- Manau, kad benamiai ir patys savimi gali pasirūpinti – jiems tik darbo reikia duoti. Jauni vyrai sėdi rankas išmaldai ištiesę vietoj to, kad eitų dirbti. Turėtų jie už gaunamas pašalpas atidirbti, nes kitaip vargšų ir benamių tik daugės. Kas nenorėtų veltui pagyventi? Kai pačiai buvo bėda, specialiai nėjau į Darbo biržą – pati ieškojau darbo ir jį gavau. Manau, kad į gatvę žmones išveja tinginystė, o tinginių užjausti neskubu.
Irena Jasienė:
- Dirbu ligoninėje ir ji tampa tarsi benamių prieglobstis. Nors mūsų rajone yra įstaigų, kur žmogui suteikiama nakvynė, maistas, tačiau benamiai mieliau renkasi alkoholį. O vėliau benamiai, kai juos žmonės randa girtus gatvėje, atsiduria ligoninėje. Mes juos detoksikuojame, nuprausiame, išrenkame „gyvūnėlius“, pavalgydiname. O ką darysi? Ši problema seniai egzistuoja, tačiau surasti išeitį nėra taip paprasta.
Ričardas Vaišys:
- Nakvynės namų reikėtų tik tiems, kurie stengiasi kabintis į gyvenimą ir pernakvoti ateitų blaivūs. O kiti – kurie mieliau renkasi alkoholį ir gyvenimą gatvėje – tegu ten ir lieka. Pažinojau vieną benamį, kuris 10 metų praleido kalėjime ir sugrįžęs į laisvę neturėjo kur dėtis, nes žmona jau buvo išpardavinėjusi jo turtą. Tik tokiems žmonėms valstybė ir turėtų padėti.
Auksė Uosytė:
- Galbūt valstybė galėtų padėti benamiams, nes jie patys, manau, savimi jau nebegali pasirūpinti. Gal reikėtų įkurti jiems prieglaudą, kur galėtų pernakvoti per šaltus orus. Kai pamatau gatvėje benamius, kartais man jų pasidaro gaila, o kartais stengiuosi tiesiog apie juos negalvoti.
