branduolį.“

Sibirinę pušį sodyboje pasodino ankstesni šeimininkai. „Tarnaudamas Tarybinėje armijoje ankstesnių šeimininkų sūnus parvežė kedro riešutų. Šeimininkė juos pasodino. Išaugo du medžiai, tačiau liko tik vienas“, – sakė A. Mieščionaitienė.

Šeima suskaičiavo, kad medžiui gali būti apie 40 metų. „Anksčiau kankorėžiai būdavo kur kas mažesni, netaisyklingos formos, dabar jie formuojasi gražesni. Didesni kankorėžiai formuojasi maždaug 2 metus, o šiemet prikrito kaip niekad daug“, – džiaugėsi moteris.

Audronės pirmoji pažintis su kedro riešutais įvyko dar vaikystėje. „Kedro riešutų esu ragavusi vaikystėje. Tėvai iš kažkur negliaudytų, su kevalais, jų buvo nusipirkę. Visi tingėdavo juos valgyti, o aš mėgdavau skaityti knygas, tad pasiimdavau po saują riešutų ir gliaudydavau kaip saulėgrąžas“, – prisiminimais dalijosi Audronė.

„P. n.“ informacija


„Tai bent grožis – šešis į darnią šeimą suaugusius raudonikius radau!“ – džiaugėsi kretingiškė Valė Rudienė.

Kretingiškė Valė Rudienė – iš tų nedaugelio žmonių, kurie patys grybų patiekalų nemėgsta, tačiau grybauja su malonumu.

„Man labai patinka būti miške ir pats grybų ieškojimo procesas. Net gražiausią vasaros dieną pliaže prie jūros valandos neištverčiau, o miške – kas kita, laikas čia ištirpsta bemat: kol koks grybas pasirodo, tai tyloje kalenančio geniuko pasiklausai, tai kokį kitą paukštį akimis nulydi. Oras grynas, svaigus, gera pakvėpuoti. Ir visai nesvarbu, kiek rasiu tų grybų ir ar išvis jų rasiu“, – atviravo stotelėje prie Daubėnų miškų, kuriuose ir grybavo, autobuso į Kretingą belaukianti moteris.

Šiuokart ji grįžo ne tuščiomis, maišelyje – per dvi valandas surinkti raudonikiai, baravykai, lepšiai. Gražiuosius, sakė, neplautus, nepjaustytus sudės į šaldiklį. O žiemą, kai norės pavaišinti svečius, panardins į verdantį vandenį, truputį pavirs, tada su daug svogūnų pakepins keptuvėje. „Kas paragavo, tas taip paruoštus grybus gyrė“, – šypsojosi kretingiškė.

Šiemet V. Rudienė grybauti buvo išsiruošusi pirmą kartą. Iki šiol skabydavusi mėlynes. Jų kur ne kur miške mėlynuojant, sakė, dar galima pamatyti.

„P. n.“ informacija


Riešutmedis darbėniškį nustebino dosnumu

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Itin didelis graikinių riešutų derlius padžiugino ir patį jų augintoją Adolfą Puškorių.

Daržininkyste ir sodininkyste prie daugiabučio esančiame nedideliame žemės sklype užsiimantis ir taip pensininko kasdienybę įprasminantis Adolfas Puškorius „Pajūrio naujienų“ skaitytojams šiek tiek pažįstamas – anksčiau buvome rašę apie jo užaugintą įdomios formos į roplį panašų ilgamoliūgį, o dabar vyras didžiuojasi neįprastai daug vaisių davusiu graikiniu riešutmedžiu.

Dvidešimt trejus metus su drauge Angelina Darbėnuose gyvenantis, tiksliau prieš tiek laiko į gimtąjį miestelį, kuriame ir vidurinę mokyklą baigė, sugrįžęs darbėniškis teigė tą riešutmedį maždaug prieš tiek laiko ir nusipirkęs Kretingoje vykstančioje tradicinėje Rudens derliaus ir Moliūgo šventėje.

„Pats pasodinau, iš pradžių teko daug laistyti, prižiūrėti, bet vėliau nebuvo jokio vargo: medis augo stiepėsi, kol dabar jau be kopėčių viršūnės ranka nepasieksi“, – pasakojo Adolfas. Tačiau kantrybės, kol davė pirmąjį derlių, reikėjo nemažai – laukęs 7-erius metus.

Praėjusiais metais vyras, sakė, priraškęs 14-a kilogramų riešutų, o šiemet pririnks gerokai daugiau – šakos lipte aplipusios buvo. „Gaila, kad to gražaus vaizdo nebeliko – smarkūs vėjai ir lietūs beveik visus vaisius ant žemės nukrėtė“, – sakė darbėniškis.

Dar A. Puškorius augina ir dirvai nereiklius du lazdynus – vieną paprastąjį, o kitą raudonais lapais išsiskiriantį, taip pat – kelias vyšnias bei slyvas. Šių vaismedžių sodinukus taip pat pirko Rudens derliaus ir Moliūgo šventės metu kasmet organizuojamoje mugėje.

„Šeštadienį ten reiks pasidairyti ir vėl – gal už ko nors akys užklius?“ – svarstė Adolfas.

Jo darže – ir keli moliūgų kamuoliai, bet darbėniškis teigė šiemet jais pasigirti negalįs – esą nei įdomūs, nei dideli. „Nežinau, kas moliūgams nepatiko. Net ir ilgamoliūgis, ir tas, šiemet – labai jau nugeibęs, nėra į ką pažiūrėti, kai pernai iš tokių pat sėklų užaugintasis iki metro trisdešimties centimetrų ilgio buvo ištįsęs, o svėrė gerokai per du kilogramus“, – palygino pašnekovas.


Save realizavo gamindamas

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Kretingiškis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, 23-ejų Mantas Adomaitis tikino, kad save atrado maisto gaminime.

Asmeninis virtuvės šefas 23-ejų kretingiškis Mantas Adomaitis gaminti mėgo nuo mažens. Dabar jis, demonstruodamas maisto gaminimo subtilybes, privačiuose vakarėliuose gamina įmantriausius patiekalus. Jaunuoliui jau yra tekę dirbti su šalyje žinomais žmonėmis, tarp jų – televizijos, radijo laidų vedėju, grupės „Radistai“ nariu Jonu Nainiu bei drabužių verslą įkūrusia Simona Naine.

Motyvavo vienas geriausių šefų

Namuose nuo maždaug 6–7 metų gaminti mėgstantis jaunuolis nusprendė pasirinkti virėjo kelią, todėl pabaigęs mokyklą pradėjo mokytis šios specialybės. „Kai bendraamžiai žiūrėdavo vaizdo įrašus, aš valandų valandas žiūrėjau, kaip virėjai gamina maistą. Nemaniau, kad atrasiu save, nes tuo metu, kai apie tai galvojau, į maisto gaminimą nebuvo žiūrima kaip į rimtą specialybę“, – pradžią prisiminė Mantas.

Būdamas penkiolikos kretingiškis pradėjo dirbti profesionalioje virtuvėje, ėjo virėjo padėjėjo pareigas. „Dirbau paprastoje kavinėje, kurioje buvusi struktūra neleido improvizuoti ir tobulėti kaip virtuvės šefui“, – savo patyrimais dalijosi M. Adomaitis.

Įgijęs tokią praktiką jaunuolis virėjo profesiją vertino kiek kitaip, tik praėjus šiek tiek laiko jis suprato, kad gali ne tik užsidirbti pinigų, bet ir mėgautis tuo: „Tai man padeda atsiskleisti.“

Kretingiškio profesiniame gyvenime pokyčiai įvyko pradėjus dirbti su Palangos restorano „4“ virtuvės šefu Gabrieliumi Zajac, kuris 2018 metų pabaigoje buvo pripažintas antru geriausiu šefu Lietuvoje. „Jis mane motyvavo. Kiekviena sfera turi tam tikrus genijus, tai jis, mano manymu, yra virtuvės genijus. Būdamas 27-erių turi plačią vaizduotę, kurią sugeba realizuoti lėkštėje. Gabrielius paskatino visiškai kitaip pasižiūrėti į maisto gaminimą“, – savęs atradimą šioje srityje įvardijo Mantas.

Virtuvės šefai kartu kūrė meniu, kiekvieną dieną bandydavo atrasti vis ką nors naujo. „Svarstydavome, kaip pateikti patiekalą, kad skonio paletė būtų įdomi, ir klientas atrastų ką nors naujo, – tikino kretingiškis, pridūręs, kad sukurti naujoves vis dar įmanoma, o jam tai daryti tenka kiekvieną dieną. – Žmones, kurie kuria naujus dalykus, galima vadinti šefais.“


Derlius – auksinis, kainos – mažokos

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-07-26

„Gausus derlius džiugina, bet kainos galėtų būti didesnės“, – sakė ūkininkas Tomas Klapatauskas.

„Bijojom sausros. Jei dar kurį laiką būtų neliję, pasėliai laukuose būtų ir vėl išdegę, o rezultatas liūdintų kaip liūdino pernai“, – sakė Kūlupėnuose ūkininkaujantis Tomas Klapatauskas.

Gamta pasigailėjo

Tačiau po pastarųjų gamtos atsiųstų lietingų dienų pirmosios javapjūtės savaitės, sakė, teikia vilčių: ir orai palankūs, ir javų derlius, lyginant su pernykščiais metais, – didesnis keliskart.

Užvakar 4 ha ploto užimančiame lauke ketvirtą sezoną tarnaujančiu kombainu „Tucano 320“ Tomas kūlė kvietrugius, pakelėje grūdus išvežti į pagal sutartis superkančias įmones laukė draugo Audriaus Dauginčio vairuojamas traktorius su priekaba. Tačiau Audrius – ne vienintelis, kuris Tomui talkina išvežant parduoti šviežią derlių – namuose „signalo“, kada priekaba bus pripilta pilna, laukė tėvas Jonas Klapatauskas, o vakare, po savo tiesioginio darbo miškų ūkyje, prisidės ir brolis Darius.

„Vos spėju kulti – ir po 8, ir po 10 tonų kvietrugių iš hektaro šiemet byra“, – džiaugėsi 10 metų ūkininkaujantis vyras.

Per abu su tėvu Tomas turi 350 ha žemės, jų laukai išsidėstę Kūlupėnuose, Nasrėnuose, dar gabaliukas yra Raguviškiuose.


Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė prie padovanotojo ananaso.

Kretingos muziejaus Žiemos sodą papildė naujas egzotinis augalas – kurmaitiškė Asta Tamošiūnienė sodui padovanojo savo pačios užaugintą ananasą su jau užsimezgusiu vaisiumi.

„Gyvename netoli muziejaus, dažnai lankomės Žiemos sode, labai domimės jo veikla, Kretingos istorija, todėl pagalvojome, kad reikia pagerbti muziejų ir sodą padovanojant ananasą jiems, o ne kažkam kitam. Be to, šie augalai namuose užima labai daug vietos“, – apie tai, kaip sugalvojo padovanoti Žiemos sodui tokį augalą, pasakojo moteris.

„Tiesiog vieną dieną man per Facebook‘ą parašė nepažįstama moteris, kad augina ananasus, turi jų daug, todėl norėtų padovanoti Žiemos sodui – kad daugiau žmonių pamatytų. Muziejaus lankytojams šis augalas dar nematytas, todėl tą dieną, kai jį atvežė į Žiemos sodą, visi jį apžiūrinėjo, – kalbėjo Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. – Žiemos sode dirbančios moterys pasakojo, kad sodas yra labai seniai turėjęs ananasą, tačiau jis per renovaciją sunykęs.“

Kurmaitiškė šį ananasą užaugino iš pirkto parduotuvėje: nupjovė vaisiaus skrotelę, įsodino į vazoną ir ji tiesiog išleido šaknis. „Pamačiau internete paveiksliuką, kad galima iš ananaso viršūnės namuose užsiauginti šį augalą. Taigi, pasisodinau, jis išleido šaknis, ėmė augti, o po ketverių metų pamačiau, kad jis išleido tokį ūglį, iš kurio ėmė formuotis vaisius. Prireikė ketverių metų, kad jis išaugintų vaisių, nes jis visada augino tik didelius lapus“, – pasakojo moteris, jau šeštus metus auginanti šiuos augalus.


Žvainiškiai pasistatė lauko sceną

  • Žemė ir ūkis
  • 2019-07-26

Talkon suėję žvainiškiai patys pastatė lauko sceną, kuri tarnaus ir bendruomenės renginiams, ir laisvalaikiui.

Šįmet žvainiškiai tradicinę vasaros šventę rengs jau nebe nuomotoje ar skolintoje lauko scenoje – jau beveik visiškai baigta statyti jų nuosava, užimanti 30 kv. m.

„Didesnės negalėjome statyti, nes mūsų teritorija patenka į Salantų regioninio parko plotus, o saugomose valstybės teritorijose reikalingi kitokie leidimai, kad nebūtų pažeistos rekreacinės zonos“, – kalbėjo šiomis statybomis besirūpinančios bendruomenės „Imbariškių draugija“ pirmininkė Daiva Stonkuvienė.

Scena pastatyta šalia Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus. Jos statyba, pasak pirmininkės, užtruko beveik metus ir atsiėjo apie 5,5 tūkst. eurų: „Tai – dar ne visa suma, nes kyla medžiagų kainos, o dar reikia teritoriją aplink sceną sutvarkyti, iškloti trinkelėmis“. Lauko scenos statybai pinigų skyrė Žemės ūkio ministerija, Kretingos rajono savivaldybė, lėšomis rūpinosi ir pati „Imbariškių draugija“ bei rėmėjai. Sceną savanoriškai statė patys bendruomenės žmonės: Antanas Stonkus, Darijus Kelpša, Gedeminas Stonkus, Justinas Bertašius, Vladas Budrys, Vladas Vaičius, Alvydas Daukša, Algis Daukantas, Augustinas Zaleckis, Juozas Baltaras, Gintautas Bertašius, Stasys Gaurylius. Talkininkams maistą, be bendruomenės pirmininkės Daivos Stonkuvienės, ruošė Vitalija Valančiutė, Olga Paulauskienė, Katrytė Pučkorienė.

Nors žvainiškiai jau seniai norėjo nuosavos lauko scenos, nes nuomotis mobiliąsias itin brangu, vis dėlto buvo ir šiomis statybomis nepatenkintų. „Sakė, kam reikia tokio statinio – juk čia pat Salantai, galima vykti švęsti ten. Daugiausiai prieštaravo bendruomenės nariai iš kitų kaimų“, – pastebėjo D. Stonkuvienė.

Naujojoje scenoje planuojama rengti šeimų, Kalėdų eglės įžiebimo šventes, poezijos vakarus ir kitus renginius, kuriuos galima rengti lauke. Kai nevyks joks renginys, čia laiką galės leisti Žvainių gyventojai, žaisti vaikai – statinys bus neaptvertas ir laisvai visiems prieinamas.

Gražina ŽILINSKAITĖ


Per 20 metų ūkininkaujantis Stasys Sandaras džiaugėsi, kad vairuotojai tampa tolerantiškesni.

Kretingos rajono ūkininkai turi pasirūpinti ne tik derliumi, bet ir transporto priemonių technine būkle. Viešajame eisme dalyvaujančiai ūkio technikai yra keliami ir priešgaisrinės saugos reikalavimai, ir akcentuojamas Kelių eismo taisyklių (KET) laikymasis. Taip siekiama išvengti skaudžių nelaimių, kurių jau pasitaikė ir šiemet.

Situacija gerėja

Per 20 metų ūkininkaujantis Stasys Sandaras šiemet į laukus pjauti javų išvažiavo anksti – liepos 14 d. „Kol kas viskas klostosi neblogai“, – situaciją dėl derliaus apibūdino jis.

Penkis traktorius ir du kombainus turintis vyras tikino, kad kelyje situacija gerėja ir nedideliu, 30 km/val., važiuojančius traktorius vairuotojai draugiškai aplenkia ir jų „neužpypina“: „Vairuotojai darosi tolerantiškesni. Mes taip pat stengiamės esant galimybei pasitraukti į šoną arba sustoti šaligatvyje, taip praleidžiant kitus vairuotojus.“

Praėjusiais metais ūkininkas turėjo ir vieną nedidelį eismo įvykį. „Išvažiuodamas iš šalutinio kelio šiek tiek iškišau traktoriaus priekinę dalį ir moteris atsitrenkė į padangą. Žinoma, buvo įmanoma ir apvažiuoti mane, nežinau, kodėl taip nepadarė“, – prisiminė S. Sandaras.

Norėdamas išvengti nelaimių, vyras stengiasi laikytis Kelių eismo taisyklių: „Kai važiuojame pagrindiniu keliu, pjovimo aparatas yra vežamas ant vežimėlio, o lauko keliukais, žvyrkeliais ir tais atvejais, kai užgriebis neviršija 6 metrų ilgio, yra leidžiama važiuoti keliu.“

Ūkininkas tikino, kad rūpinasi ir savo vežamu kroviniu: „Užsandariname, juk nenorime savo derliaus veždami ant kelio barstyti. Auginti ir išberti kažkur yra gaila. Turime ir naujų, ir senesnių priekabų, bet visos jos – techniškai tvarkingos.“

Iš gyventojų nemažai skundų sulaukiama ir dėl sugadintos, apterštos kelio dangos. Ūkininkas teigė, kad prieš važiuodamas į gatvę stengiasi nuvalyti transporto priemonės ratus. „Ypač, kai lyja, labai svarbu nuvalyti padangas. Taigi ir žmona į kiemą nešvariomis padangomis neleis įvažiuoti“, – juokavo S. Sandaras.

S. Sandaras aprodė ir kombainuose bei traktoriuose esančius gesintuvus ir kitas gaisro atveju reikalingas saugumo priemones. „Kaimynui yra nutikusi nelaimė, kuomet abu savo gesintuvus teko panaudoti, – prisiminė jis, pridurdamas, kad naujoje žemės ūkio technikoje gaisras daugiausiai kyla dėl elektros gedimų, trumpų jungimų. – Lengvojoje mašinoje tiek daug elektroninės įrangos, kiek kombaine, nėra.“

Degė kombainas

Kretingos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialistas Alfonsas Vaišnoras atkreipė dėmesį, kad ūkininkai turi laikytis tam tikrų priešgaisrinių reikalavimų: „Kombainai pradeda kulti, todėl svarbu, kad juose būtų gesintuvai. Ugniagesiai gelbėtojai atlieka patikrinimus laukuose, nes būna taip, kad, vežant atlikti techninę patikrą, įsideda iš kitos transporto priemonės, bet vėliau gesintuvą išima.“

Vien tik per praėjusį savaitgalį šalies laukuose užsidegė 4 kombainai ir 2 ritinių presai. Kiekvienais metais ugnis sunaikina arba sugadina vidutiniškai apie 60 žemės ūkio technikos vienetų. Ne vienas toks gaisras išplito ir į javų laukus. Saugumo priemonių būtinybę įrodo ir liepos 24 d. Darbėnų seniūnijoje įvykęs gaisras, kuomet užsidegė kombainas. Nuo įkaitusio kombaino guolio užsiliepsnojo javų likučiai. „Ūkininkai ugnį prigesino gesintuvais, o ugniagesiai turėjo pabaigti aušinti įkaitusias konstrukcijas“, – apie pasiteisinusias saugumo priemones kalbėjo Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Sandra Vasiliauskaitė.

Kombaine kilęs gaisras išplito ir toliau – išdegė dar apie 1 ha ražienų. „Užtenka mažiausios kibirkšties, ir gaisras išplinta labai greitai“, – konstatavo S. Vasiliauskaitė, pridūrusi, kad, be gesintuvų, nedegaus audeklo, kastuvo, ūkininkai dar turėtų pasirūpinti, kad variklis nebūtų apibėgęs tepalais, kombainą ir kitą ūkio techniką valyti nuo javų likučių ir kitų degių medžiagų.


Kartenoje gyvenantis Viktoras Mačernis džiaugėsi paties išskaptuotu ąžuoliniu baubliu ir teigė, kad šis kūrinys – išskirtinė sodybos puošmena.

E. ir V. Mačerniai pasakojo, kad ši sodyba – Viktoro tėvų, namui daugiau nei šimtas metų, jis pastatytas 1900 metais. Ilgą laiką šeima iš Klaipėdos į Karteną atvykdavo vasaromis arba savaitgaliais, o nuolat miestelyje Mačerniai pradėjo gyventi prieš ketverius metus, kai Elena Mačernienė išėjo į pensiją. Persikėlę gyventi į Karteną, Mačerniai suremontavo kieme buvusį pieninės pastatą, kuris sodybai suteikė dar daugiau jaukumo.

Pasak pašnekovų, aplinkos tvarkymas jiems nesvetimas. „Sodyboje gali plušėti nuo ryto iki vakaro. Pjauti žolę, ravėti gėlynus, juos prižiūrėti reikalauja nemažai laiko, tačiau norisi gražios aplinkos. Nors dabar jau abu esam laisvi nuo ryto iki vakaro, vis dėlto kartais laiko pritrūksta“, – tikino E. Mačernienė.

Moteris teigė, kad jai labiausiai patinka tulpės ir rožės. Pastarųjų kerų šioje sodyboje netrūksta, vienam jų – daugiau nei pusšimtis metų. Pasak pašnekovės, vasaros pradžioje sodybą puošė gausūs bijūnų žiedai. „Dar norėčiau įsigyti levandų – jos man labai patinka“, – ateities planus atskleidė sodybos šeimininkė. E. Mačernienės puoselėjamus gėlynus juosia Juozo Želvio pinta tvora iš karklų vytelių.

Sodybos kiemą taip pat puošia V. Mačernio pagamintas baublys. Vyras prisiminė, kad grįžus jo šeimai iš tremties 1959 metais, žaibas trenkė į šį ąžuolą ir maždaug apie penkiasdešimt metų medis puvo iš vidaus, ilgainiui šakos, nebeišlaikiusios svorio, nulūžo. „Nusprendžiau šį ąžuolą nupjauti ir jo dalį parsivežti namo. Šį sumanymą įgyvendinti prireikė daug pastangų, medis svėrė daugiau nei tris tonas, mašina jo nepakėlė, tad turėjom jį sutrumpinti“, – tvirtino pašnekovas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas