- Kaip tik šiandien atvažiavau iš Kūlupėnų į Kretingą apsipirkti ir tuo pačiu ketinau įsigyti kalėdinių atvirukų. Ranka rašau kalėdinius sveikinimus, kurių nusiunčiu dukrai į Mažeikius, sūnui, kuris gyvena prie Rietavo, anūkui į Angliją, net ir Kūlupėnuose gyvenančioms dviem anūkėms, kurioms - 9 ir 5 metai, dovanoju atvirukus – joms labai smagu juos gauti. Kaip ir man – kai gaunu atviruką su sveikinimu, atrodo, kad ir pats žmogus tavo namuose apsilankė.
Artūras Žilys:
- Nerašau kalėdinių sveikinimų. O kam jie? Tiesiog per šv. Kalėdas pabūnu namie su šeima ir to užtenka. Nelabai man patinka tie atvirukai ir nežinau, ar iš viso kas nors juos berašo. Pats gaunu nebent sms su sveikinimais – į juos atsakau, padėkoju, bet pats sveikinimų kitiems neskubu siuntinėti. Geriau gatvėje susitikus pažįstamą žmogų jį žodžiu pasveikinti.
Juozapas Antanas Viluckas:
- Parašau 2-3 sveikinimus giminaičiams, gyvenantiems kituose Lietuvos miestuose, tačiau seniau daugiau jų rašydavau. Vaikai jau suaugę ir perėmė mūsų pareigas, dabar jie rūpinasi sveikinimais. Be to, dalis mano bičiulių, giminaičių jau yra išėję Anapilin. O pats visada laukiu ir džiaugiuosi, kai kasmet gaunu sveikinimų iš savo bendraminčių: Tremtinių sąjungos, Tėvynės sąjungos, laisvės kovų dalyvių bei kitų.
Bena Stančienė:
- Ne. Telefonu paskambinu ir pasveikinu. Seniau rašydavau atvirukus ir daug – mažiausiai dešimt kasmet išsiųsdavau. Tačiau dabar to nedarau, nes adresai pasikeitę, tad daug paprasčiau surinkti telefono numerį ir pasikalbėti. Pati vis dar gaunu po 2-3 atvirukus ir tai man yra labai malonu. Atvirukus saugau juos susidėjusi į dėžutę – joje yra sveikinimų net iš sovietmečio.
Kalbino Dovilė URNIKIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
