|
|
|
Gyvenimas sodų paunksmėje
Žalgirio seniūnijos Dupulčių kaimas, gavęs savo vardą nuo ten ištekančio Akmenos intako Dupulčio, vis dar juosiamas į tolį besidriekiančių sodų eilių. Tiesa, jau gerokai išretėjusių – mat, dar sovietmečiu sodintų obelų proskynose sparčiai dygsta nebe sodinukai, o naujakurių sodybos. Su medžiais suaugę visu kūnu Dupulčiai ypatingai išgarsėję sovietmečiu - čia buvo Žalgirio apylinkės centras ir pagrindinė Kretingos sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė, kur buvo užveistas galingas medelynas. O jo vaisiai, iškeliavę ne vien į Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių vaisių bei uogų perdirbimo kombinatus, virsdavo kvapniausiais vynais bei uogienėmis. Kone pusšimtį metų Dupulčiuose gyvenantys Birutė ir Kostas Litvinai juokavo su medžiais suaugę visu savo kūnu ir krauju. Agronomė pagal specialybę Birutė dirbo medelyno brigadininke, o Kostas – vairuotoju. „Visų aplinkinių kaimų – Kluonalių, Būbelių, Žygų – žmonės dirbo ūkyje, o per talkas būdavo varu varomi sodinti ir rauti sodų. Ūžė, dūzgė kaimas. Vasaromis čia priveždavo mokinių ir studentų, į darbo ir poilsio stovyklą suvažiuodavo jaunimo net iš dabartinio Sankt Peterburgo“, - prisiminė pašnekovai. Sodininkystė ir šiandien tebėra B. ir K.Litvinų šeimos pomėgis ir gyvenimo būdas, ilgainiui tapęs verslu. Po medelyno privatizavimo 60 arų sodo atiteko ir Litvinų šeimai. Šiame plote jiedu ėmėsi auginti sodinukus – obelų, kriaušių, slyvų, trešnių ir net abrikosų bei persikų. Kostas pasirūpina technika, o Birutė savo rankomis nuglosto kiekvieną sėklą, kol ši virsta daigu ir medeliu: „Pati sodinu, akiuoju, raviu, ginu nuo pelių. Prižiūriu kaip gyvą sutvėrimą – skauda širdį, jei išraunant apsidrasko kokia šaknelė“. Šį pavasarį ji ketina parduoti 28 veislių obelų, 4 - kriaušių, 12 – slyvų sodinukų. „Žmonės neturėtų baimintis savo soduose įveisti ir šiltų kraštų vaismedžių – persikų ar abrikosų, nes jie yra skiepyti ir pritaikyti mūsų gamtos sąlygoms. Kaip ir mūsiškės slyvos, nunyksta tik per didelius šalčius“, - kalbėjo sodininkė. Uždarų širdžių priemiestis Be sodų, B. ir K.Litvinai iš viso dirba 5 ha žemės. Laiko karvę, telyčią, jautį, pulką vištų, kiaulių. Pieną sunaudoja savo reikmėms, juo aprūpina ir draugus iš miesto. „Mūsų veterinaras sako, kad Dupulčiuose, palyginus su kitais kaimais, žmonės dar laiko gana daug karvių, kai kaimyniniame Jokūbave vos 4 karvės belikę. Bet ir pas mus gyvulių beturi tik vyresnio amžiaus žmonės, - technika pasenusi, nebėra pagalbininkų“, - kalbėjo jiedu, džiaugdamiesi, kad į talką suvažiuoja netoliese gyvenantys sūnūs. Sutuoktiniai linkę paneigti mitą, jog gyvulių kaime auginti nebeapsimoka: „Iš tiesų karvė išmaitina save ir visą šeimą. Bet ji „pririša“ žmogų – kur nors išvažiuoti gali tik kelioms valandoms. O kiaulę auginti apsimoka tada, jeigu pats pasiaugini daržovių“. Pašnekovų žodžiais, gyventi Dupulčiuose jiems patinka: miestas - po ranka, vos 3 km ligi Kretingos, įvestas vandentiekis ir kanalizacija, paklotas asfaltas, veikia 2 parduotuvės. Tačiau pats kaimas nyksta, pamažėle virsdamas priemiesčiu. „Žmonės kerta sodus, pardavinėja žemę. Kaime – pilna naujakurių, kurių jau nė nebepažįstame. Anksčiau visus mus siejo darbovietė. Tapome labai užsidariusiu kaimu: kaimyną laidojo, o mes apie tai sužinojome tik iš laikraščio“, - neslėpė B.Litvinienė. Birutė įsitikinusi, kad sulig jų kartos išnykimu žemdirbių gyvenimas kaime pasibaigs. „Ir mudu turime 4 sūnus, bet nė vieno širdis nelinksta prie žemės“, - sakė Birutė. Sužinoti naujienų – į parduotuvę Septintą dešimtį bebaigianti dupultiškė Aleksandra Pudžmienė prisėdusi kaimo parduotuvėje skaitė laikraštį. Ji sakė čia, kaip ir kiti dupultiškiai, ateinanti pasižmonėti ar sužinoti kaimo naujienų. „Tačiau dauguma žmonių – jau nebepažįstami. Įsikuria kaimynystėje, bet šalinasi – nebendrauja, dažniausiai apsiperka ten, kur dirba, o jų vaikai išsivažinėja į miesto mokyklas“, - pastebėjo moteris. Anot jos, uždarius pradinę mokyklą, žmonėms nebėra kur besusirinkti. Todėl jos dukters Audronės Daugintienės parduotuvė kaimo centre tapusi lyg ir susibūrimų vieta, o prekyvietės sandėlis, kad žmonėms nereikėtų vykti į Raguviškius, - netgi balsavimų apylinke. A.Pudžmienė sakė Dupulčiuose gyvenanti jau 50 metų: atvykę iš Plungės, abu su vyru įsidarbinę ūkyje. Ištisus metus ji skynė, rūšiavo obuolius, rišo, genėjo sodinukus, kasė aplink vaismedžius sniegą. Užaugino 4 vaikus. Po Nepriklausomybės paskelbimo Plungėje tėvų turėtą žemę ji persikėlė čia. „Kur savi namai, ten ir gerai. Dabar gyvename dviese su sūnumi: pasiblaškė šis po pasaulį ir sugrįžo. Bet skaudu, kad iššvaistyta šiandien Lietuva: jauniems žmonėms sunku gauti darbą, pensijos vedamos į „Ūkio“ banką, ir turi bijoti, kad nedingtų pinigai“, - pamąstymais dalijosi A.Pudžmienė. Ji sakė 9 arų savo žemės sklype dar užsiauginanti daržovių, laikanti vištų bei triušių. Po meistrystės – į turgų Auksinių rankų meistru dupultiškių vadinamas 79-erių Valerijonas Veitas ir šiandien žinomas daugeliui kretingiškių – mat, vyras dažną šeštadienį, prisikrovęs pilną kuprinę drožtų medinių šaukštų, mentelių bei kitokių virtuvės reikmenų, išsirengia į turgų. Dupultiškis aprodė savo rankomis apstatytus namus: virtuvėje paties suręsti tvirti baldai, svetainėje puikuojasi drožiniais puoštas bufetas, stalas ir kėdės su ornamentais išdabintais atlošais. Prie sienos – paties drožtas masyvus kryžius, iš medžio iškaltas Rūpintojėlis. „Tai – jau mano praeitis, dabar rankos belinksta į menkesnius drožinius“, - atviravo 79-erių vyras, kūręs Saulės laikrodžio kompoziciją Kretingos dvaro parke. Ir dabar, dar sakė, dalyvaująs parodose bei tautodailininkų stovyklose. „Apsikrovęs visą stalą kaltais: anksčiau pykdavau, dabar pripratau. Argi būtų geriau, jei prie televizoriaus drybsotų ar taurelę kilnotų, - pastebėjo žmona Joana ir pridūrė. - Kiek kaimynų, jaunų vyrų, triskart per dieną gėrė, pagiriojosi ir pirma laiko iškeliavo iš šio „svieto“. Pora į Dupulčius atsikraustė prieš 15 metų iš Mažeikių, kur Valerijonas dirbo „Mažeikių naftos“ bendrovėje. „Atsikeli rytą, o sniegas - geltonas lyg siera. Senatvėje nebenorėjome tuo „brūdu“ kvėpuoti, o ir arčiau Klaipėdoje gyvenančių vaikų traukia“, - kalbėjo jiedu. Į ypatingas bendrystes su kitais kaimo žmonėmis Valerijonas ir Joana tvirtino neiną. Jeigu ko prireikią, sėdą į autobusą ir vykstą į miestą – turgun, apsipirkti ar į bažnyčią. „Iš čia jau niekur nebesikelsime, amžius nebe tas, jau tik „grabas vienas“ mus beperkels“, - sakė sutuoktiniai.
|
|
