Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar praneštumėte apie narkotikų vartojimą anonimiškai tel. 8 700 60777?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Kretingos viltis“ šį gruodį pasitiko, įžengdama į trečiąjį savo veiklos dešimtmetį. Neįgalius vaikus, dažnai jau suaugusius, auginančios motinos prisiminė sunkią bendrijos kelio pradžią, pasidalijo pasiekimais ir iškėlė dabarties problemas.

Vaikus su intelekto negalia auginančios motinos prieš 20 metų susibūrė į bendriją „Kretingos viltis“. Ilgametės bendruomenės atstovės: (iš kairės) sėdi - Liuda Stregauskienė, Irena Kuksienė, Marytė Ruginienė, Bronislava Vaičienė, stovi – Ilona Drungilienė, Ramutė Urbonienė ir Sigutė Bendikienė.

Pradžia – „Buratino“ darželyje

Pokalbiui prie kalėdinio stalo susirinkusių moterų vaikų negalia – sunki, dažniausiai – proto ir fizinė išvien. Ilgametė bendrijos pirmininkė Bronislava Vaičienė augina 23 metų autizmu sergančią dukterį Eglę, o dabartinė pirmininkė Sigutė Bendikienė - 14-metį aspergerio sindromu sergantį Algirdą. Liudos Stregauskienės 43 m. sūnus Arūnas sukaustytas cerebralinio paralyžiaus. Irena Kuksienė rūpinasi 39-erių regėjimo ir intelekto sutrikimo negalią turinčiu sūnumi Audriumi. Marytės Ruginienės 31-erių duktė Donata liko neįgali po avarijoje patirtos traumos. Ramutė Urbonienė augina 23 metų sūnų Darių, turintį proto negalią. Sunkia genetine liga sergančiam Ilonos Drungilienės sūnui Juliui - 20 metų.

Motinų žodžiais, bendrija „Kretingos viltis“ pirmuosius žingsnius žengė tada, kai intelekto negalią turintys vaikai buvo pakviesti į darželyje „Buratinas“ įkurtą neįgalių vaikų reabilitacijos centrą. Šios idėjos iniciatorė buvo tuometinė darželio vedėja Aldona Stasiulaitienė.

„Pačios motinos atėjome į pagalbą viena kitai, buvome mokytojos seselėms bei auklėtojoms. Nes kas gi kitas geriau pažįsta savo vaiką, jei ne mama – kaip jį paimti, kad neskaudėtų, kaip suprasti, ką jis nori pasakyti“, - kalbėjo Ilona Drungilienė, savo sūnų Julių kasdien vežiodavusi į „Buratine“ atliekamas reabilitacijos procedūras.

Atėjo į pagalbą viena kitai

„Pasimokyti ir pasisemti idėjų pas mus atvykdavo žmonės iš visos Respublikos. Pagalvokit: neįgalus vaikas, ligi tol buvęs už visuomenės borto, pagaliau buvo išvestas į dienos šviesą, pradėta kalbėti apie jo ugdymą ir integravimą į visuomenę“, - bendrijos veiklos pradžią prisiminė pirmoji jos vadovė B. Vaičienė.

Jai pritarė I. Drungilienė: „Ligi tol neišdrįsdavome kitiems nė parodyti savo vaiko, tik vakarais išsivesdavome pasivaikščioti. Skaudindavo aplinkinių žvilgsniai, iš kitokių mūsų vaikų mėgdavo pasityčioti kiemo vaikai“.

„Išsivežus į miestą, aplinkiniai piktindavosi, kad su vežimėliu maišomės jiems po kojų“, - prisiminė I. Drungilienė. Jai pritarė L. Stregauskienė: „Tuo metu visi galvojo – jei vaikas atsilikęs, vadinasi, jis – iš asocialios šeimos. Netgi įėjus į gydytojo kabinetą nužvelgdavo tėvus, stebėdamiesi, iš kur toks vaikas galėjo atsirasti“.

Bendrijos tikslas, motinų žodžiais, ir buvęs suburti šeimas, auginančias neįgalius vaikus, kad galėtų tarpusavyje dalintis, padėti viena kitai. Pirmiausia jos pačios ir atėjo į pagalbą viena kitai, nes geriausiai žinojo, ko reikia jų vaikams.

Išsirūpino dienos centrą

Prie bendrijos vairo stojusi B.Vaičienė prisiminė, kaip sunkiai tekdavę įrodinėti rajono taryboje, kad nori burtis į visuomeninę organizaciją ir atlaikyti skeptiškus vyrų politikų žvilgsnius. „Vaikščiojant po valdžios institucijas, man labai daug padėjo amžinatilsį Stanislava Daukšienė, talkino savanorė Banga Vinkutė, - kalbėjo ji. - Teko dalyvauti diskusijoje dėl kino teatro likimo - atstovavau „Vilčiai“. Norėjosi, kad bendrija įsikurtų centre ir nereikėtų toli važinėtis. Tačiau politikai nė į kalbas nesileido, motyvuodami, kad visuomenei nesaugu, jei miesto centre vaikščios neįgalūs žmonės“.

„Neturėjau automobilio, sėsdavau ant dviračio ir aplėkdavau šeimas, įstaigas. Ir vienus, ir kitus tekdavo įtikinėti: valdžią – jog norime ugdyti savo vaikus, o tėvus – kad patikėtų mūsų siekiais“, - teigė 18 m. bendrijai vadovavusi B. Vaičienė. Bendruomenė išsikovojo patalpas, tačiau gavo jas gamybiniame miesto rajone, viename iš buvusių administracinių pastatų. 1997 – 2001 m. teko minti slenksčius, kol neįgaliesiems buvo atidarytas Dienos veiklos centras. Respublikinė „Vilties“ bendrija ir Kretingos rajono savivaldybė pastato renovacijai ir patalpų pritaikymui skyrė 800 tūkst. Lt, talkino Nyderlandų fondas.

Itin geru žodžiu neįgaliųjų motinos minėjo pirmąją Dienos veiklos centro direktorę Stanislavą Ruokienę, kuri, turėdama inžinerinės patirties, pati rūpinosi renovacijos darbais.

„Stanislava buvo labai reikli, statybininkai negalėjo dirbti bet kaip: būdavo, jog nekokybiškus darbus po 4 kartus jiems liepdavo perdaryti. Ji važinėdavo po kitus dienos centrus ir į Kretingą parveždavo gerąją patirtį“, - prisiminė moterys.

Norėtų mažų globos namų

„Kai atidarė centrą, ašaros bėgo: mes, aktyviosios motinos, matėme, kad vaikai labai nori būti savo bendruomenėje, susirado draugų ir įdomios veiklos. O buvo dar daug tėvų, kurie nesuprato ir neleido vaikų į centrą“, - kalbėjo B.Vaičienė.

Dabar Dienos veiklos centre spinduliuoja ramybė, gerumas, šiluma. „Ten mūsų vaikai jaučiasi saugūs. Bet kaip ir kiekvieni namai nebūna be dūmų: tarp neįgaliųjų pasitaiko ir pykčio, pavydo, ir aistringos tarpusavio meilės proveržių. Bet vakare sugrįžus namo jie jau laukia kito ryto, kada vėl važiuos į centrą“, - tikino R. Urbonienė.

„Mūsų vaikai šiandien gyvena savo pilaitėje, kur - šilta, jauku, malonūs darbuotojai. Tačiau jiems trūksta socialinės aplinkos, nes yra tarsi atskirti nuo išorinio pasaulio: aplinkui nėra nei parduotuvės, nei žmonių“, - prasitarė S.Bendikienė. Nors šiandien Kretingos rajone jau yra pakankamai neįgalius žmones ugdančių įstaigų, tačiau motinoms neramu, koks likimas ateityje laukia jų vaikų, kai jos pačios nebepajėgs jais pasirūpinti. Dėl to motinos jau gvildena mintį apie nedidelių socialinės globos namų įkūrimą, kur neįgalūs jų vaikai galėtų sulaukti gyvenimo pabaigos.

Motinos jau pabuvojo tokiuose namuose Anykščiuose, Mažeikiuose, kur gyvena po 10 – 14 neįgalių asmenų.

„Padvarių globos namuose mūsų vaikams būtų per sunku. Neįgalūs žmonės ir šiaip jau sunkiai apsipranta su išoriniu pasauliu: jie baiminasi masinių žmonių susibūrimų vietų, nori mažo pasaulio, nedidelės, bet savos erdvės“, - įsitikinusios B.Vaičienė, M.Ruginienė, R.Urbonienė.

*

Kompleksinės – proto, psichinės ir fizinės – negalios žmonėms paslaugas Kretingos rajone teikia šios įstaigos: kūdikiams – Ankstyvosios korekcijos tarnyba Kretingos ligoninėje, vaikams – Marijos Tiškevičiūtės mokykla, suaugusiesiems - Dienos veiklos centras Kretingoje ir Salantų padalinyje bei Padvarių socialinės globos namai.

*

Artimiausi bendrijos tikslai, kaip sakė S.Bendikienė, - surengti psichologinės pagalbos tėvams kursus ir išsirūpinti lėšų dabartinės „Vilties“ būstinės, įsikūrusios J.K.Chodkevičiaus g.10, langui bei durims pakeisti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas