|
|
|
Išbandymai neatėmė noro keliauti
Darbėniškis Dovydas Bajoras, su penkiais kolegomis išsirengęs į kelionę po Balkanų šalis, negalėjo nė numanyti, kokie netikėtumai jų laukia: atradimų džiaugsmą bent kelis kartus pakeitė nerimas ir gera adrenalino dozė, kai įstrigus į tenykščių teisėtvarkos įstatymų spragas, lietuviams tekdavo sukti galvą, kaip greičiau išsikapstyti.
Ne apie enciklopedinę kelionės pusę D.Bajoras pasiryžo papasakoti „Mūsų žmonių“ skaitytojams, – kokias įžymybes kiekvienoje šalyje galima pamatyti, apstu informacijos įvairiuose reklaminiuose ir pažintiniuose leidiniuose. „Kai važiuoji su kelionių agentūra ir viskas už tave suorganizuota, telieka būti nepatenkintam dėl prasto viešbučio kambario ar „ne tokio“ maisto. O keliaudamas pats, kaip mes ir padarėme, džiaugiesi, jog apskritai tą naktį gali ramiai išsimiegoti“,- juokėsi D.Bajoras, prisiminęs kelionėje patirtus įspūdžius. Jis su savo kolegomis jau trečius metus laikosi savos tradicijos – šeši jauni vyrai leidžiasi į savąjį „Eurotripą“ pasirinkta kelionės kryptimi. Šįkart jų taikinys buvo Balkanų šalys, aplankant ir Graikijos Atėnus. „Per dvylika dienų įveikėme 8 tūkst. 763 km atstumą per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Graikiją, Makedoniją, Albaniją, Juodkalniją, Bosniją, Kroatiją, Slovėniją, Austriją, Vokietiją, iš kurios namo sugrįžome vėl per Lenkiją. Kiti stebisi: ką per šitiek mažai laiko galėjote spėti pamatyti? Bet mes gi keliavome šeši vyrukai – keisdavome vienas kitą prie vairo ir važiavimui stengdavomės išnaudoti naktis. Tik kas antrą-trečią naktį užsisakydavome viešbutį, o visas kitas naktis numigdavome mikroautobuse, kuriuo keliavome“,- pasakojo D.Bajoras. Beje, dėl to paties mikroautobuso, kuris buvo tapęs šešių bičiulių laikinais namais, jie kelionėje ir turėjo nemažai problemų. „Po visko tik džiaugiamės: gerai, kad kartu nepasiėmėme savo antrųjų pusių, kurios tikrai nebūtų nutylėjusios pasipiktinimo tokiu „komfortu“, į kurį patekome,- linksmai pasakojo D.Bajoras. – Nuotykiai prasidėjo, kai įvažiuojant į Turkiją pasieniečiai, pamatę, kad keliaujame įmonės mikroautobusu, paprašė parodyti įgaliojimą, kuris mūsų yra įpareigotas vairuoti įmonės transportą. Visaip aiškinome, kad Žiogas yra įmonės savininkas ir direktorius, pats vairuoja įmonės mikroautobusą. Bet mūsų kalbos buvo veltui. Teko skambinti kolegai į Lietuvą, kuris nuėjo į mūsų darbą ir parašė vienos firmos įgaliojimą kitos firmos – mūsų kompanijoje ir buvo jų abiejų vadovai – darbuotojui, uždėjo antspaudus ir faksu persiuntė mums. Pasienietis susidėjo ant stalo tą įgaliojimą, įgaliotojo asmens dokumentą, vairuotojo pažymėjimą ir visur atpažinęs vienodą pavardę pagaliau ištarė: „Gerai, važiuokit“. Tačiau tai – niekis, palyginus, kokią adrenalino dozę lietuviai gavo Graikijoje bei Juodkalnijoje. Sugrįžus iš pasivaikščiojimo po Atėnus kompanija pastebėjo, kad mikroautobuso gale buvęs valstybinis numeris – dingęs. „Galvojome, kad numerį pavogė banditai, bet netrukus pastebėjome ir paliktą baudos kvitą. Paaiškėjo, kad numerį pasiėmė policija, nes mes draudžiamoje vietoje buvome palikę savo transportą. Ką gi, keliaujame į policiją – pareigūnai, šypsodamiesi ir kartodami frazę „Mano drauge“, pasiūlo apsilankyti rytojaus dieną. Bet vos susiruošiame vykti į viešbutį – išgirstame, kad be numerių galima važiuoti tik vieną kartą ir viena kryptimi. Taigi tą šansą mes jau buvome išnaudoję atvykdami į policiją!“ - pasakojo D.Bajoras. Vakarą praleidę vaikštinėdami po Atėnų rajoną, kuris, kaip vėliau sužinojo keliautojai, net ir dieną gyventojus baugina kriminaline atmosfera, kitą dieną jie susitiko su D.Bajoro sesers uošviu, gyvenančiu Graikijoje.
„Pamatęs mūsų kvitą, jis paaiškino, kur net ir šeštadienį, nelaukiant pirmadienio, galime sumokėti baudą. Taigi sugrįžtame į policiją, demonstruojame sumokėjimo kvitą, o mums pareigūnai ir vėl šypsosi – „Mano drauge, numerių grąžinimo procedūra užtrunka iki 20 dienų“. Aiškinome, kad mes turistai, norime vykti į kitą šalį, tačiau viskas buvo veltui. Žinojome, kad numerių sugrąžinimo procedūrai „pagreitinti“ reikia 500 eurų, tačiau su bendrakeleiviais nutarėme, kad savo kelionės biudžeto liūto dalies neaukosime. Nusprendėme: susirasime pigų viešbutį ir gyvensime Atėnuose. Laimei, mums sėkmė nusišypsojo, kai nuėjome pas policijos skyriaus viršininką ir jam papasakojome, kaip mes galime nebespėti nuvykti į Bosniją, kur mūsų šalies komanda žais atrankines futbolo varžybas į pasaulio čempionatą. Matyt, tai jam suspaudė širdį, nes jis pats vietoj policijos uniformos, kaip esame įpratę, vilkėjo futbolininko marškinėlius. Atgavome dokumentus“,- pasakojo D.Bajoras. Keliaujant per Albaniją ir akis pamaloninus kalnuotų vietovių įstabiais kraštovaizdžiais, pasidomėjus, kaip vietiniai gyventojai turguose prekiauja ožkomis, kopūstais ir kukurūzais, bičiuliams nuostabą kėlė tai, kad ši, viena skurdžiausių Europos Sąjungos šalių, galėtų būti yra „Mercedes-Benz“ mašinų sostine. „Du trečdaliai mašinų – seni „mercedesai“,- džiūgavo vyriška kompanija. Tačiau šiuos malonius įspūdžius netrukus pakeitė naujas išbandymas – įvažiuojant į Juodkalniją pasieniečiai keliautojams pranešė, kad jų mikroautobusas yra ieškomas Interpolo. „Pasirodė, kad Juodkalnija naudojasi pasenusia duomenų baze: mikroautobusas į ją pateko, kai vasarą buvo dingęs. Tačiau jis buvo rastas ir grąžintas savininkui – to duomenų bazėje dar nebuvo. Štai kodėl atsidūrėme artimiausiame policijos skyriuje Ulcinj mieste, kur ir vėl pasakojome savo istoriją ir kur mus pareigūnai nuramino, kad tik kai gaus atsakymą į savo užklausimą iš Interpolo būstinės šalies sostinėje Podgoricoje, iš karto galėsime važiuoti toliau“,- kalbėjo D.Bajoras. Tačiau lietuvius persmelkė negera nuojauta, kai jie įvykdė pareigūnų paliepimą kol kas autobusiuką nuvaryti į specialią saugomą aikštelę – ši buvo perpildyta automobilių, paženklintų ES numeriais. Kai lietuviai kitą dieną vėl atvyko į policijos skyrių – paaiškėjo, kad Interpolo tarnyba Podgoricoje visai neskuba atsiųsti atsakymo provincijos pareigūnams. Besiaiškindami, kur „nusėdo“ policijos užklausa, keliautojai kreipėsi ir į LR Užsienio reikalų ministeriją, diplomatus – jei ne šie, įsitikinęs D.Bajoras, jie Juodkalnijoje būtų įstrigę ilgam. Apie tai liudijo ir policijos skyriaus viršininko kabinete buvusi pilna dėžė valstybinių numerių, o stalčiuje gulėjusi krūva raktelių nuo automobilių – tai, pagaliau atsiimdamas savojo transporto dokumentus, išvydo D.Bajoras. Dar labiau lietuviai nustebo, kai tuos pačius žodžius „Jūsų automobilis ieškomas Interpolo“ jie išgirdo ir kertant valstybinę sieną išvažiuojant iš Juodkalnijos. Keliautojams teko ilgai įrodinėti, kad jie jau praėjo geležinę šios šalies pasieniečių procedūrą. „Tik atvažiavę į Europos Sąjungos šalis nusiraminome, kad čia jau niekas prie mūsų nesikabinės. Įsitikinome, kad Balkanų šalyse sukurtas gremėzdiškas biurokratinis aparatas, kuris duoda gerą progą pareigūnams susirinkti kyšius. Tik pradėk juos mokėti – liksi be paskutinių kelnių“,- teigė D.Bajoras. Tačiau ir šiandien jis, prisimindamas kelionėje patirtus įpūdžius, tvirtino, jog nemalonūs susidūrimai su vietos teisėsauga neužgožė malonumo pažinti kitas šalis, jų kultūrines vertybes, kurortų grožį. „Jei jau važiuodami namų link svarstėme, kokia kryptimi keliausime kitąmet – vadinasi, viskas buvo gerai“,- sakė optimistiškai nusiteikęs D.Bajoras. * Kelionė šešių jaunų vyrų kompanijai iš viso kainavo beveik 7 tūkst. Lt (be maisto): kurui jie išleido 4 tūkst. 256 Lt, viešbučiams – 1 tūkst. 784 Lt, baudoms apmokėti – 329 Lt, kelių mokesčiams – 610 Lt. • D.Bajoras keliaudamas su draugu stengiasi viešbutį užsisakyti iki nakvynės likus 2-3 dienoms. „Tada kainos yra mažiausios. Užsisakant viešbutį paskutinę dieną administracija naudojasi tuo, jog likę per mažai laiko, kad pasirinktum kitą vietą nakvynei“,- sakė D.Bajoras. • Keliaujant ne sezono metu galima susiderėti dėl perpus mažesnių kainų už suvenyrus. • Verta apie šalis, į kurias rengiamasi keliauti, pasidomėti iš anksto – taip sutaupoma laiko.
|
|
