Kretinga geria gerą vandenį

Šiandien, minint Pasaulinę vandens dieną, rajono Savivaldybėje maisto ir veterinarijos tarnybos, visuomenės sveikatos centro specialistai, geriamojo vandens tiekėjai, Savivaldybės, kitų institucijų atstovai aptars, kokių rezultatų pasiekta, gerinant geriamojo vandens kokybę mūsų rajone, su kokiomis problemomis susiduriama, siekiant, kad tiekiamas vanduo atitiktų jo kokybei keliamus reikalavimus.

Rajono VMVT vyriausioji specialistė-maisto produktų inspektorė Regina Slušnienė teigė, jog tarnyba nuolat kontroliuoja geriamojo vandens saugą ir kokybę mūsų rajone.

Pagal rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausiosios specialistės-maisto produktų inspektorės Reginos Slušnienės pateiktus duomenis, stambiausia ir bene vienintelė geriamojo vandens tiekėja Kretingos rajone yra bendrovė „Kretingos vandenys“, vandenį tiekianti iš 44 vandenviečių. Dar iš 2 gręžinių vandenį savo įstaigai ir aplinkiniams gyventojams tiekia Padvarių socialinės globos namai, kurie rengia dokumentus dėl gręžinių perdavimo. Viešai tiekiamą vandenį vartoja beveik 35 tūkst., arba 85,5 proc., rajono gyventojų. Kretingos miesto vandenvietė per parą vidutiniškai tiekia per 1,9 tūkst. kub. m vandens, 4 vandenvietės – Vydmantų, Darbėnų, Kūlupėnų, Salantų – per 100 kub. m, kitos – iki 100 kub. m.

- Kokį vandenį geria mūsų rajono žmonės, kokie reikalavimai keliami vandens kokybei ir kas ją reglamentuoja? - „Pajūrio naujienos“ paklausė rajono VMVT specialistės R.Slušnienės.

- Geriamasis vanduo turi atitikti Higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ - jame negali būti patogeninių mikroorganizmų – ligų sukėlėjų. Higienos norma taip pat nurodo leistinus cheminių medžiagų (pavyzdžiui, fluorido, geležies, amonio, mangano, nitratų ir kt.) kiekius. Tiriant mūsų rajono geriamojo vandens mikrobiologinius rodiklius, jie 100 proc. atitiko reikalavimus: žarninės lazdelės ir žarninių enterokokų nerasta.

Kalbant apie geriamojo vandens saugą ir kokybę reikėtų pasakyti, jog iš esmės ji pradėjo gerėti, vykdant Europos Sąjungos finansuojamus projektus. Pastačius geriamojo vandens gerinimo įrenginius, vanduo iš Kretingos miesto vandenvietės visus reikalavimus atitinka jau nuo 2009 metų pradžios, iš Vydmantų ir Salantų vandenviečių – nuo praėjusių metų vidurio.

Geras kokybiškas vanduo gyventojus netrukus turėtų pasiekti ir iš Kūlupėnų, Žadeikių-Kartenos, Kalniškių vandenviečių.

Kurmaičių, Žibininkų, Valėnų vandenviečių vanduo pagal paskutinių tyrimų rezultatus taip pat atitinka jam keliamus reikalavimus

Didžiausia problema išlieka geriamojo vandens tiekimas su padidėjusiu fluoridų kiekiu. Tai yra viso pajūrio ir Šiaurės Lietuvos problema. Fluoridas – toksinis rodiklis, jo leidžiamas kiekis yra 1,5 mg/l. Tyrimų duomenys rodo, jog dar 27 rajono vandenvietėse fluoridai viršija leistiną normą. Iš viso vandenį, kur fluoridai viršija reikalavimus, vartoja per 6 tūkst. rajono gyventojų, arba 18 proc. vandentiekio vandenį vartojančių žmonių. Tokiu atveju mitybos specialistai rekomenduoja nors dalį gėrimui suvartojamo vandens paimti iš kitur, vartoti daugiau sulčių, pieno, o perkant joduotą druską, atkreipti dėmesį, kad joje nebūtų papildomai įdėta ir fluoro. Taip pat reikėtų rinktis befluorę dantų pastą.

- Ar tai reikštų, jog šulinių vanduo tokiais atvejais būtų geresnė išeitis?

- Šulinių vanduo turi kitą problemą –jame aptinkama nitratų, kurie irgi yra toksinis rodiklis. Vartojant šulinio vandenį jis turi būti ištirtas. Praėjusiais metais mūsų tarnyba ištyrė 28 šulinių vandenį, ir 6-iuose nitratai viršijo leistiną normą – 50 mg/l. Šią normą viršijo ir dviejų šaltinių – Kretingoje prie lurdo ir Salantuose – vanduo: Kretingoje nitratų kiekis buvo 57 mg/l, Salantuose – 55,6 mg/l. Tokio vandens vartoti nerekomenduojama, ypač – kūdikių mityboje: į kūdikio organizmą patekus daugėliau nitratų, esama pavojaus patirti deguonies badą.

Mūsų tarnyba gyventojams rekomenduotų išsitirti savo šulinio vandenį, tik tai reikėtų daryti atestuotoje ar akredituotoje laboratorijoje. Taip pat gyventojams esame pasirengę suteikti informaciją, kaip išsivalyti ir dezinfekuoti šulinį – šiuos darbus ypač patartina atlikti pavasarį.

- Ar reikėtų baimintis pakitusios vandens spalvos – pavyzdžiui, kai iš čiaupo bėga rusvas vanduo? Kokį kokybinį rodiklį atskleidžia kalkės, kurių atsiranda pavirinus vandenį? Gal vandens kokybę pagerintume, naudodami vandens filtrus?

- Rusvas vanduo rodo, jog vandenyje yra geležies: šio elemento kiekis normą viršija daugiau negu pusėje rajono vandenviečių – 25-iose iš 45-ių. Tačiau geležis nėra toksinis rodiklis. Jis priskiriamas indikatoriniams rodikliams, kuris pakeičia vandens skonį bei spalvą ir labiau kenkia buitiniams prietaisams, o ne žmonių sveikatai.

Nusėdusios kalkės atspindi vandens kietumą ir virintas vanduo yra minkštesnis. Vandens virinimas yra ir vandens dezinfekavimo būdas, siekiant apsisaugoti nuo mikroorganizmų. Bet jei vandens tyrimai rodo, jog mikrobiniai rodikliai atitinka reikalavimus ir jeigu vanduo kokybiškas, jo virinti nebūtina.

Daugelis yra matę vandens filtrų reklamą, kai į vandenį įkišami elektrodai ir netrukus vanduo ima rusvai putoti, atsiranda nuosėdų ir nemalonus kvapas. Tai rodo, kad vyksta cheminės reakcijos, nes vandenyje yra įvairių medžiagų, tarp jų gali būti ir naudingų organizmui, tokių kaip magnis, kalcis, kalis. Ypač stipri reakcija būtų, elektrodus įkišus į mineralinį vandenį.

Gi filtruotame vandenyje reakcija nevyksta. Taigi filtras, kuris, tikima, pagerina vandens kokybę, iš jo pašalina viską – netgi svarbius, žmogaus organizmui būtinus cheminius elementus: magnį, kalį, kalcį ir kt. Vandens filtrai yra rekomenduojami tuo atveju, kai natūraliai išgautas geriamasis vanduo neatitinka jam keliamų reikalavimų.

• Rašyti komentarą (5)