|
|
|
KuprinėEmocijų paleidimo trenerė Aistė: svarbu skatinti jaunimą kalbėtis, kad neužsisklęstų savyje
Kretingoje viešėjusi emocijų paleidimo trenerė Aistė Jonauskienė susitiko su vietiniu jaunimu ir vedė jiems paskaitą „Kaip padėti sau sunkiu metu?“. Kaip teigė viešnia, šiuolaikinis jaunimas yra atviresnis, bet visų pirma juos reikia prakalbinti, užmegzti ryšį, užsitarnauti pasitikėjimą. Jiems išties reikia daugiau emocinio palaikymo, nes jų gyvenimas sparčiai keičiasi. Iš pradžių reikia jausmus pripažinti Kai Aistė suprato, kad geba pagelbėti sau, ji pajuto pokyčius, tuomet šia savo praktika ėmė dalintis su kitais. Emocijų valdymas yra vienas svarbiausių dalykų, kad žmogus gebėtų tinkamai valdyti visą savo gyvenimą. Pasiteiravus, kaip visgi reikia padėti žmonėms tvarkytis su savo emocijoms, Aistė šypsojosi: „Paradoksalu, tačiau norint paleisti jausmus, iš pradžių reikia juos pripažinti, sutikti juos jausti ir priimti“. Kaip sakė pašnekovė, labai svarbu yra išmokti ne bėgti nuo jausmų ar jų gniaužimo savyje, kadangi tokie veiksmai dažniausiai kelia dar didesnį diskomfortą ir galimas psichologines ar sveikatos problemas ateityje. „Emocijų paleidimo sesijos metu užduodant klausimus ir stebint kūno pojūčius, neriame į patį jausmą, ir proceso metu ateina suvokimas, kad iš tiesų ten nieko, be baimės, nėra. Tai patyrus ateina aiškesnis suvokimas apie pačią situaciją ir palengvėja“, – kalbėjo Aistė. O kai kalbama apie emocinę sveikatą, ne kiekvienas pripažįsta, kad pagalba apskritai reikalinga. Tą pripažino ir pašnekovė. „Žmonės vis dar gali jausti gėdą, kai prašo psichologinės pagalbos, ir sunkumą ar vidinį pasipriešinimą pripažinti, kad jiems reikalinga pagalba, tačiau džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių supranta emocinės sveikatos svarbą ir kreipiasi pagalbos ar ieško būdų sau padėti“, – sakė A. Jonauskienė.
Kad Mamos dienos proga neliktų nepasveikinta nė viena mama
Prieš ketverius metus, kai pasaulį buvo surakinusi pandemija, Kretingoje pastaruoju metu įsikūrusi palangiškė Diana Galdikaitė tada sutelkė dėmesį į tuos, kurie stokoja dėmesio ir nusprendė, kad reikia imtis iniciatyvos – nepalikti Mamos dieną nė vienos nepasveikintos mamos, nes yra tokių, kurių jau niekas nepasveikina. Tai puikus pavyzdys jaunajai kartai, kad visos sienos gali būti nugriautos, ir ryšys su vyresniais bendruomenės nariais gali tik stiprėti. Šeimoje išugdyta pagarba vyresniems Kaip papasakojo Diana, gyvenime ji turėjo nemažai išbandymų, kurie ją užgrūdino ir suformavo tokią, kokia ji yra dabar. „Ir aš esu laiminga, galėdama daryti tai, ką myliu, taip, kaip noriu. Vyresniajai kartai aš nuo mažens jaučiau pagarbą, tai įskiepijo mama. Mano baba, kaip mes ją vadinome, išėjo būdama garbaus amžiaus, šviesaus proto. Su ja turėta įvairių gilių pokalbių, kurie taip pat išugdė pagarbą, toleranciją, meilę vyresniajai kartai. Jau tos senjorų išmintingos akys, veide išvingiuoti gyvenimo keliai, širdys, trokštančios artumo, sielos, kupinos dėkingumo. Kiek daug jie gali papasakoti, patarti. Tad pradžiuginti juos, parodyti dėmesį, dovanoti šypsenas, buvimą yra mažiausia, ką galiu dėl jų padaryti“, – įsitikinusi Diana. Kaip pasakojo pašnekovė, pati ji augo penkių vaikų šeimoje, jie buvo mokomi rūpintis vieni kitais. Tą stengiasi daryti ir dabar. „Žinoma, visi turime savo gyvenimus, esame suaugę, bet vis tiek susitinkame apsikabinti, pabūti. Esu dėkinga, kad šalia dar turiu abu tėvus, nuostabų sūnų, ištikimų draugų ir mylimą veiklą“, – už gyvenimo dovanas buvo dėkinga moteris.
Pro langą arba apie kalbos tonus ir pustonius
Kalba daugiau nei tiesiog būdas komunikuoti – ji yra langas, pro kurį matome pasaulį iš kitos perspektyvos. Kalbą išmokti ir lengvai ją valdyti yra sunku. Visi būtų poliglotai, jei tokiems tapti būtų paprasta. Tai supratau vaikystėje atvažiavusi gyventi į Lenkiją. Žinoma, iš karto puoliau mokytis kalbos. Susiradau draugių, su kuriomis bendraudama praplėčiau žodyną. Jos buvo dvejais metais už mane vyresnės, todėl jau vartojo keiksmažodžius, kuriuos ir aš įtraukiau į savo žodyną galvodama, kad tai įprasti būdvardžiai. Kartą jojimo trenerė paklausė, kaip mums sekėsi išvykoje į mišką. Atsakiau jai. Pauzė… Tada visas kambarys prisipildė juoko, o aš likau nesupratusi, kol neišėjome iš kambario ir neišklausiau pamokėlės apie žodyną. Tąkart žodžius vartojau tinkamai, tiesiog ne toje aplinkoje. Galima sakyti, tą dieną supratau, kad kalba ne šiaip žodžiai, o niuansai, atspalviai, kontekstai, kurie suvokiami tik gerai ją įvaldžius. Nuo aštuonerių metų jodinėju. Todėl puikiai žinau, kad lietuvių kalboje yra daug unikalių žodžių, nusakančių arklio plauko spalvą: bėras, sartas, palšas, širmas, palvas, dulis, laukys, kirsnis, pelėkas, keršis, derešas, šyvis, obuolmušis ir daug kitų. Daugiau nei dešimt žodžių vien rudai spalvai įvardinti! Juk liežuvis neapsiverstų sakyti, kad turiu rudą žirgą. Ieškočiau pustonių. Manoji Kamė bėros spalvos. Tamsius karčius puošia gelsvos sruogelės, kurios išryškėja tik atsisėdus ant jos nugaros. Rusvos kaktos viduryje švyti balta žvaigždė. O kaip išversti šiuos unikalius žodžius į kitas kalbas? Daug lengviau, kai, pavyzdžiui, lietuviškas, lenkiškas ir angliškas žodis rusvos spalvos žirgo plaukui nusakyti yra tos pačios kilmės: lenkiškai „kasztonowaty”, lietuviškai „kaštoninis“, o angliškai „chestnut”. O jeigu ne? Lietuviai turi spalvingų žodžių pavadinti arklius net pagal jų sudėjimą ir būdą: dvieigis, bėgūnas, žviginis, gaištaras, kuinas, lupena, klukna, rambys… O duomenų bazės pagal užklausą „arklys” patarlių ir priežodžių išmeta daugiau kaip 800! Iš kur tokie žodyno lobiai?
Kai Ukrainoje prasidėjo karas, ukrainiečių šeimos patraukė į ramesnes vietas, kur būtų saugu vaikams. Taip pajūryje įsikūrė ir į mokinių gretas įsiliejo paaugliai, kurie šiandien jau kalba lietuviškai (bent jau tie, kurie praleido daugiau čia laiko) ir tikina, kad čia atrado naujus namus. Taip sakė ir Palangoje gyvenantys ukrainiečiai Mitrofan Danshin, Matvii Vlasenko ir Ganna Shelepa. Šiuo metu jie visi mokosi devintoje klasėje. Matvii sunkiausia atsikelti ryte Matvii Lietuvoje yra daugiau nei metus. Jo paklausus, kaip jautėsi pradžioje, kas atrodė sunkiausia, jis patikino, kad didelių sunkumų niekada nepatyrė. „Jaučiausi kaip visi ukrainiečiai“, – sakė jis. Tuomet visi mokėsi vienoje klasėje ir jų dėmesys buvo sukoncentruotas į lietuvių kalbos pamokas. Todėl jam pradžia buvo nesunki, o, priešingai, lengva. Nes jie buvo vienoje klasėje kartu su kitais ukrainiečiais ir kartu mokėsi svetimos kalbos pradmenų. Dabar jam sunkiau, nes yra klasėje, kurioje daugiau lietuvių mokinių ir mokytojai veda pamokas vien lietuvių kalba. Šiuo metu paaugliui sunkiausia atsikelti aštuntą ryto į pirmą pamoką. Sunku atsikelti, nors tuo pačiu laiku prasideda pamokos ir Ukrainoje. Todėl dažnai neatvyksta į pirmas pamokas.
Jaunųjų filologų konkurse – gausus būrys rajono mokinių
Šį savaitgalį (balandžio 27–28 d.) įvyks 56-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso šalies etapas, kuriame dalyvauti pakviestas ir gausus būrys Kretingos rajono ir Palangos mokinių. Šalies etape savo filologinius darbus turės galimybę pristatyti Pranciškonų gimnazijos mokiniai – abiturientas Dominykas Miežetis (dalyvaus poezijos sekcijoje su savo poetiniais ieškojimais, ruoštis padėjo mokytoja metodininkė Virgilija Kavoliūnienė), abiturientas Sidas Čepelevas (poezijos sekcija, eilėraščių rinkinys „Rudens pilnos akys“, padėjo mokytoja ekspertė Irma Šedienė ir vertimų sekcijoje iš latvių kalbos su poeto Imants Ziedonis eilėraščiais), abiturientas Tomas Valiūnas (prozos sekcijoje, kur pristatys savo romaną „Trojos arklys carui“, padėjo mokytoja I. Šedienė; vertimų sekcijoje iš vokiečių kalbos su Anjos Baumheier kūriniu „Kalbos išradimas“, pagelbėjo ir vokiečių kalbos mokytoja metodininkė Giedrė Arlauskienė, taip pat vertimų sekcijoje iš lenkų kalbos su Stefan Žeromski kūriniu „Džiugins mus krankliai, varnos...“), dešimtokė Karolina Kasnauskė (vertimų sekcijoje iš anglų kalbos, pristatys pasaką „Istorija apie Tomą, kuris buvo nykščio dydžio, padėjo mokytoja I. Šedienė ir anglų kalbos mokytoja metodininkė Vilma Domarkienė), vienuoliktokė Morta Gimbutaitė (vertimų sekcijoje iš anglų kalbos, Jane Austen kūrinys „Sanditonas“, pagelbėjo mokytojos metodininkės Rasa Žygaitienė ir Gražina Zaborienė), dešimtokė Magdalena Brundzaitė (vertimų sekcijoje, verstas rašytojo Ewald Arenz kūrinys „Ponas Miuleris, išprotėjusi katė ir Dievas“ iš vokiečių kalbos, padėjo mokytoja I. Šedienė ir vokiečių kalbos mokytoja metodininkė G. Arlauskienė).
Pranciškonų gimnazijos abiturientas Tomas Valiūnas savo pirmąją knygą „Lažybos prie karsto“ parašė, kai jam tebuvo 16 metų, tuomet savo išjaustą kūrinį jis išleido nedideliu tiražu savarankiškai. Ilgai bandė belstis į leidyklų duris, kad jos sutiktų išleisti jaunojo rašytojo parašytą detektyvinę istoriją, kurių taip trūksta lietuviškų knygų lentynose. Nedrąsiai apie tai svajojo „Dar dabar sunku patikėti, kad mano pirmasis romanas, parašytas dar esant 16-os, ką tik buvo išleistas didžiausios Lietuvoje „Almos litteros“ leidyklos. Visada apie tai nedrąsiai svajojau, bet nuoširdžiai nemaniau, kad kada nors tai taps realybe. Labai dabar džiaugiuosi – pavyko tapti galbūt jauniausiu publikuotu rašytoju Lietuvoje bei galiu dalintis su žmonėmis puikiu detektyvu, nes būtent detektyvinių romanų labai Lietuvoje trūksta“, – savo pergale džiaugėsi Tomas. Kaip pasakojo jaunasis rašytojas, knygos kelias buvo tikrai ilgas – romaną „Lažybos prie karsto“ jis parašė užpraeitą vasarą. Knygos kelionė truko dvejus metus „Pirmiausia knygą išleidau nedideliu tiražu – savilaida, su „Junior Achievement“ organizacija kūriau nedidelį verslą iš to. Vėliau nusprendžiau pabandyti išsiųsti knygos rankraštį įvairioms Lietuvos leidykloms. Žinoma, iškart daugeliu atveju knyga nebuvo priimta, tačiau praėjusį pavasarį galiausiai pavyko įtikinti leidyklą „Alma littera“ išleisti šį detektyvinį romaną“, – pasakojo Tomas. Nuo to laiko vyko didesni knygos redagavimo ir ruošimo darbai. Taigi, visa knygos kelionė truko beveik dvejus metus. Tomas pasidalino, kad ateityje laukia galbūt dar vienas romanas. Jis jau parašytas, tačiau, žinoma, užtruks reikalai su leidyba. Garsių detektyvų stiliumi O skaičiusieji Tomo knygą negaili gerų atsiliepimų. „Tikrai Agatos Kristi lygio detektyvas!“ – skamba ir tokių įvertinimų. Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.
„Kuprinės“ informacija
Margaspalvės papūgėlės užkariavo Arijandos širdį
Kretingiškė Marijono Daujoto progimnazijos šeštos klasės mokinė Arijanda Varkulevičiūtė gyvena apsupta čirškiančio džiaugsmo. Jau ne vienerius metus jų namuose džiaugsmingai švilpauja įvairiarūšės papūgėlės. Su šeima puoselėja agapornių, nimfų ir banguotųjų papūgėlių veislyną, tad šiuo džiaugsmu dalinasi ir su kitais. Egzotiniai paukščiai – atsitiktinai Arijanda papasakojo, kad papūgėlės į jų namus atkeliavo visiškai neplanuotai, net nesitikint, kad taip staiga jos užkariaus kretingiškių širdis. „Pamenu, jog mamos draugė remontavosi namus ir paprašė pasaugoti jos augintas amadinas. Paskui mama ėmė atkreipti dėmesį į egzotinius paukščius ir socialinėje erdvėje, tad netrukus pamatė skelbimą, kad už saldumyną atiduodami „banguotukai“ (banguotosios papūgėlės). Taip pamažu paukščių draugija namuose didėjo, atsirado įvairių spalvų papūgėlių“, – pasakojo Arijanda. Šiuo metu jų namuose apsistojusios 32 papūgėlės ir jau, kaip pripažino pašnekovė, namuose darosi ankštoka, jau ieškoma didesnių namų, kad visiems būtų dar patogiau ir jaukiau. „Kai pati pirmoji papūgėlė atsirado mūsų namuose, aš tada dar mokiausi pirmoje klasėje. Kiek pamenu, truputį bijojau, kad gali įkąsti, kad kokį auskarą nugvelbs, nes labai mėgsta vis kažką čiuptelėti. O šiaip jos skaudžiai kanda, turi tokį įprotį kąsti po nagu, žino, kur skaudžiausia“, – nusišypsojo jaunoji papūgėlių savininkė.
Dizainerių renginyje patirtas malonumas sudėliojo ir ateities planus
Dažnai tarp žmonių užsimezga draugystė per kartu vystomą veiklą. Taip nutiko ir dviem meniškos prigimties merginoms – Miglei Matiukaitei ir Ulai Kalvytei, kurios šiemet baigs Palangos senąją gimnaziją. Merginos kartu ėmė kurti ir jau ne kartą pristatė savo drabužių liniją. Kaip abi pripažino, kurti – dar ne viskas: norint pristatyti kolekciją, tenka padaryti daug kitokių darbų, o ruošiantis būna visko, netgi barnių. Būta ir sunkumų, bet bendras tikslas nugalėjo Pirmasis merginų, kaip dizainerių, pasirodymas įvyko tradicinėje viso regiono jaunuosius menininkus kas dvejus metus suburiančioje jaunųjų dizainerių šventėje „Banga“, kurią organizuoja Palangos senosios gimnazijos dailės mokytoja Daiva Stonkuvienė. „Mano vyresnioji sesuo taip pat dalyvavo šiame renginyje su savo kolekcija, tad taip natūraliai išsivystė, kad ir aš patraukiau šia kryptimi. Iš pradžių kolekciją rengiau su kita drauge, bet likau viena, o galiausiai susipažinom su Ula, kuri taip pat meniška. Pagalvojom, kad būtų įdomu kažką kartu sukurti“, – apie užsimezgusią bendrystę pasakojo Miglė. Merginos pripažino, kad iš pradžių būta visko – ir išsiskiriančių nuomonių, bet galų gale jos suprato, kad puikiai papildo viena kitos idėjas. „Visada rasdavome bendrą kompromisą. Net nepradėdavom kažko daryti, kol nepasitardavome“, – patvirtino Ula. Iš pradžių merginos turėjo visai kitokią idėją, galvojo daryti kolekciją, kuri atspindėtų stichijas. Paskui išsirutuliojo kitokia mintis ir atsirado kolekcija „Uždaras vakaras“. Visas kolekcijos pristatymas – tarsi spektaklis. Laimei, merginos atskleidė, tarp pačių modelių, kurie padeda demonstruoti drabužius, atsiranda tokių, kurie padeda judesiais, ritmu, tad visi bendromis jėgomis siekia geriausio rezultato. „Sunkiausia būna su vaikinais, kad eitų ritmingai, kad kontroliuotų savo veidą. O daugiausiai streso būna prieš pat pasirodymus, nes visko būna: ir drabužius tenka taisyti, ir modelius reikia spėti padažyti, rūpintis, kad jiems kokių bėdų neatsitiktų. Bet viską pavyksta sutvarkyti“, – apie bendrą darbą pasakojo merginos.
Palangos senosios gimnazijos abiturientas Kristupas Kerulis šiemet paskutinį kartą dalyvaus jubiliejinėje „Dainų dainelėje – kartu su mokyklos durimis užsidaro ir šios. Gražus skaičius taps paskutiniu gražiu prisiminimu apie šį konkursą, kuriame vaikinas dalyvauja nuo mažumės. „Man „Dainų dainelė“ – ne darbas, ne rūpestis, o tiesiog šventė. Vykstu į šį konkursą visada kaip į gražią šventę“, – sakė Kristupas. Būgnai atsirado vaikystėje Kristupas papasakojo, kad muzika jį lydi visą jo gyvenimą. Jis pats savęs neatsimena, kad neužsiimtų muzikavimu. „Groju būgnais nuo pat gimimo, galima sakyti, visų pirma pradėjau barškinti puodais – tai buvo pirmieji mano būgnai, o paskui, kai visiems buvo aišku, kad muzika man labai patinka, atsirado ir būgnai“, – šypsodamasis pasakojo Kristupas. Tėvams pastebėjus, kad sūnus mielai imasi muzikavimo, užrašė į būgnų pamokas. Pasimokęs su mokytoju, vėliau Kristupas tobulėjo savarankiškai. Suskaičiavo, kad būgnais groja jau septintus metus. Mielai savo gebėjimą groti būgnais demonstruoja ir viešai. Jį nuo pat mažens, kai tik išmoko groti, kiekvienais metais galima pamatyti J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Mielai tuo užsiima iki šiol. Savo talentus muzikai laiko Dievo dovana K. Kerulis taip pat ir dainuoja. Jis teigė, kad užsiima viskuo kartu – mėgsta ir pagroti, ir padainuoti. „Visada mano gyvenime buvo ir būgnai, ir dainavimas, tai šiuos dalykus labai susiejau ir ta linkme ėjau pirmyn“, – sakė pašnekovas. Kad ir kaip Kristupas šias veiklas suvienijo, jos turi šiokių tokių skirtumų, kurie atrodo taip: grojimas būgnais yra jo pomėgis ir tuo pačiu darbas vasarą J. Basanavičiaus gatvėje, o apie dainavimą jis kalba visai kitaip – kiekvieną savaitę eina į vokalo pamokas ir mokosi dainuoti profesionaliai, taip pat lanko ir chorą, kuris jam teikia didžiulio malonumo.
Kai popieriuje nupiešti veikėjai atgyja lėlėmis
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Emilija Rimutytė Šv. Antano rūmų skaitykloje surengė savo kūrinių – kurtų lėlių – parodą „Skiautinukai“. Ji sutiko papasakoti, kaip atsirado mintys kurti lėles ir kodėl jai tai patinka. Pomėgį sužadino teta siuvėja Pomėgį kurti skudurines lėles, kaip pasakojo Emilija, ji pajuto dar vaikystėje, kai praleisdavo daug laiko prie siuvimo mašinos ir spalvingų medžiagų skiautelių. Tuomet jai kilo noras išbandyti save. „Susidomėjau šiuo pomėgiu anksti, nes turiu tetą, kuri yra siuvėja, visa mano vaikystė buvo supama siuvimo mašinų ūžesio ir įvairiaspalvių skiaučių“, – sakė Emilija. Skudurines lėles moksleivė kuria iš įvairiausių skiaučių. „Kartais perku padėvėtus rūbus, nes patinka medžiaga, kartais panaudoju savo šeimos nebereikalingus drabužius, rankines“, – atskleidė ji. Taip ji gali ne tik sukurti ką nors naujo, bet ir perdirbti nebereikalingas medžiagas.
|
|
