Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Smiltys

Kūrybos linija – iš plukės molyje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-01-12
Austė Kazbarienė savo darbus pristato įvairiose mugėse, šventėse, susibūrė ir jos kūryba besidominčių internautų ratas.

Vaizdingos Minijos pašlaitėje Kartenoje su šeima – vyru Mindaugu ir dvejų metų dukra Gilme – gyvenanti ir savo namų dirbtuvėse kurianti menininkė keramikos papuošalų kūrėja 39-erių Austė Kazbarienė žinoma originalia savo kūrybos linija, kuriai suteikė įsimintiną pavadinimą „Plukė moly“. O tai ir yra nuoroda į jos savitą braižą, kad papuošalai – auskarai, pakabukai, segės – sukurti iš molio ir yra dekoruoti gamtiniais motyvais: gėlėmis, augalais, paukščiais, netgi – mini peizažais.

– Miela Auste, papasakokite apie save, kur Jūsų kūrybos ištakos.

– Prieš aštuonerius metus metėme gyvenimą didmiesčiuose ir atsikraustėme į Kartenos apylinkes. Buvau miesto vaikas: gimiau Vilniuje, užaugau Klaipėdoje, tačiau bemaž visas vaikystės vasaras praleidau viename Suvalkijos kaimų. Mano prosenelis, kaip mama pasakojo, buvęs labai nagingas ir tokias įdomias lazdas su visokiais velniais vietoj bumbulo iš medžio droždavęs. Galbūt iš ten mano kūrybinis genas ir atkeliavęs.

Mano tėvai – architektai, brolis Matas taip pat baigęs dailės studijas. O aš po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių. Anuomet šis miestas man atrodė fantastiškas. Prisimenu paauglystėje, kai traukiniu riedėdavau į sostinę pasisvečiuoti pas senelius – apimdavo toks malonus virpulys tamsoje išvydus geltonus Vilniaus gatvių žiburius. Tuomet svajodavau – kaip norėčiau čia gyventi. Ir gyvenau 12 metų: čia sutikau būsimą vyrą geologą, čia įvyko ir mano pirmoji pažintis su keramikos amatu.

Iš pradžių jokių minčių apie keramiką net nebuvo. Krimtau inžinerinės architektūros mokslus, vėliau – inžinerinės geologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbau keliose architektūros įmonėse, kol galiausiai pajutau, kad toks darbas vis dėlto – ne man.

Sykį draugė pakvietė padėti vienai keramikei – ši tuo metu ieškojo pagalbininkės rengtis mugėms. Pasisiūlė pamokyti lipdyti. Aš, žinoma, sutikau. Taip ir pradėjau: iš pradžių nuo smulkių darbelių – karoliukų, vėliau leido imtis stambesnių dirbinių, indų, leisdavo ir pačiai eksperimentuoti. Taip aš, galima sakyti, senoviškai – būdama už mokinę pas meistrą – ir įgijau keramikos pradžiamokslį.


Lietuvos ir išeivijos dailininko oprato meistro Kazio Varnelio darbai

Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus, po renovacijos duris lankytojams atvėręs pernai rudenį, surengė pirmąją parodą „Kazio Varnelio kūryba: tapatybė ir forma“. Muziejininkai laukia kuo gausiau lankytojų, norinčių susipažinti su vienu įdomiausių Lietuvos ir išeivijos dailininkų ir kviečia į apžvalgines ekskursijas – jose laukia kelionė į dailininko tapytojo Kazio Varnelio oparto darbų, o tuo pačiu – ir Lietuvos etnografinės tekstilės pasaulį. 

Kazio Varnelio oparto – optinio meno, kuriame naudojamos optinės iliuzijos, kaip šiandieną sakytume, 3 D efektai – darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Tai tarsi šuolis per epochas. Kazio Varnelio tapyba artima neįvardintiems liaudies dailininkams, ypač – audėjoms, kurios amžiams bėgant iš kartos į kartą lovatiesėse, staltiesėse, vadinamuosiuose divonuose tūkstančius kartų atkartojo tuos pačius ornamentus. K. Varnelio darbai – tarsi dialogas su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. 

Šalia Kazio Varnelio žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtų optinių kompozicijų, sukeliančių gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sujungiančių atskiras ritmiškai besikartojančias geometrines figūras į raibuliuojančius raštus, bus galima pamatyti sodrius dvispalvius audinius, įvairių audinių mozaika leis susikoncentruoti į drobių fragmentus ir pasigrožėti geometrinių raštų, audimo technikų įvairove.


Fotografuoti Gvidas Taurinskas pamėgo ypatingu metų ir paros metu – gulant sutemoms, brėkštant, krintant dulksnai, gaubiant rūkui, – tuomet vaizdai būna efektingiausi.

Savitas kretingiškio gatvės fotografu save vadinančio Gvido Taurinsko kūrybos braižas fotografija besidomintiems žmonėms gerai žinomas iš socialiniuose tinkluose ir tarptautiniuose leidiniuose publikuojamų įvairiausių miesto gyvenimo akimirkų – nuo detalių, abstrakčių ir konkrečių vaizdų iki portretų. Pastaruoju metu fotomenininkas savo kūrybą jau perkelia ir į fiksuotas erdves: vienas jo darbų, vaizduojantis merginą tarp žiedų, eksponuojamas visą sausį Kretingos rajono kultūros centre veikiančioje fotomenininkų klubo „Lokys“, kuriam jis priklauso, surengtoje parodoje. Dabar G. Taurinskas Vasario 16-osios proga rengia savo pirmąją personalinę parodą.

Ligi tol G. Taurinskas Kretingos, o ir savąjį vardą, net 4 kartus išgarsino tarptautiniame leidinyje „National Geographic“, pagal leidėjų pateiktą mėnesio temą pasiūlydamas savo fotografijas, kurias atrinko ir įvertino skaitytojai. Šiame prestižiniame leidinyje buvo publikuotos jo nuotraukos su Lietuvos valstybine vėliava, subtilus gamtos vaizdas su bite, damą vaizduojančios moters nuotrauka, o internetą „sprogdino“ senyvo stotelėje sėdinčio vyro portretas.

Žavesys – kai miestas miega

Kretingiškis džiaugėsi, kad, jo manymu, žiūrovų dėmesio vertų darbų jau sukaupta tiek, kad jis ryžtasi juos išnešti į viešumą. „Jau gerokai anksčiau žengti šį žingsnį skatino rajono Kultūros centro vadovė Kristina Rimienė, bet dar nemaniau, kad galiu savo nuotraukas pateikti kaip meno kūrinius. Vis dar dirbau prie jų, o ir tebedirbu, nes šiandieninė fotografija yra technologijoms lengvai pasiduodanti sritis: gali pusmetį prie jų neprisėsti, o po to imi ir sutvarkai. Nebepatinka – tvarkai iš naujo“, – kalbėjo fotomenininkas, kuris savo pirmąją parodą „Ko nemato akys“ padovanos ne vien Kultūros centro lankytojams Vasario 16-osios proga, bet ir pats sau, o tiksliau – vasario 17 dieną artėjančiam savo 37-ajam gimtadieniui.

Į parodą, Gvidas sakė, atrinksiąs per 20 gana didelio formato 60x90 cm, jo manymu, geriausių savo nuotraukų tų vaizdų, kuriuos jis pernai ir šių metų pradžioje fiksavo naktinėdamas po Kretingą.

„Vadinu save gatvės fotografu, naktinuku, toks mano darbo stilius – fotografuoti vėlyvą vakarą, paryčiais, kartais ir naktį. Kai miestas miega, tuomet paslaptingai išryškėja tai, ko įprastiniame kasdienos bėgime, triukšmingame ritme nematai. Laukiu rūko, dulksnos, dabar – šerkšno. Tuomet vaizdus pamatai visai kitokiame realybės matmenyje. Tai gali būti ir abstraktus vaizdas, architektūros detalė, žmonių portretai. Visas mikro ir makropasaulis – nuo vabalėlio iki pastatų, didingos ir neaprėpiamos gamtos vaizdų“, – savo kūrybos braižą apibūdino profesionalus fotomenininkas, specialiai mokęsis fotografijos meno, tačiau skalsesnę duoną valgantis ne iš jos, o iš vadybininko darbo.


  • Smiltys
  • 2023-12-08


Piešimas kretingiškei – tarsi malda

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-12-08
Kretingiškė kūrėja Giedrė Gagilaitė, išbandžiusi įvairius stilius, liko ištikima juodai baltai grafikai ir sakraliai tematikai.

Žvelgiant į kretingiškės profesionalios grafikės, dirbančios vienoje dizaino įmonių Klaipėdoje, 33-jų Giedrės Gagilaitės grafikos darbus, apima ramybės jausmas. Dauguma jos pieštuku štrichuotų darbų, kaip tikino autorė, atspindi jos pačios emocines būsenas ir yra inspiruoti tikėjimo tiesų, kuriomis ji gyvena.

„Esu tikinti ir praktikuojanti katalikė, visas mano gyvenimas iš to ir susideda. Todėl nenuostabu, kad ir piešiniuose, kuriems skiriu tik laisvalaikį, dominuoja sakralinė tematika“, – kalbėjo santūraus būdo G. Gagilaitė, kaip prasitarė, tapanti nuo vaikystės, tačiau savo darbų nemėgstanti viešinti, todėl apie parodas nė negalvojanti. Piešinių nekaupianti ir nesauganti, nes yra labai savikritiška ir savęs menininke neįvardina. O kaip išdrįso paviešinti darbus socialiniuose tinkluose, nė pati sau negalinti atsakyti. Gal, kaip teigiama Šventajame Rašte, užkasti šeimininko duotus talentus, yra tiesiog nuodėmė?

Juoda balta spalvomis Giedrė pasakoja ir apie savo vidines būsenas, tam tikras jausenas, kurios tarsi pačios nugula į popieriaus lapą per jos rankas, kaip mano, vedžiojamas iš aukščiau. Tokiais momentais piešimas jai tampa savotiška maldos forma. O rezultatas – bendrame piešinyje išryškėję sudėtų rankų, širdies motyvai, tampantys savitu kretingiškės kūrybos stiliumi.

„Vieni eskizai gimsta mano pačios galvoje, kiti atkeliauja iš atminties, treti tarsi patys prašosi perkeliami iš paveikslų, įžymių dailininkų drobių. Švysteli kažkokie jų fragmentai arba staigus minties blykstelėjimas“, – sakė kūrėja.


Jubiliejinės „Mosto“ parodos „Kelias – 30“ autoriai „mostiečiai“ ir bendrakeleiviai.

„Kūrėjų keliai neužpustomi“ – šis menininkės Miglės Jonaitienės kūrinio, dedikuoto Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ trisdešimtajam gimtadieniui skirtai parodai, – pavadinimas puikiai atspindi ir bendrą dailininkų kelią, ir parodos, kuri visą gruodį bus eksponuojama Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, atidarymo metu skambėjusių linkėjimų pagrindinį leitmotyvą.

„Kelias – 30“, – taip pavadintai parodai darbus kūrė ir patys „mostiečiai“, ir pakviesti joje dalyvauti bendrakeleiviais pavadinti bičiuliai: o tų bendrakeleivių per 30 metų surasta ir išlaikyta – tikrai daug. Nes „Mostas“, kaip prieš dešimtmetį sakė ilgametis kūrybinės grupės vadovas dailininkas Juozas Griušys, pristatant jubiliejinę parodą ir leidinį „Dvidešimt mostų“, – unikalus ir fenomenalus reiškinys Lietuvos meno padangėje. Jeigu žmogui 20–30 metų nėra labai jau didelis amžius, tiek metų išsilaikyti draugėn susibūrus kūrybingiems žmonėms yra taip sunku, kad beveik neįmanoma. „Mostas“ – maloni išimtis.


Surengta pirmoji ikonų kūrėjų paroda

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-12-08
Vienas liaudies meistrų sakralinio meno pavyzdžių

Šią savaitę su Kretingos muziejumi atsisveikino pirmą kartą čia suorganizuota sakralinio meno paroda ID EST..., kurioje susitiko Kretingos krašto ikonų tapytojų darbai ir sakralinio liaudies bei profesionalaus meno pavyzdžiai iš muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio. Kiekvieną ikoną buvo galima identifikuoti per jos kūrėjo vardą ir pavardę, gi eksponuojami šventųjų paveikslai ar skulptūros dažniausiai – nežinomų autorių.

„Taip ir buvo – retas autorius rėžė savo pavardę ar vardą. Meistrai paprasčiausiai arba gyveno tose vietovėse ir žmonės juos žinojo, arba jie keliavo iš vienos vietos į kitą, po savęs palikdami ir sakralių dirbinių. Kretingos kraštas buvo vienas amatų centrų, todėl ir turime gausų liaudies meistrų palikimą“, – kalbėjo Kretingos muziejaus istorikė parodos kuratorė Danutė Šorienė, kuri iš muziejaus fondų vis dėlto iškėlė ir žinomų krašto meistrų darbus: P. Kalendos „Nazarietį“, R. Idzelio „Šv. Mariją“, A. Lubio „Šv. Jurgį“, ekspoziciją papildė ir Audriaus Danilevičiaus paveikslai.

D. Šorienė pasidžiaugė, kad parodoje pavyko parodyti ne tik XIX a. pab.–XX a. pr. liaudies meistrų, bet ir profesionalių menininkų drobes, o ir ikonos muziejuje dar niekada nebuvo eksponuotos.


Kalėdiniai atvirukai – lyg užkoduotos pasakos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-12-08
Justina Pečiulė prisijaukino dvi – dailės ir žodinės kūrybos mūzas, kurias ji puikiai suderina tarpusavyje.

Tarp atvirukų – ir pašto ženklai

Šioms Kalėdoms J. Pečiulė sukūrė 8-ių šventinių atvirukų ciklą: 2 iš jų dalyvavo Lietuvos pašto surengtame pašto ženklų kalėdiniame konkurse, buvo nominuoti ir išleisti kaip pašto ženklai. Vienas šių pašto ženklų-atvirukų „Kalėdų širdis“ vaizduoja vieningos širdies sujungtą šeimą ir tėvynę, o piešinio interpretacijos gali būti kuo įvairiausios ir priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio, suvokimo.

Pašto ženklas-atvirukas „Kalėdos 2022“ buvo sukurtas dar pernai. Kituose atvirukuose taip pat atsikartoja svarbiausių vertybių – šeimos, draugystės, meilės, tėvynės – motyvai. J. Pečiulė juos sukūrė mišria technika: eskizus piešė ranka, o spalvas užpildė specialia kompiuterine programa. Atvirukus spaustuvėje atspaudė ant specialaus popieriaus. Iš viso ji nupiešė keliasdešimt eskizų atvirukams, tačiau šventėms atspausdino tik kalėdinius.

„Kūriau atvirukus kaip nebylias pasakas, kiekviename jų yra užkoduota tam tikra istorija. Manau, kad tas, kuris įdėmiau į juos pažvelgs, supras, kokią pasaką jie seka mums“, – kalbėjo kūrėja.


  • Smiltys
  • 2023-11-10


Kūrybos žaismėje juvelyriką nurungė žolynai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-11-10

Damilė Urbakonienė stebina kuriamų suktų žolynų vainikų idėjomis ir formomis.

Savitu stiliumi, kurį itin paryškina pačios sukurti masyvūs metalo papuošalai, išsiskirianti 74-erių kretingiškė kūrėja, buvusi pedagogė Damilė Urbakonienė pastaruoju metu juvelyriką iškeitė į kitą kūrybos sritį – žolynų vainikų sukimą.

Vainikuose – stilizuotos figūros

Moteris atviravo, kad prieš 15 metų, artėjant laikui, kada reikėjo visam palikti darbą mokykloje, suradusi save papuošalų iš metalo kūryboje: „Patiko kalti, gręžti, sukti metalą. Patiriu tikrą relaksą: prieini prie lango, pamąstai, grįžęs „įkali“ mintį į papuošalą. Bet rankų darbo papuošalai yra brangūs, nes nepigios medžiagos, reikalauja nemažai laiko, jų moterys nedaug beperka“, – kalbėjo dabar jau ramia širdimi vietą kūrybai iš gamtinių medžiagų užleidusi Damilė. Nors retsykiais, sakė, dar gebanti suderinti abi šias kūrybos sritis.

Damilės sukurtų vainikų pagrindas – šienas. Jie ne pinami, o sukami, formuojant paukštį, saulę, o artėjančiam adventui – Kalėdų žvaigždę. Paukštis, kūrėjos žodžiais, simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės, saulė – kūrinijos centrą, o kelrodė žvaigždė – Išganytojo gimimą ir kelią išganymo link. „Kiekvienas vainikas – skirtingas, jų neatkartotum nė norėdamas. Tarkim, paukštį pradedu sukti nuo snapelio, po to išsuku kaklą, o akis sudedu iš uogų. Gimsta jie tokie, stilizuoti, gal ne itin panašūs į gyvus paukščius, bet man jie – labai mieli“, – kalbėjo D. Urbakonienė.

Jos vainikuose nėra eglišakių ar dirbtinių gėlių, o vien – džiovintos natūralios laukų, pievų, pamiškių žolės. Kūrėjai labai patinka smilgos, ramunės, bitkrėslės, kraujažolės ir netgi džiovintų bijūnų žiedai. Į vainiką dar prideda gilių, kaštonų, prieskonių. „Net jei gaminu verbą, aš nesakau, kad tai verba, nes šios būdingos aukštaičių kraštui ir yra rišamos, o aš tik kuriu velykines žolynų kompozicijas“, – teigė moteris.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas